Michael Koryta - Kiparisų namai

„Jie neprivalėjo mirti, – pagalvojo. – Savanaudžiai šunsnukiai. Aš tegaliu perspėti. Vaikis manimi patikėjo tik todėl, kad jis vis dar vaikas. Suaugusiems neleidžiama tikėti tokiomis pasakėlėmis, net jei jie ir turėtų. Net jei tai vienintelis dalykas, galintis juos išgelbėti, jie neleidžia sau patikėti.“

Jis prisiminė, kaip tą naktį pakelės namuose, kai susipažino su Voltu Sorensonu, tas pasilenkė link jo ir pasakojo apie būrėją, kuri regėjo mirtį lietuje ir liepė jam padėti į bėdą pakliuvusiems keliautojams.

„Jis tikriausiai būtų patikėjęs, – pagalvojo Arlenas. – Jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie galėtų patikėti, o aš nepamačiau nė menkiausio sumauto ženklo prieš jo mirtį. Negalėjau jo perspėti.“

Kodėl? Vyras mirė: Arlenas savo akimis matė, kaip sudegė jo kūnas, matė, kaip mėsa ir oda sutirpsta nuo jo kaulų. Kodėl Arlenas nesulaukė jokio perspėjimo? Kodėl pažvelgęs į Sorensono akis nepamatė jokio dūmo?

„Kalta ši vieta, – pagalvojo. – Kažkas šioje vietoje ne taip. Mirtis čia slapstosi net nuo manęs.“

Ji vadinosi „Kiparisų namai“. „Kiparisų namai“. Tai irgi sukėlė prisiminimus. Ne, ne pati pakelės taverna. Ne, ne. Arleno jaunystės „kiparisų namai“ buvo visai kas kita. Tai buvo

mirties

visai kitos rūšies namai. Tokiuose atgulė paskutinis popiežius. Kiek Arlenui žinoma, kiekvienas miręs popiežius tokiuose atsidurdavo. Ir visada atsidurs. Kipariso mediena buvo privaloma daugelio tikėjimų sakraliniuose laidojimo ritualuose, daugelyje kraštų. Pačios medžių šakelės buvo

mirties

gedulo simboliai. Arleno tėvas dažnai jas išdrožinėdavo. Šie medžiai buvo gana dažnas simbolis ant vokiškų antkapių. Lapai likdavo amžinai žali, net nukirtus medį, ir tai buvo laikoma sielos nemirtingumo ženklu, rodė, kokia nereikšminga yra kūno mirtis. Šis tikėjimas siekė romėnų, graikų ar dar senesnių tautų laikus, nesuskaičiuojamai senus laikus – mintis, kad kiparisas yra tokios patologinės, niūrios prasmės

mirties

simbolis. Koks siaubingas vardas užeigai. „Kiparisų namai.“ Jis vis labiau grimzdo į miegus kiparisų namuose. Jis vis labiau grimzdo į...

mirtį miegą karste kiparisų name mirtį tu vis labiau grimzti į mirtį

– Išvyksime kaip galėdami greičiau, – pasakė Arlenas, nesikreipdamas į nieką. – Kai tik galėsim, keliausime namo. – Tada jis pakėlė rankas ir užsidengė delnais veidą, nes net užmerkus akis šiame kambaryje užkaltais langais vis tiek buvo nepakankamai tamsu.

12

Jis miegojo sunkiai ir neramiai, besivartydamas nuo šono ant šono pusiau būdravo, pusiau snūduriavo. Sapnai susipynė su realybe, aiškios mintys šoko pašėlusį kadrilį su tamsiomis vizijomis ir prisiminimais. Dantis šiepė vyrai kaukoliniais veidais, tirpo, susiliedami su tamsiomis kambario sienomis; kartą sumirksėjęs išvydo gyvatę barškuolę, susiraičiusią ant akmens kažkur Vakarų Virdžinijoje, mirktelėjęs dar kartą – lyg plėvele Prancūzijos dirvos lopinėlį aptraukusį tamsiai raudoną skystį, „garstyčių dujas“, pagaliau nusėdusias ant žemės.

Girdėjo Polo ir Rebekos Kadi balsus ir bandė jų pasiklausyti, bet jie virto jo tėvo balsu, o tada jam pasirodė, kad girdi Edviną Meiną, vyrą, kuris prieš daugelį metų atėjo į jų namus nužudyti tėvo. Gyvenimas lėkė pro šalį, krovė dienas vieną ant kitos į stirtą, tačiau kai kurie dalykai nenorėjo likti užkasti. Tik ne Izaoko veidas, tik ne jo balsas.

Tu esi viskas, ką turiu šiame pasaulyje, sūnau, ko mirtis negali pasiimti. Šis pasaulis – ne kas kita kaip trumpa viešnagė, taip jau yra, bet mirtis sunaikina visus buvimo pėdsakus, nebent labai pasistengsi palikti tokį pėdsaką po savęs. Tu esi mano pėdsakas, Arlenai.

Barzdotą Izaoko Viagnerio veidą perskėlė kreivų dantų šypsena, jis ėmė kvatoti, o tas juokas peraugo į kauksmą. Kauksmas vis tęsėsi ir tęsėsi, beprotybės kauksmas, kauksmas... vėjo.

Vėjas dabar jau riaumojo, puldamas „Kiparisų namų“ sienas; pastatas drebėjo jo gniaužtuose. Arlenas pabandė atsimerkti, bet vokai vis nusileisdavo žemyn. Privalėjo atsikelti, privalėjo iš čia pabėgti. Šioje vietoje kažkas buvo ne taip, siaubingai ne taip, o jis atsivedė Polą Brikhilą ir dabar yra atsakingas už jį, privalo berniuką iš čia išvesti. Jie privalėjo iš čia pasprukti. Pats laikas atsistoti ant kojų, o tada jie pabandys susistabdyti mašiną iki artimiausios traukinių stoties... bet jis nebeturi pinigų. Kažkas pavogė jo pinigus. Jo santaupos juodai dienai prapuolė, atimtos iš jo taip lengvai, kaip sunku jas buvo sukaupti.

Vėl sukuždėjo kažkoks balsas ir jis pagalvojo, jog vėl prabilo Izaokas, pabandė surikti, kad tas užsičiauptų, bet šis balsas buvo tolimas, bekūnis.

Pylimas gali neatlaikyti... iš Tampos įlankos buvo išsiurbtas beveik visas vanduo... audra bus silpnesnė nei tuo metu, kai prasiautė per Ki salas, bet jeigu pylimas neatlaikys...

Radijo aparatas. Jie klausėsi radijo. Tegul klausosi: klausymasis nieko nepakeis. Audra padarys tai, ką turi padaryti, ir jie bus čia, kai ji ateis. Jis daugiau neturėjo kur keliauti. Jis vėl tik eilinis kareivis tranšėjose, o apkasai buvo pilni viltį praradusių, sutrikusių vyrų.

Atsibudo, kai vėjo kaukimas peraugo į spiegimą. Durys staiga atsivėrė, o kai jis niurnėdamas atsisuko, išvydo Polą Brikhilą.

– Arlenai? Rebeka sako, kad tau būtų geriau nusileisti į pirmą aukštą. Artėja.

Arlenas kurį laiką spoksojo į vaikį, per daug sutrikęs, kad galėtų kalbėti ar judėti. Galiausiai vargais negalais linktelėjo ir šiaip ne taip išsiropštė iš lovos. Antklodė buvo apsivijusi aplink kojas, todėl jis vos neparvirto, bet laiku susigriebė ir išsilaisvino. Staigus judesys sukėlė skausmo tvinksnį, kuris prasidėjo galvoje ir užsibaigė viduriuose, iš karto pradėjo pykinti. Arlenas susirietė, atsirėmęs rankomis į kelius, ir keletą kartų įtraukė oro pro sukąstus dantis, kol jausmas praėjo. Polas atsitraukė nuo durų, tarsi norėdamas skubėti į pagalbą, tačiau Arlenas iškėlė ranką jį stabdydamas, dar keletą kartų įkvėpė ir išsitiesė. Nuo kiekvieno mirktelėjimo atrodė, kad vokus iš vidaus kažkas perbraukia švitriniu popieriumi; gerklė buvo visiškai sausa, lyg išdeginta.

– Atleisk, – tarė jis šiurkščiu, tarsi per kedro lentą slystantis brūžiklis, balsu. – Aš neturėjau... Neketinau taip prisiliuobti. Tiesiog mūsų pinigai dingo ir aš...

Kažkas atplyšo namo šone ir Polas pažvelgė pro langą, tarsi kiaurai lentas galėtų matyti, kas vyksta lauke.

– Arlenai, gal leiskimės žemyn?

– Kiek valandų?

– Vidurdienis.

Vidurdienis . Jis praleido lovoje visą naktį ir rytą.

Jie nusileido laiptais ir nužingsniavo į baro kambarį. Elektros šviesos vis dar veikė, ventiliatorius vis dar sukosi, tačiau nepaisant to kambaryje buvo tamsu ir karšta, nes visi langai ir durys buvo tvirtai uždaryti. Rebeka Kadi sėdėjo priešais barą pasidėjusi radijo aparatą ant stalo. Radijas buvo išjungtas. Jiems įėjus pakėlė į juos akis, minutėlę leido žvilgsniui susidurti su Arleno akimis, o tada pasakė:

– Vanduo kyla.

– Iš vandenyno? – paklausė Polas taip, tarsi negalėtų patikėti.

Ji linktelėjo.

Polas perėjo kambarį ir prisiartino prie vieno iš langų. Arlenas dabar pastebėjo, kad ten matyti nelygus pilkos šviesos spindulys, sklindantis iš vietos, kur vėjas nuplėšė lentos gabalą. Polas prispaudė veidą prie stiklo ir įsistebeilijo į paplūdimį.

– Kiek jis kils? – paklausė. – Jau visai netoli verandos.