Michael Koryta - Kiparisų namai

Jis net nežinojo, ką galvoti apie tą tiltą Ki salose, tą bandymą keliu įveikti jas skiriantį vandenį. Galbūt tiltas būtų buvęs įspūdingas. Galbūt tik keltų širdgėlą.

– Ar visada gyvenai Patersone? – klausė Polo Rebeka, ir Arlenas vėl pažvelgė į vaikiną suvokdamas, kad pats nežino atsakymo į šį klausimą.

– Taip. – Polas atsistojo ir padėjo lėkštę į šoną. – Einu pasivaikščioti, kol dar visiškai nesutemo.

Jis nuėjo daugiau nieko nesakęs, patraukė į pietus, susikišęs rankas į kišenes, nusvirusiais pečiais. Rebeka Kadi tarė:

– Ar aš pasakiau ką nors ne taip?

– Manau, kad jūs abu pasakėte.

– Atsiprašau?

– Tu nenorėjai atsakyti į klausimus apie save, – paaiškino jis, – nenorėjo ir Polas. Visi turi dalykų, apie kuriuos geriau norėtų patylėti.

Jis užbaigė savo šiltą alų, pakėlė galvą ir atidžiai ją nužvelgė. Jos veidą apšvietė blėstantis saulėlydžio švytėjimas, nuo kurio šviesūs jos plaukai atrodė raudoni.

– Ar tu tikrai matai numirėlius? – paklausė ji. Klausimas smogė jam lyg kumštis.

– Polas papasakojo man apie traukinį, – tęsė ji, kai jis nieko neatsakė. – Kodėl iš jo išlipote.

– Jam nederėjo to pasakoti.

– Tik nepyk ant jo. Jis buvo tiesiog sužavėtas tuo. Gal šiek tiek ir išgąsdintas, ypač kai perskaitė tą straipsnį laikraštyje ir sužinojo, kas atsitiko traukinyje likusiems žmonėms. Jis man pasakojo, kad tu matai dūmus ar...

– Nežinau, kodėl mes apie tai kalbamės.

– Aš tik norėjau sužinoti, koks tai jausmas, – pasakė ji.

– Negaliu tau jo nupasakoti. Tu vis tiek nepatikėtum, net jei pabandyčiau, o man nusispjauti į tai, ką tu manai. Tai visų mūsų laiko švaistymas.

– Aš gal ir patikėčiau.

– Tikrai ne.

– Tu gali išvysti mirtį prieš jai ištinkant, – tęsė ji. – Taip sakė Polas.

Jis neatsakė.

– Ar matei kokį nors ženklą, kad Volteris Sorensonas žus? – paklausė ji.

Jis kurį laiką atidžiai žvelgė į ją prieš pasakydamas:

– Ne.

– Kaip manai, kodėl taip atsitiko?

– Nežinau. Bet spėju, kad tai kažkuo susiję su šia vieta.

– Šia vieta?

– Būtent. Čia kažkas ne taip.

Jis matė, kaip sujudėjo jos gerklė, kai ji nurijo. Ji tarė:

– Tu tai jauti?

– Žinoma, – pasakė jis. – O tu – ne?

Ji tarė:

– Aš tikrai nesu viso to dalis. Tu manai, kad esu, bet taip nėra. Atvykau čia tikėdamasi greitai išvykti, visai kaip tu.

– Ar tai koks nors perspėjimas?

Ji neatsakė.

– Atsakyk į mano klausimą, – pasakė jis. – Ar tu jauti, kad ši vieta kažkokia negera?

– Žinoma. Tai tvyro ore tarsi druskos kvapas nuo jūros vandens. Bet man nereikia jausti , kad čia kažkas ne taip. Tu turi savo blogas nuojautas; aš turiu blogus prisiminimus.

Paskui jie abu nutilo. Galiausiai jis tarė:

– Kad jau abu čia mainomės klausimais, turiu ir tau vieną. Kodėl tau nepatinka būti vadinamai Beke?

Ji pasišiaušdavo kiekvieną kartą kam nors ją taip pašaukus, nuo Sorensono iki Bareto, prekių išvežiotojo. Arlenui atrodė, kad tai kiek rimčiau nei nemėgstama pravardė.

Ji drąsiai į jį pažvelgė, tačiau kažkas jos veide susvyravo. Labai trumpai, tik akimirką, jam atrodė, kad ji ketina papasakoti tai, kas liko nutylėta per ilgai. Tarsi ilgai būtų laikiusis tylos, kuri jai kėlė tik skausmą. Jis žinojo, koks tai jausmas. Jis turėjo savo nepapasakotą istoriją, saugotą metų metus, bet kažkodėl šioje verandoje, apšviestas blėstančios saulės spindulių ir sušildytas Meksikos įlankos brizo, jis norėjo viską papasakoti jai. Tas paskutinis žodis buvo esminis. Jai .

Tačiau Rebeka nuo jo nusisuko, o kai vėl prabilo, jos balsas buvo nutolęs, o akys nukreiptos į jūrą.

– Žmonės anksčiau mane taip vadino, – pasakė ji. – Kitokie žmonės, kitokioje vietoje. Aš daugiau nebesu tas asmuo, todėl tas vardas... dabar jis man netinka. Jis daugiau nebe mano.

Tada ji pakilo ir nuėjo į verandos galą, stovėjo atsukusi į jį nugarą, kol išblėso paskutinės raudonos šviesos dėmės, ir nors jie stovėjo toje pačioje šešėlių apsemtoje verandoje, jie buvo atskirai, kiekvienas su savo tyliu sielvartu.

16

Rebeka palaukė iki kito ryto, o tada pabandė jų atsikratyti. Ji išėjo į verandą, kur Polas darbavosi prie generatoriaus, o Arlenas šlifavo sulūžusios stogo aikštelės baliustrados detales, ir ištiesė ploną nudėvėtų dolerių pluoštelį.

– Štai, – pasakė. – Jūs užsidirbote juos, o aš nebenoriu jūsų versti čia likti. Galiu jus nuvežti iki Aukštamiesčio, ten jau susirasite, kas jus paveš toliau.

Arlenas nieko nesakydamas paprasčiausiai atsiklaupė. Polas pasižiūrėjo į pinigus jos delne, tada pažvelgė į ją ir susiraukė.

– Mes dar nebaigėme, – pasakė.

– Padarėte pakankamai. Padarėte daugiau nei pakankamai.

Jis papurtė galvą.

– Ne, aš priversiu šitą generatorių vėl dirbti.

– Nėra būtinybės...

– Nori mus išginti, nes atvyksta teisėjo draugai?

Tai ją nutildė.

– Ne, tiesiog... jūs abu jau padarėte pakankamai daug, – sumikčiojo ji. – Labai man padėjote, padarėte pakankamai, o aš neturiu tiek pinigų, kad jus ilgiau laikyčiau. Todėl prašau paimti pinigus ir aš nuvešiu jus...

– Aš baigsiu savo darbą.

Ji dar paspoksojo į Polą, tada lėtai sugniaužė pinigus delne. Jos akys vis dar buvo nukreiptos į vaikiną, tačiau žvilgsnis tarsi nutolo.

– Paklausyk, – pasakė. – Bus geriau, jeigu jūsų čia šiąnakt nebus.

– Kodėl? Kas tie žmonės? Ar tu patekai į bėdą?

Tada prabilo Arlenas:

– Polai, tai ne tavo reikalas, – tačiau vaikinas net nepažvelgė į jį.

– Ar tu patekai į bėdą? – pakartojo.

– Ne, bet kai šį namą išsinuomoja Solomonas Veidas, pageidauja, kad jis būtų tuščias. Smuklė turi būti skirta vien tik jo draugams, niekas kitas neįleidžiamas.

– Ką gi, – ištarė Polas, – bet mes jau esame čia.

– Puiku, – pasakė ji, – tada šiąnakt turėsite miegoti valčių namelyje.

– Valčių namelyje? – sukluso Polas. – Bet juk ten net stogo nėra.

– Pats užsispyrei neišvykti, tai gali susitaikyti ir su tuo, kad vieną naktį virš galvos stogo nebus, – atkirto ji, o Polo žandikaulis įsitempė ir vaikinas nusisuko į šoną.

„Na štai, pagaliau, – pagalvojo Arlenas. – Pagaliau jis pasakys, kad to jau gana, paims pinigus ir mes iškeliausime...“

Tačiau Polas tarė:

– Na ir puiku. Pernakvosime valčių namelyje.

Rebeka kilstelėjo ranką prie skruosto, ir akimirką, tik vieną akies mirktelėjimą, tas gestas atskleidė visai kitokią moterį; tai buvo pažeidžiamos moters gestas. Bet ji iš karto susivokė ir užsikišo plaukus už ausies, tarsi visą laiką taip ir planavo padaryti.

Daugiau tuo klausimu niekas nieko nesakė. Polas toliau kovojo su generatoriumi. Vėlyvą popietę jis nusprendė, kad mechaninės detalės pakankamai sutvirtintos, ir pradėjo jungti dalis į visumą. Arlenas stebėjo jo veiksmus, kaip vaikis pataiso tai, ko niekada nebuvo taisęs, dirbdamas be jokio vadovo ar schemos, ir palingavo galva. Vaikinas neabejotinai buvo gabus iš prigimties. Tai, žinoma, netrukdė Arlenui galvoti, kad tas daiktas daugiau niekada neveiks.

Apie penktą valandą Polas sudėliojo generatorių ir garsiai pašaukė Arleną, kad tas nusileistų ir jie galėtų jį patikrinti. Jis nusileido ir stebėjo, kaip Polas pripylė į bakelį žibalo aiškindamas, jog sujungė jį su elementų baterija, o kai tik bus tikras, kad generatorius veikia, jiems liks tik vėl prijungti jį prie namo ir įrengti naują priestatą. Kol jis kalbėjo, į lauką išėjo Rebeka. Vos tik jai pasirodžius, Polo balsas pagilėjo, o jo kalbėjimo maniera tapo daug labiau autoritetinga, tarsi jis būtų remontavęs generatorius visą gyvenimą. Norėdamas paslėpti šypseną Arlenas prisidegė cigaretę.