Michael Koryta - Kiparisų namai

Mažame kambarėlyje kitoje baro pusėje kažkas garsiai kratėsi ir tarškėjo. Tikriausiai generatorius. Iki šiol jis apie tai nesusimąstė, bet pastate buvo elektros šviesa, virtuvėje už baro – ledo dėžė, o kambaryje dūgzdamas sukosi ir šiltą orą varinėjo ventiliatorius. Aplink namą nestirksojo elektros stulpai, vadinasi, „Kiparisų namuose“ turėjo būti vienas iš tų žibalinių generatorių. Jie kainuoja ne vieną dolerį, o neatrodė, kad ši vietelė klestėtų. Tai iš kur tada atplaukia grynieji?

Jis sėdėjo galvą atrėmęs į akmeninę židinio atbrailą, užmerkė akis, stengdamasis sutelkti dėmesį į jausmą, kaip pilve sklinda alkoholis. Lauke vėjas kažką atplėšė ir dabar trankė į namo sieną. Nepaliaujamai kalė ir kalė. Jis susiraukė ir staigiai prasimerkė. Būtų gerai, jeigu šalia sėdėtų Polas, galėtų liepti jam rasti to prakeikto triukšmo šaltinį ir jį nutildyti. Atsimerkęs Arlenas pamatė, kad iš vaizdo į vandenyną liko tik pusė, ir suprato, kad kalimo garsą iš tiesų kėlė kalimas. Polas lauke su Rebeka Kadi pliaupiant tvirtino faneros plokštes ant langų. Ji laikė plokštes prispaudusi, kol vaikis kalė vinis, ir net po verandą dengiančia stogo iškyša ją pasiekė lietus ir permerkė kiaurai. Jos tamsiai geltoni plaukai šlapiomis sruogomis apsivijo kaklą ir pečius, o žydra suknelė prilipo prie kūno; po šlapiu audiniu išryškėjo krūtys. Arlenas minutėlę į ją spoksojo, jausdamas sukylantį geidulį, o tada susiraukė, nusisuko ir nurijo dar vieną gurkšnį viskio.

Graži? Tikrai taip. Tokio grožio, kuris neduoda vyrams ramybės, veja juos per vandenynus ir niekada nepalieka jų protų ramybėje, net kai jie trokšta užsimiršimo. Bet ar galima ja pasitikėti? Ne. Arlenas tuo neabejojo. Kad ir kas ją čia laikė, tikrai nebuvo doras darbas. Kad ir kas mokėjo už elektros generatorių ir ledo dėžę, ir gėrimus už baro, kad ir kas privertė tokį žmogų kaip Voltas Sorensonas nuvažiuoti ilgiausią kelią, kad ją pamatytų, nebuvo dora.

Kambaryje pagilėjo šešėliai, visi langai į vandenyno pusę, išskyrus vieną, jau buvo užkalti. Arlenas dar kartą dėbtelėjo į tą pusę ir pamatė, kad Rebeka Kadi spokso į jį, o vanduo laša nuo jos plaukų ir teka skruostais žemyn, link žandikaulio. Jų žvilgsniai susidūrė.

„Eik į lauką ir padėk.“

Mintis šmėstelėjo greitai, bet taip pat greitai jis nusikratė jos. Kad jis prasmegtų, jei padės moteriai, kuri neparodė jokio noro jiems padėti, kuri galbūt – visai tikėtina – pavogė jų pinigus, kuri stovėjo tylėdama, kai šerifas surakino juos antrankiais. Tegul sau dirba lietuje. O jis liks viduje su viskiu.

Vakarop Arleno galva pradėjo tvinkčioti, malonus rūkas virto dantyta pabaisa, o jam prisireikė į išvietę. Lauke tualeto nepastebėjo; ši vietelė, regis, turėjo ne tik apšvietimą, bet ir vidaus kanalizaciją.

Vonios kambarį rado antrame aukšte, visą išklotą baltomis plytelėmis, su keraminiu klozetu ir didele vonia ant naguotų kojelių. Nusilengvino ir pasisuko į kriauklę, o tada sustingo pastebėjęs veidrodyje šmėstelint veidą.

Jo barzda, kuri visada greitai augdavo, užgožė veidą trijų dienų šeriais, tokiais pat tamsiai rudais kaip plaukai ir akys, paslėpdama odą, parudavusią nuo saulės ir vėjo.

„Atrodai visai kaip jis. Atrodai visai kaip tas išprotėjęs senas šunsnukis.“

Įsirėmė rankomis į kriauklę ir pasilenkė visai prie veidrodžio, apstulbintas, kaip gyvo žmogaus veidas gali taip stipriai priminti mirusiojo veidą. Jis beveik negalėjo patikėti savo akimis veidrodyje: ar jos priklauso Arlenui Viagneriui, ar Izaokui Viagneriui?

Staiga jį užplūdo tėvo dirbtuvės vaizdai, sienas ramstantys karstai, tėvo kalto stuksenimas į medį, formuojant paskutinius šios žemiškos kelionės namus. Ir tėvo balsas... jo pokalbiai. Su jais. Su mirusiaisiais.

Arlenas papurtė galvą, pakišo rankas po vandens srove ir užsitėškė jo ant veido, sumirksėjo. Nežiūrėdamas į veidrodį išėjo ir vonios kambario ir nusileido žemyn, kad susirastų skustuvą.

Taip, pats metas nusiskusti.

Kai jie baigė darbuotis, Arlenas jau buvo visai nusigėręs. Vėl sugrįžęs į savo vietą prie židinio kalbėjosi su savimi paguldęs galvą ant stalo. Galiausiai prisiartino Polas ir pasakė Arlenui, kad jam reikėtų prigulti.

– Tai eik, gulkis, – atkirto tas, ar kažką panašaus, bet greitai tapo akivaizdu, kad vaikis kalbėjo apie jį, o ne save, nes pakišo rankas Arlenui po pažastimis ir sunkiai trūktelėjęs pastatė jį ant kojų. Arlenui tai visiškai nepatiko ir jis pabandė vaikiną nustumti į šalį bei įrodyti, kad gali ir pats išstovėti, labai jums ačiū. Tačiau tai padaręs jis numušė kėdę su kopėtėles primenančia atkalte, užkliuvo už jos kojų ir būtų išsidrėbęs tiesiai į židinį, jeigu Polas nebūtų jo pagavęs. Tada liovėsi priešinęsis, leido vaikinukui vėl jį pastatyti į vertikalią padėtį, o jiems belinguojant per kambarį visu svoriu atsirėmė į vaikio šoną. Rebeka Kadi džiovindama plaukus ir suknelę stovėjo už baro priešais elektrinį ventiliatorių ir stebėjo Arleną viską išmanančiomis akimis. Jis plačiai ir pašaipiai išsišiepė, tačiau atsako nesulaukė.

Laiptus įveikti buvo sunku, bet Arlenui jau ne kartą teko tai daryti nestabiliomis kojomis, o šį kartą jam padėjo ir Polas. Pasiekęs viršų sustojo ir sugriebė turėklus, nes pastatas ėmė svyruoti ir suktis aplink jį, todėl pamanė, kad bus protinga kurį laiką palūkėti ir niekur neiti. Tačiau Polas vis stūmė jį į priekį, koridoriumi, pro vonios kambarį, kol atidarė uždarytas duris ir įvedė Arleną į karštą, dulkių pilną kambarį su viena lova. Kambaryje buvo nepaprastai tvanku ir Arlenas urgzdamas paliepė vaikinui atidaryti langą bei įleisti vidun šiek tiek oro.

– Jis užkaltas. Jie visi užkalti.

Kokia kvailystė: kam, po galais, prireikė užkalti lentomis langus tokioje pragariškai karštoje vietoje? Arlenas jau norėjo garsiai užduoti šį klausimą, bet vaikis pasitraukė iš po jo šono ir leido jam nuvirsti ant lovos, kuri buvo minkšta, neišpasakytai minkšta. Jis pamiršo, ką planavo pasakyti, ir pasistumdamas alkūnėmis geriau įsitaisė ant lovos, nuspyrė batus ant žemės.

– Mes išvykstame, – tarė.

– Ne dabar, – pasakė Polas.

– Ne dabar, aš pailsėsiu, bet tada... mes išvykstame, Polai. Privalome išvykti. Privalom.

Polas stovėjo tarpduryje, spoksodamas į jį, suraukęs antakius.

– Tie vyrai iš traukinio... jie žuvo audroje, taip, Arlenai?

Arlenas pažvelgė vaikiui į akis ir akimirką pasijuto taip, tarsi būtų nurijęs nedidelį gurkšnį blaivumo. Vyrai iš traukinio. Volesas O’Konelas ir kiti, kurie sugrįžo į vagonus šypsodamiesi ir juokdamiesi... taip, jie buvo negyvi.

– Jau klausei, – subambėjo Arlenas.

– Žinau. Sakei abejojąs, jog jie mirę, bet juk iš tiesų esi tikras, kad jie negyvi. Tą naktį stotyje tu buvai teisus.

Vaikis pradėjo keistai judėti priešais Arleno akis, pirmiausia pasvirdamas į vieną pusę, paskui į kitą, tada atsirado trys ar keturios jo versijos, ir visos žvelgė į jį labai rimtomis akimis.

– Kaip? – tęsė Polas. – Kaip, po galais, tu tai žinojai?

Arlenas staigiai nuleido galvą ant lovos ir užmerkė akis.

– Eik sau. Leisk miegoti.

Polas nieko nepasakė. Nuo tarpdurio nesklido joks garsas, o kai praėjo šiek tiek laiko, Arlenas pagalvojo, kad vaikis išėjo, bet tada išgirdo žingsnius, po kurių ėjo užsiveriančių durų garsas. Tada suprato, kad vaikis visą tą laiką stovėjo tarpduryje ir spoksojo į jį.

Kaip, po galais, tu tai žinojai?

Jis tiesiog žinojo, kad juos kur. Niekas negalėjo to paaiškinti: Arlenas Viagneris matė būsimus negyvėlius, žinojo, kada išmuš ta valanda ir žmogaus, nesvarbu, ar tai būtų draugas, ar nepažįstamasis, gyvenimui ateis galas.