Michael Koryta - Kiparisų namai

– Ar valčių namelyje kas nors yra? – paklausė Arlenas.

– Viskas buvo perkelta į kitą vietą, – tarstelėjo ji, o tada apsisuko ir patraukė atgal link namo. – Geriau apžiūrėkime generatorių.

– Galbūt mums jau šiandien pavyks jį paleisti, – ištarė Polas, spinduliuodamas dirbtiniu optimizmu.

Ta viltis truko maždaug tiek, kiek jiems reikėjo sugrįžti iki namo. Generatorius buvo nedideliame priestate, sukonstruotame šiaurinėje smuklės pusėje. Tačiau dabar toje vietoje matėsi tik susipynusios šakos. Mažiausiai keturiasdešimties pėdų aukščio medis – kažkokios rūšies pajūrio pušis, kurios šakas ir spyglius nugenėjo audra – buvo nutrenktas tiesiai į pastato sieną ir sutriuškino priestatą. Ore tvyrojo degalų kvapas, o kai Polas pasilenkė virš medžio ir kilstelėjo savo žibintą, pasirodė generatoriaus detalė.

– Jis sugadintas, – pasakė Rebeka Kadi. – Sunaikintas.

Polas pastatė žibintą ant žemės ir pabandė nuversti medį nuo generatoriaus. Kelias sekundes stebėjęs, kaip jis pūkščia, Arlenas puolė jam padėti ir juodu nuritino kamieną pakankamai, kad aiškiau pamatytų žalą. Arlenui vaizdas atrodė katastrofiškas – generatorius buvo perlaužtas į kelias dalis, visas apneštas šlapiu smėliu. Jis pastebėjo metalinę plokštelę su žodžiais „Delco-Light“, pritvirtintą prie stambesnės detalės šono. Arlenas buvo velniškai puikus dailidė, tačiau tikrai ne mechanikas, bet net ir geriausias mechanikas nebūtų galėjęs iš šių nuolaužų sudėlioti generatoriaus.

– Reikės naujo, – pasakė jis.

– Neturiu už ką naujo nusipirkti. – Šeimininkė pakėlė akis nuo sugadinto generatoriaus ir nužvelgė likusią savo nuosavybės dalį – kiemą nusėjusias pažeistos namo apdailos lentelių nuolaužas, galinės verandos gabalus, pusiau palaidotus smėlėtoje kalvelėje už smuklės, savo sunkvežimiuko priekabą, kurios atitvarai buvo nuplėšti ir išnešioti kažkur po tamsą.

– Mes apsitvarkysime, – pareiškė Polas, o Arlenas įsmeigė į jį išplėstas akis. To jis tikrai nesulauks. Nieko jie nedarys. Jie išvyksta.

– Aš pati galiu tuo pasirūpinti, – ištarė moteris.

– Ne, negali. Ar pati atstatysi galinę verandą? – Polas papurtė galvą. – Mes neišvyksime, kol nepadarysime tvarkos.

Arlenas tarė:

– Gal tu visai proto netekai?

– Mes privalome pasilikti bent jau tiek, kad padėtume...

– Mes neprivalome pasilikti nė kiek ir dėl nieko! Nepamenu, kad būtume pasikvietę uraganą, ir tebūsiu aš prakeiktas, jeigu pradėsiu demonstruoti kaimynišką gerumą vietoje, kur buvau suimtas ir apiplėštas. Mes išvykstame ryte.

Polas papurtė galvą, o Arlenui labai norėjosi numušti ją tiesiog vaikiūkščiui nuo pečių.

– Mes atvykome kartu, – pasakė Polas. – Bet tai nereiškia, kad ir išvykti privalome kartu. Aš liksiu bent tiek, kad padėčiau jai aptvarkyti namą.

Jie dar kurį laiką stovėjo apšviesti žibinto, merkiami lietučio, žvelgdami į smuklę, kuri dabar buvo visiškai apgaubta tamsos.

– Eime, – pagaliau pasakė Arlenas. – Nieko negalėsi padaryti, kol neišauš diena, ir nėra ko gadinti žibalą. Sprendžiant iš to, kaip atrodo generatorius, mums jo tikrai prireiks.

Niekas neatvyko patikrinti „Kiparisų namų“ iki pat ryto, o ir tada atvažiavo tik kažkoks vyras nedideliu baltu krovininiu furgonu. Arlenas buvo vonios kambaryje, Polas su Rebeka Kadi jau darbavosi lauke plėšdami lentas ir fanerą nuo langų. Jie dar nepasiekė antrojo aukšto, todėl išgirdus artėjančio automobilio variklio gaudesį Arlenui teko nusileisti į pirmą aukštą, kad pamatytų garso šaltinį. Furgonas jau buvo sustojęs ir iš jo lipo vairuotojas – žemas, drūtas vyras su megzta kepuraite ant galvos. Jis sustojo užsidėjęs rankas ant klubų, nužvelgė taverną ir palingavo galva.

Arlenas atidarė duris, žengė į verandą ir kilstelėjo ranką pasisveikindamas. Vyriškis iškėlė ranką atsakydamas ir prisiartinęs užlipo į verandą.

– Kaip jums čia sekasi?

– Pakankamai gerai, – atsakė Arlenas, – bet ši vieta man nepriklauso.

– E, aš tai žinau, – tarė lankytojas. Jo balse girdėjosi stiprus, tęsiamas akcentas, ant veido susibūrė spiečius strazdanų, o mėlynose akyse žybčiojo humoro ugnelės. – O jūs – tai tie nusikaltėliai.

Arlenas kilstelėjo antakius ir vyrukas nusijuokė.

– Net neabejokite, kad dabar jau visi apie jus žino. Nejaugi manote, kad tokia niekinga smulkmena kaip uraganas sutrukdys žmonėms plakti liežuviais? – Jis ištiesė ranką norėdamas pasisveikinti: – Tomas Baretas. Spėju, kad jūs esate Viagneris, ne Brikhilas.

Arlenas rankos nepaspaudė ir Baretas vėl nusijuokė.

– Atsipalaiduokite. Aš tik prekes pristatau. Galite nuleisti savo ginklus.

– Atsiprašau, – pasakė Arlenas, pagaliau irgi ištiesdamas ranką, – bet aš šiek tiek nepasitikiu vietiniais. Jie vienus nužudo, kitus uždaro į kalėjimą ir tikriausiai iš visų vagia.

Bareto šypsena surūgo, jis atitraukė ranką.

– Ne visi čionykščiai taip su jumis pasielgtų.

– Labai tikiuosi. Bet kol kas sutikau tik tokius.

Baretas linktelėjo.

– Vadinasi, jau susipažinote su šerifu, o gal matėte net ir teisėją?

– Tikrai taip. Ką jūs apie juos žinote?

– Pakankamai, kad nesipainiočiau jiems po kojomis. Pakankamai, kad žinočiau, jog dauguma žmonių, turinčių nors kruopelytę proto, siaubingai jų bijo.

– Bet tai juk pareigos, į kurias išrenka žmonės?

Baretas atmetė galvą atgal ir sušnarpštė tarsi bulius.

– Išrenka, aha. Aš dalyvavau tuose pačiuose rinkimuose į šerifus kaip ir Toliveris, tad jeigu kada nors norėsi išgirsti apie Koridoriaus apygardos politiką, galėsiu apie tai papasakoti. Bet tu tikriausiai nenorėsi, o aš tikriausiai ir neturėčiau pasakoti.

– Man susidarė įspūdis, kad jis iš Klivlendo.

Baretas pažvelgė į jį nustebęs ir linktelėjo.

– Teisingas įspūdis.

– Tai kaip jis, po galais, tapo šerifu čia?

Šį kartą Bareto šypsena buvo dirbtinė.

– Tavo vietoje nesukčiau dėl to galvos. Tai Koridoriaus apygardos problema, ne tavo.

– Nejaugi visoje apygardoje yra tik Aukštamiestis?

– Dauguma žmonių čia gyvena išsibarstę. Žinai, įsikūrę miškuose ar tokiose vietose kaip ši. Kažkada šalia Aukštamiesčio stovėjo lentpjūvė, kuri palaikė miesto gyvybę, bet ją uždarė prieš penkerius metus ir tada keletas tūkstančių žmonių iškeliavo. Darbininkai, jų šeimos ir kiti. Užtenka iš tokios vietos atimti vienintelę rimtą pramonę ir ji ištuštėja labai greitai.

– Tai kuo dabar užsiima vietiniai?

– Jie stengiasi išgyventi, – pasakė Baretas. – Visai kaip Bekė.

– Kaip ji čia atsidūrė, visiškai viena?

– Smuklė priklausė jos tėvams. Jie atvyko iš Džordžijos prieš daugelį metų ir pamėgino sukurti pramoginės žūklės versliuką. Nelabai pavyko. Jos motina nuskendo čia pat už namo. Vieni sako, kad ją pagavo atoslūgio srovė, kiti tiki, kad ji paniro po vandeniu per daug nesipriešindama. Kad pavargo nuo savo vyro pragyvenimo būdų.

– Ir kokie tai buvo būdai?

Baretas ilgai į jį žiūrėjo, tada nusisuko ir tarė:

– Po kelerių metų Rebekos tėvukas išplaukė savo laiveliu, varikliai sugedo, o tada ir pats prapuolė. Rado jo laivą, bet ne jį. Tada iš jos šeimos teliko jos brolis, o ir tas dabar kalėjime.

Tą akimirką iš už namo kampo pasirodė pati Rebeka Kadi šluostydamasi rankas į rankšluostį.

– Sveikas, Tomai.

– Beke, ar tau viskas gerai?

– Geriau nei smuklei, – atsakė ji, o tada pridūrė: – Liaukis mane vadinęs Beke.