Michael Koryta - Kiparisų namai

Mėgino ištarti tai pakankamai ramiai, tačiau jo balse girdėjosi virpulys.

– Nelabai žinau, kaip aukštai pakils, – atsakė Rebeka Kadi. Jos balse virpulio nebuvo.

Arlenas irgi perėjo kambarį ir atsistojęs prie lango šalia Polo, švelniai pastūmęs vaikį į šoną pažvelgė į kranto liniją. Palmės, augusios į šoną nuo galinės verandos, buvo sulenktos sunkiai suvokiamu kampu – jis negalėjo atsistebėti, kaip kamienai dar neplyšo – o Meksikos įlanka virto laukine, šėlstančia pilko vandens erdve, nusėta baltomis putomis. Kur kadaise baigėsi paplūdimys, dabar buvo tik vanduo, nirtus vanduo, į priekį varomas vėjo ir visiškai lengvai kylantis aukštyn. Bangos dabar dužo vos per dvidešimt pėdų nuo verandos pagrindo ir atrodė, kad net per tą laiką, kol Arlenas stebėjo, jos šiek tiek priartėjo.

– Namas pakeltas? – paklausė.

– Taip, – atsakė Rebeka Kadi.

– Ar aukštai?

– Per tris pėdas, – tyliai paaiškino Polas. – Ant blokinių pilonų. Vanduo judės tarp jų, o ne graušis aplink namą pro šonus. Jeigu vanduo pakils aukščiau, jis užpils verandą.

Arlenas vis dar tylėjo žvelgdamas į vandenyną. Nuo vienos palmės atsiplėšė lapas ir staigiai pralėkęs juos skiriantį atstumą taip greitai ir stipriai prisiplojo prie stiklo tik šiek tiek žemiau nei Arleno akys, kad jis nevalingai krūptelėjo. Vėjo spiegimas sustiprėjo, tarsi jis būtų iš Arleno juokęsis, šiaušdamas ir žemyn lenkdamas bangų viršūnes šėlstančioje jūroje. Arlenas atsitraukė nuo lango ir palingavo galva. Kaip neregima stichija gali turėti tokią laukinę, nesuvaldomą jėgą? Galėjai matyti tik veiklos rezultatus: pats žvėris buvo nematomas.

Jis nusekė paskui Polą prie staliuko, kur sėdėjo Rebeka Kadi, ir prisijungė prie jos. Visi klausėsi audros garsų. Jis linktelėjo galva į radiją.

– Ką jie sako?

– Kad ji čia.

– Ir tai viskas?

– Pylimas Tampoje neatlaikė. Ten potvynis.

– Ar toli nuo čia?

– Penkiasdešimt mylių į pietus. Tai nė iš tolo neprilygsta tam, kas įvyko Ki salose. Ten vis dar nėra galutinio aukų skaičiaus.

Arlenas ir Polas pasižiūrėjo vienas į kitą, kol kažkas garsiai atsitrenkė į namo galą ir davė dingstį nusisukti.

– Kodėl jo vėl neįjungi? – paklausė Arlenas rodydamas į radiją.

– Taupau baterijas.

– Negaliu patikėti, kad elektra dar yra.

– Generatorius geras.

– Tai jau tikrai, – sutiko Arlenas. – Kaip už jį sumokėjai, juk čia verslas visiškai apmiręs?

Šį kartą ji nutilo ilgam. Jis jau nebesitikėjo atsakymo, kai ji tarė:

– Jį įrengė mano tėvas. Tada reikalai buvo geresni.

– Kur jis dabar?

– Karste.

– Kaip ir daug kitų gerų žmonių, – tarstelėjo Arlenas.

Ji susiraukė ir nusisuko. Arlenas pasakė:

– Ar toje ledo dėžėje yra alaus?

– Manyčiau, kad dabar tau mažiausiai reikia dar gerti.

– Tiesą pasakius, vienintelis dalykas, kurio man dabar reikia, yra dar išgerti.

Jis atsistojo, apėjo aplink barą ir žengęs į virtuvę susirado ledo dėžę. Išsitraukė iš jos butelį alaus, sudvejojo, o tada ištraukė dar du.

Sugrįžęs pastatė vieną butelį priešais Polą, kitą – priešais Rebeką Kadi. Abu pasižiūrėjo tarsi jis būtų išprotėjęs, bet jis tik gūžtelėjo pečiais. Vėjas klykdamas sukosi aplink namą, o Polas atsargiai, lyg bandydamas, ištiesė ranką ir palietė savo alaus butelį, bet kai Rebeka Kadi dėbtelėjo į jį, ranką atitraukė.

– Nagi, – paragino Arlenas, – vienas butelis tikrai tau neįkąs. Juk siaučia uraganas. Jeigu tai nėra ypatinga proga, kas dar gali būti?

Gėralas nebuvo stiprus, tačiau jo pakako, kad nuramintų Arleno skrandį ir palengvintų galvos skausmą. Polas sėdėjo neliesdamas savo butelio keletą minučių, galiausiai pakėlė jį ir nugėrė nedidelį gurkšnelį.

Praėjo dar dešimt minučių, o tada galinėje verandoje pasigirdo smarkus pokštelėjimas ir garsas, tarsi kas plyštų. Arlenas ir Polas pašoko ant kojų, nuskubėjo link nedidelės atidengtos stiklo dalies, pažvelgė lauk. Vieną verandos baliustradą vėjas nuplėšė ir trenkė į galinę sieną, tada sulinko stogo atrama, prie kurios ji buvo pritvirtinta. Verandos stogas vis dar buvo savo vietoje, bet dabar jį rėmė tik trys stulpeliai.

– Veranda praktiškai suniokota, – sukuždėjo Polas. – Įdomu, kas dedasi prieplaukoje ir valčių namelyje užutekyje.

Nespėjus Arlenui atsakyti pasigirdo dar vienas smūgis, šįkart daug garsesnis, pietinėje namo dalyje, kurios jie negalėjo matyti. Visas pastatas sudrebėjo, o tada dingo šviesa. Nebuvo jokio įspėjančio mirgesio – lempos išsijungė lyg užpūstos. Elektrinis ventiliatorius kurį laiką vis dar sukosi, lėtėdamas, kol sustojo, ir dabar nesigirdėjo jokio garso, tik audros šėlsmas.

Arlenas sugrįžo prie stalelio pirmas, atsargiai ieškodamas kelio tarp kėdžių ir stalų, virtusių vos įžvelgiamais šešėliais. Rebeka Kadi sėdėjo ten pat, kur anksčiau, ir nors ji netarė nė žodžio, sujudėjo tamsoje. Arlenui prireikė minutėlės, kad suvoktų, jog ji pradėjo gerti savo alų.

13

Tai tęsėsi visą popietę ir vakarą, o jie kiūtojo viduje apsiausti vėjo ir lietaus, supami namo, vis grasinančio sugriūti, garsų. Kurį laiką vieno galinio lango rėmas kraipėsi ir judėjo, kol galiausiai stiklas suskilo, o nuo kito namą sudrebinusio gūsio visai iškrito ir pažiro šukėmis ant grindų. Polas ir Arlenas ėmėsi rinkti šukes laukdami, kada išlakstys ir kiti langai, tačiau jie atsilaikė. Audros genamas vanduo užpylė visą paplūdimį, pasiekė verandą ir teliūskuodamas sutekėjo po namu. Jie girdėjo, kaip jis juda po grindimis, o Rebeka Kadi mažiausiai valandą sėdėjo įsmeigusi į jas akis, stebėdama, ar nepasirodys ženklų, kad vanduo pradėjo sunktis į namo vidų. Tačiau vanduo pakankamai aukštai nepakilo. Retkarčiais labai įkvėpimo pagauta banga ištikšdavo į verandos kraštą, tačiau nė viena nepasiekė durų.

Kartą visi trys išėjo į priekinę verandą, kur namo korpusas užstojo juos nuo vėjo, ir nužvelgė kiemą. Viskas buvo po vandeniu, jūra judėjo aplinkui, tarsi jie būtų stovėję laivo denyje, o ne namo verandoje. Sunki, ant geležinių grandinių pakabinta „Kipariso namų“ iškaba trankėsi į namo sieną. Medžius ant kalvelės vėjas nulenkė beveik prie žemės, o krūmokšnius ir žolynus švariai išdraskė ir išnešiojo į visas puses. Ore skraidė purslai ir smėlis, kuris tarsi rikošetas čaižė medžius.

– Ar kada nors regėjai tokią audrą? – šūktelėjo Polas Rebekai Kadi, pridėjęs delną prie jos ausies.

Ji papurtė galvą.

Audra nepradėjo slopti iki vėlaus vakaro, o ir tada pasikeitimas buvo subtilus – vėjo staugimas tik truputį prarado galią, tarsi jo plaučiai būtų išsikvėpę nuo dienos šėlionių. Po valandos jau buvo pastebimai ramiau, liūtis nusilpo, virto paprastu, nepertraukiamu vasaros lietumi, o vandenynas teikėsi labai lėtai, nenoriai atsitraukti, tarsi nepatenkintas šios žvalgybinės misijos į žemę rezultatais. Galbūt jis dar kada įsiverš, tačiau ne dabar ir ne čia.

Audrai rimstant užslinko tikroji tamsa ir Rebeka uždegė daugiau žibalinių lempų. Ji turėjo porą žibintų ir maždaug devintą vakare uždegė abu, padavė vieną Polui, kitą paėmė pati ir jie visi išėjo į lauką.

Kiemas buvo nusėtas namo apdailos detalių, verandos baliustradų atplaišų ir skiedrų. Iš galinės verandos liko tik nuolaužos, tačiau stogas išsilaikė; „Našlės stebyklos“ aikštelei pasisekė mažiau.

Rebeka Kadi viską apžiūrėjo nieko nesakydama, o tada pareiškė, kad nori nueiti iki valčių namelio. Ji ėjo pirma, rodydama kelią, ištiesusi žibintą priešais save, skindamasi kelią tarp šakų, palmių lapų ir kitų nuolaužų. Siauras takas vedė į šiaurę nuo namo, į palmių giraitę. Jis pasisuko nuo Meksikos įlankos, tada išėjo į siaurą užutekį, kuris, pasirodo, vinguriuodamas skverbėsi dar giliau į augmenija apaugusį krantą. Priešais juos iškilo valčių namelis, nors tai tebuvo aukšta stoginė, suręsta tiesiai ant prieplaukos. Beveik visas jo stogas buvo nuneštas. Rebeka prisiartino prie prieplaukos krašto ir aukštai iškėlė žibintą. Trūko mažiausiai trečdalio storų grindinio lentų, tačiau sutvirtinimo poliai, ant kurių laikėsi prieplauka, atsilaikė.