Michael Koryta - Kiparisų namai

Jis nuleido sunkų žvilgsnį į Arleną.

– Įtariu, kad jūs tikite, jog galite išsinešdinti iš šios vietos ir pabėgti nuo manęs, pone Viagneri. Tikite, kad vos tik užsidirbsite keletą dolerių iš mūsų panelės Kadi, galėsite paprasčiausiai grįžti į Alabamą ar Vakarų Virdžiniją.

Arlenas pasišiaušė. Jis niekada nekalbėdavo apie savo gimtąją valstiją. Nieko nesakė nei teisėjui, nei šerifui. Tiesą pasakius, jis apskritai retai užsimindavo apie Fajeto apygardą.

Solomonas Veidas vėl pažiūrėjo į jį ir linktelėjo.

– Taip, aš žinau, iš kur jūs. Žinau, iš kur yra ir berniukas. O jei užsigeisiu, galėsiu įsikišti į jo gyvenimą kaip ir į jūsų. Po galais, aš esu tik per vieną telefono skambutį nuo to, kad užtraukčiau gėdą visai jo šeimai.

– Ką jūs žinote apie jo šeimą?

– Tikriausiai daugiau nei jūs. Jo senis dirbo šilko fabrike Patersone. Patyrė nelaimingą atsitikimą, nebegalėjo valdyti kojų. Sėdėjo invalido vežimėlyje, kol apsinuodijo prasta krūmine.

– Nematau nieko gėdingo, – pasakė Arlenas. – Matau tik daugiau širdgėlos.

– Žinoma. Bet, matot, kai tėvas nebegalėjo dirbti, tai turėjo daryti motina. Daili moteris, ta jo motina, ar bent jau taip man sakė. Ji pradėjo dirbti padavėja poroje vakarienės klubų. Bet tai ne tokie klubai, kokiuose norėtumėte, kad padavėja dirbtų jūsų motina. Suprantate, ką noriu pasakyti? Jai nemoka už tai, kad nuneštų kepsnį su bulvėmis. Būtų visai lengva užsiundyti juos vietine policija, kad apkartintų jai gyvenimą.

Arlenas jautė, kaip kūnu plinta lėtas, skystas karštis.

– O dabar tu paklausyk, – iškošė jis, – jeigu nori kišti savo apgailėtiną „mikutį“ į mano gyvenimą – maloniai prašom, teisėjau. Bet jeigu bandysi kaišioti pagalius berniuko motinai... Pasakysiu dar aiškiau: jeigu lįsi prie berniuko... Veidai, aš perpjausiu tavo sumautą gerklę. Manai, meluoju? Aš perpjausiu tavo gerklę, šunsnuki.

Solomono Veido balsas liko šaltas.

– Esate nieko neišmanantis žmogus, pone Viagneri. Ne drąsus – tiesiog kvailas. Galime čia sau stovėti ir vienas kitam grasinti, bet kai ateis laikas tuos grasinimus vykdyti? Tai jums tikrai nebus maloni diena. – Jis mostelėjo galva į smuklę. – Grįžkite prie darbo. Grįžkite ir tikėkitės, kad man nebus jokios priežasties vėl pereiti jums kelią. Melskite to.

15

Buvo vėlyva popietė, kai Arlenas pagaliau rado progą pasikalbėti su Rebeka Kadi vienu du. Polas buvo pasinėręs į darbą verandoje, likęs pasaulis išnyko iš jo minčių, kaip beveik visada atsitikdavo jam darbuojantis, todėl išgirdęs Rebeką kažką darant baro kambaryje Arlenas pasakė Polui, kad nori atsigerti vandens, ir nuėjo vidun.

Moteris valė baro viršų drėgnu skudurėliu, o jam įėjus tik trumpam pakėlė akis. Tik kai prastovėjo stebėdamas ją keletą minučių, ji vėl pakėlė galvą.

– Ar galėčiau kuo nors pagelbėti?

– Tikiuosi. Mes tau padedame, todėl pagalvojau, kad galėtum atsilyginti tuo pačiu.

– Na, tai ko nori?

– Kodėl teisėjas buvo čia atvažiavęs? – paklausė Arlenas.

Jos veidas apsiniaukė, ji vėl nuleido akis į žvilgantį baro paviršių.

– Pats girdėjai. Jis nori išsinuomoti smuklę pirmadienio vakarui.

– Aš girdėjau, kad jis atsiųs čia žmones pirmadienio vakare, – atkirto Arlenas. – Tačiau negirdėjau nė žodžio apie išnuomojimą . O tai man priminė kitą klausimą: kur, po galais, tavo verslo šaltinis? Trumpiau tariant, lankytojai?

– Buvo uraganas.

– Nori man pasakyti, kad po kelių dienų, kai žmonės jau bus apsiraminę po audros, ši vieta vėl bus pilna lankytojų?

Ji nieko neatsakė.

– Taip ir galvojau, – ištarė jis. – O dabar papasakok man apie Solomoną Veidą.

– Neturiu ką pasakoti. Pats su juo susitikai, matei ir šerifą. Iš to turėtum nemažai suprasti.

– Na taip, aš supratau, kad jie sukti kaip gyvatės šliūžė. Tačiau norėčiau sužinoti, ką, po galais, jie čia veikia, ir kokia visame tame buvo Sorensono vieta.

– Iš kur man apie tai žinoti?

– Netikiu, kad nežinai. Vos tik tas nelaimėlis susprogo, tu patarei mums dingti ir pasakei, kad pati pasikalbėsi su šerifu. Tarsi būtum žinojusi, kas atsitiks.

– Aš žinojau, jog su jumis gali būti pasielgta neteisingai.

– Pasielgta neteisingai, – linkčiodamas pakartojo Arlenas. – Turi galvoje, būsime uždaryti už grotų, sumušti ir apiplėšti? Žinojai, kad būtent tokia tikimybė egzistuoja?

Ji neatitraukė žvilgsnio.

– Sorensonas buvo alkoholio kontrabandininkas, – tęsė jis. – Tačiau čia ne „sausa“ valstija. Ką jis čia veikė?

– Negalėčiau pasakyti.

– Sušiktas melas, ir tu tai žinai.

Ji nusisuko, vėl pasižiūrėjo į jį ir tarė:

– Ką tau pasakė Veidas, kai kalbėjotės prie jo mašinos?

– Kad jis galbūt padėtų rasti mūsų pinigus, jeigu papasakotume jam, ką jis nori sužinoti apie Sorensoną. Bėda ta, kad mes nieko nežinome.

– Tikrai?

– Tikrai. O štai tu žinai. Tu tikriausiai žinai velniškai daug. Gal teiktumeisi papasakoti man, kaip vyrukas iš Klivlendo tapo šerifu vietelėje, kur lankytojai iš šiaurės yra tokie pat dažni kaip pingvinai? Gal galėtum papasakoti, kas tokius vyrus atveda į tokį užkampį, kaip čia atsidūrė tavo tėvai, kas patupdė tavo brolį už...

– Nekalbėk apie mano šeimą, – ištarė ji, o jos balsas pasidarė toks žemas ir šaltas, kad ji atrodė tikrai grėsmingai.

Jis atidžiai ją nužvelgė, tada linktelėjo ir pasakė:

– Pasilaikysiu tuos klausimus sau. Jie – ne mano rūpestis. O štai Solomonas Veidas ir jo šmikis šerifas – mano.

Ji vėl nuleido akis, o kai prabilo, jos balsas buvo tylus ir apgalvotas.

– Turėtum būti atsargesnis su Solomonu Veidu. Nesvarbu, ar būsi čia, ar kur kitur, su Solomonu Veidu turėtum elgtis atsargiau.

Tai buvo kita tos pačios kalbos, kurią išrėžė pats Veidas, versija.

– Man štai kas pasidarė labai įdomu, – tarė Arlenas, – kodėl visi tie vaikinai šitiek laiko praleidžia tavo smuklėje? Ką tu čia veiki?

Ji paėmė skudurėlį ir vėl pradėjo grandyti, trindama baro paviršių taip stipriai, kad išryškėjo jos rankos raumenys.

– Kaip jau sakei, mano asmeniniai reikalai nėra tavo rūpestis.

Jis stebėjo šeimininkę ilgą laiką laukdamas, gal ji pasakys dar ką nors, tačiau akių Rebeka daugiau nepakėlė. Galiausiai jis apsisuko ir išėjo į lauką.

Verandos stogą jie užbaigė iki sekmadienio pietų, o kai stovėjo ant smėlio, žvelgdami į savo triūso rezultatus, Arlenas negalėjo užgniaužti nedidelio pasitenkinimo tuo, kaip atrodė jų darbas. Atsižvelgiant į tai, kokias medžiagas jie turėjo, konstrukcija buvo velniškai gera.

– Galėtume išvažiuoti, – pasiūlė jis. – Dabar jau beveik viskas padaryta.

– Dar toli gražu iki pabaigimo, – tarė Polas, šluostydamasis prakaituotą veidą skudurėliu. Jis atrodė vyresnis: jo oda buvo tamsiai ruda nuo saulės, plaukai senokai kirpti. – Dar net nepradėjome taisyti „Našlės stebyklos“ ir generatoriaus.

Arlenas sustingo taip ir neįsikišęs cigaretės į burną.

– Generatoriaus? Ar tu jau visai proto netekai?

– Ji neišgalės nusipirkti naujo, – ramiai tęsė Polas. – Todėl ir sakau, kad senąjį reikės pataisyti.

– Sūnau, joks pasaulio mechanikas negalėtų to daikto vėl sutaisyti, o nė vienas iš mūsų nesame mechanikai. Reikia išmanyti, ką darai, net kai bandai paremontuoti nesubyrėjusį mechanizmą, ką jau kalbėti apie tokį, kuris buvo ištaškytas į kokį šimtą dalių. Tas daiktas apneštas smėliu ir žvyru, ir...