Michael Koryta - Kiparisų namai

– Aš esu svertas, – pasakė ji ir pirmą kartą jos balse pasigirdo aiškus jausmas. Ne baimė, bet sielvartas. Iš širdies gelmių kylantis sielvartas.

– Kaip suprasti?

– Viduje yra mane mylintis vyras, – pasakė ji. – Ir jie tai žino. Jie ketina... Manau, kad jie ketina patikrinti jo meilės stiprumą.

– Vaikinas, kuris vairavo Plymouth?

– Taip, Deividas.

– Kodėl jie paliko jus čia, kodėl nepasiėmė kartu?

– Aš jau buvau viduje, kartą. Kad jis galėtų mane pamatyti. Tada Teitas paprašė šerifo mane išvesti. Manau, kad jis nejaukiai jaučiasi mano akivaizdoje.

Jos balsas skambėjo keistai: ji kalbėjo negarsiai, tačiau tvirtai ir visiškai dalykiškai.

– Kas tas Teitas? Ar tas vyresnis vyras? Ilgais žilais plaukais?

– Taip. Trijulė su juo – tai jo sūnūs. Gyvačių šeimyna. Judu su berniuku turėsite jų pasisaugoti, pone Viagneri.

Išgirdęs ją tariant savo pavardę, jis suspaudė rankomis durų rėmą.

– Tai jūs mane pažįstate, ką? Toliveris pasakojo savo pasakėles?

– Šiems vyrams jūs nerūpite, – pareiškė ji, tarsi jis nebūtų prasižiojęs, – kol kas. Bet vis labiau jiems rūpėsite, kuo ilgiau čia liksite.

– Neketinu čia likti. Aš bandžiau išvažiuoti...

– Duokite man savo ranką, – tarė ji.

– Ką?

– Puikiausiai mane girdėjote. – Jos kuždesyje dabar buvo girdėti skubumas.

Pakilo vėjas atnešdamas nuo vandenyno vėsą; Arleno oda pašiurpo. Jis žvelgė į moters akis, bet nors ir norėjo paprieštarauti, negalėjo. Paleido durų rėmą ir ištiesė dešinę ranką, o tada ji kilstelėjo abi savąsias, žvangindama antrankius, ir sučiupo jo delną. Kai jos vėsios, plonos rankos prisilietė, pirštais nuslysdamos jo delnu, jam užgniaužė kvapą.

– Tu ta mergina iš Kasadagos, – pasakė jis. – Sorensono mergina.

Būrėja, skaitanti iš delno. Ta, kuri liepė Sorensonui pagelbėti į bėdą patekusiems keliauninkams.

– Aš esu mergina iš Kasadagos, – pakartojo ji. – Bet ne Sorensono. Jau sakiau tau – myliu tą vyrą smuklėje. Deividą. Ir jis myli mane, ir tai bus mūsų pražūties priežastis, pone Viagneri. Meilė yra galingas dalykas, ir kaip visi galingi dalykai, ji gali būti panaudota piktam.

Ji švelniai trynė jo delną pirštų galiukais.

– Įsimylėjai netikusį vaikiną, – tarstelėjo Arlenas.

– Ššš. Aš bandau pamatyti, ar tu...

– Liaukis, – pasakė jis ūmai pašiurkštėjusiu balsu ir ištraukė ranką. – Nesiruošiu klausytis šitų paistalų. Tu nieko negali išskaityti iš mano delno.

Ji susiraukė, bet neatsakė į jo šiurkštumą.

– Tu esi berniuko sergėtojas, – tarė ji. – Ir jauti, kad jam šioje vietoje geruoju nesibaigs. Aiškiai tai matau. Tu supranti pavojų ir...

– Liepiau tau liautis, – pertraukė jis. – Poniute, jeigu norite pasakyti tiesą, aš su jumis mielai pasikalbėsiu, bet nesiruošiu čia sėdėti ir klausytis kažkokių kvailysčių.

– Žinoma, ne. Jūs ilgai ir sunkiai mėginote užblokuoti dalykus, kuriuos privalote išgirsti. Bet ateis akimirka, kai jums teks paklausyti.

– Aš mielai paklausysiu , kaip jūs aiškinate, kas atsitiko Volteriui Sorensonui ir kas vyksta tame... – Jo balsas nutilo. Jis net neužsičiaupė, tik klūpėjo ten atvipusiu žandikauliu ir spoksojo į tamsų šerifo automobilio saloną.

Žvilgantys lyg sidabras antrankiai dabar gulėjo ant plonų kaulų.

– Kas atsitiko? – paklausė ji, o kai jis pakėlė akis, tikėdamasis pamatyti tas dailias, pilnas lūpas, į jį spoksojo kaukolė.

Žodžiai pradingo. Kaukolė palinko į šoną, atidžiai jį nužvelgė, o tada tyliai ir liūdnai pasakė:

– Tai jau įvyko, tiesa? Jis pasakė jiems. Viskas baigta.

Arlenas nepajėgė atsakyti.

Ji tarė:

– Tu regi manyje mirtį. Tu tikrai turi neišpasakytų sugebėjimų.

Galiausiai jis sugebėjo prabilti. Tarė:

– Ponia, privalote dingti iš šito automobilio.

Kaukolė lėtai palingavo į šonus.

– Ne.

– Taip. Jūs privalote išlipti iš šio automobilio ir...

– Jie mane ras, – pertarė ji. – Ir man baigsis taip pat, tik tada blogai baigsis ir tau su berniuku. Ir Rebekai. Neleisiu, kad taip atsitiktų.

– Ponia, – neatlyžo jis. – Gvena, privalai kai ką suprasti. Jie tave nužudys.

– Jie nuo pat pradžių ketino taip padaryti, – pasakė ji. – Tik prireikė trupučio laiko, kad tai galutinai pasitvirtintų.

Jis daugiau nebegalėjo žiūrėti į kaukolę. Išsitraukė degtukų paketėlį, uždegė vieną degtuką ir palinkęs į automobilio vidų priartino jį prie pat jos veido. Mirguliuojančioje šviesoje oda ir mėsa tarsi sviestas pasklido virš kaulų ir jos veidas vėl buvo toks pat kaip anksčiau. Išskyrus sūkuriuojančių, pilkų dūmų kupinus duburius vietoj akių.

– Nagi, – paragino jis. – Einam. Mes pabėgsime. Visi trys. Aš atsivesiu berniuką ir mes pabėgsime.

– Nuo jų pabėgti neįmanoma, – pasakė ji. – Tikiuosi, jūs tai suprantate. Privalote tai suprasti. Nuo to, kas slypi ateityje, pabėgti negalite.

– Tylos, – paliepė jis. – Einam dabar pat. – Degtukas sudegė iki pirštų, jis jį papurtė užgesindamas ir sugriebė durų rankeną.

– Ne! – pasakė ji, ir suėmusi rankenėlę kauliniais pirštais, patraukė į save priešindamasi jo pastangoms.

– Tuoj pat išlipk iš automobilio!

– Palik mane ramybėje, – sušnypštė ji.

– Nepaliksiu. Lipk iš to sumauto automobilio.

Jis sugebėjo praverti dureles, tačiau tada ji trūktelėjo jas su stulbinama jėga ir vėl užtrenkė. Metalo trinktelėjimas į metalą garsiai nuskambėjo nakties tyloje. Ji tarė:

– Slėpkis. Dabar pat .

Šį kartą jis nesiginčijo. Suprato, kad negali sau to leisti. Greitai parkrito į žolę ir nusirito į priekį, link Plymouth , kai staigiai atsilapojo paradinės „Kiparisų namų“ durys, verandoje pasigirdo sunkūs žingsniai ir kažkas šūktelėjęs pareikalavo žibinto. Prie automobilių vis dar buvo tamsu, todėl Arlenas nusirangė į priekį, kol visai palindo po Plymouth . Ten ir liko, kai pro šalį pratrypė Toliveris – matėsi tik pora batų ir pakrypęs žibinto švytėjimas.

– Tau buvo liepta nejudėti, – prabilo šerifas. – Neišleisti jokio garso. Nejaugi manei, kad galėsi žengti bent žingsnį šitaip surakinta?

Arlenas suvokė, kad ji buvo prirakinta prie automobilio sėdynės. Galbūt surakintomis kojomis. Ji nebūtų galėjusi bėgti net jei būtų norėjusi.

– Mes jau beveik baigėme, brangute, – tęsė Toliveris, o jo balse buvo tiek pašaipios grėsmės, jog Arlenui teko sukąsti dantis, kad įveiktų norą išsiristi iš po Plymouth ir pradėti mosuoti kumščiais. Pastate buvo ir daugiau vyrų. Ir visi jie tikriausiai ginkluoti.

– Netrukus važiuosime. Nuvešime tave namo. Bet jeigu tu vėl sujudėsi ar išleisi kokį garsą, aš suvarysiu kulką į tavo dailų veidelį. Supratai?

Stojo ilga tyla, Toliveris vėl praėjo pro Plymouth . Arlenas palaukė, kol jo batai sudunksės į verandos grindis ir užsivers durys, o tada vėl išlindo iš po automobilio. Jis nusėlino link šerifo automobilio ir pažvelgė į moterį. Į jį žvelgė kaukolė.

– Jiems tavęs reikės, – pasakė Gvena pasivadinusi moteris. – Polui ir Rebekai. Negali jų čia palikti. Jiems tavęs reikės.

Viduje vėl pasigirdo garsūs balsai. Ji pažvelgė į namą, tada vėl į jį ir pasakė:

– Eik. Tavęs čia negali pagauti. Dabar jau eik.

Jis atsitraukė į medžių prieglobstį nieko nesakęs, nežinodamas, ką daryti. Tebetupėjo tarp audros išdraskytų mangrovių, kai jie visi išėjo iš tavernos. Šerifas Toliveris ir žilaplaukis vyras, kurį ji pavadino Teitu, ėjo pirmi. Iš paskos sekė trys berniūkščiai, tempdami vyrą iš Plymouth . Pats jis negalėjo paeiti, ir nors nenustodamas kažką marmaliavo, iš jo burnos nepasigirdo nė vieno suprantamo žodžio. Atrodė, tarsi jis būtų bandęs kalbėti be lūpų ar dantų.