Michael Koryta - Kiparisų namai

Jis išėjo į lauką, įsmeigė akis į laidus, išlindusius iš generatoriaus, ir puikiausiai suprato, kad be Polo nieko čia nepadarys. Nužingsniavo link prieplaukos ir ėmėsi darbo: ėmė plėšti audros sugadintas lentas ir krauti jas ant kranto. Darbavosi įtemptai ir piktai, susierzinęs ir susigėdęs dėl to, ką padarė. Ką būtų pagalvojęs vaikis, jeigu būtų tai išvydęs?

Besidarbuojant jam pasirodė, kad girdi valtį. Garsas buvo labai silpnas, bet jis būtų galėjęs susilažinti iš pinigų, kad tai buvo poros irklų girgždėjimas irklatrinkėse. Išsitiesė ir įsmeigė akis į įlankėlę, tačiau ji visai netoli nuo prieplaukos staigiai suko, o vaizdą užstojo medžiai su ilgomis kedeninių tilandsijų draperijomis. Kurį laiką palaukęs nieko neišvydo, todėl grįžo prie darbo.

Praėjo daugiau nei valanda, kol grįžo Polas su Tomu Baretu. Furgoną pakeitė senas pikapas, į kurį buvo prikrauta tiek medienos, kad net padangos susiplojo.

– Turėtų pakakti prieplaukai ir generatoriaus stoginei, – pranešė Baretas Arlenui, kai šis prie jų prisiartino. – Valčių nameliui neužteks, tačiau viskam kitam – turėtų.

– Bus gerai. Ei, Polai? Gal tu nueik apžiūrėti tą generatorių, kol aš iškrausiu. Nieko aš ten nesuprantu.

– Nugarai jau geriau?

– Aha, – pasakė Arlenas. Rebeka irgi buvo išėjusi į verandą jų pasitikti, bet jis į ją nepažvelgė.

Polas nužingsniavo prie savo generatoriaus, o Baretas liko padėti Arlenui su lentomis. Jie iškrovė medieną ir sunešė į valčių namelį. Kol sunešiojo paskutinį krovinį, generatorius vėl veikė, o Rebeka Kadi stovėjo verandoje su reta šypsena veide.

– Rytoj man jau gali prireikti kiaušinių ir pieno, – pasakė ji Baretui. – Pagaliau galėsiu juos vėl laikyti šaltai. Neįtikėtina, bet jam pavyko.

Vėliau Baretas išvažiavo, pažadėjęs atgabenti maisto produktų kitą dieną, o Arlenas su Polu pradėjo atstatinėti priestatą generatoriui. Polas primygtinai reikalavo, kad statytų jį platesnį nei anksčiau, ir tai buvo visai logiška, kadangi tai leistų judėti aplink generatorių viduje ir lengviau jį pasiekti, jeigu iškiltų problemų. Jis suderino variklį, todėl dabar cilindrai veikė sklandžiai ir tiksliai. Arlenas stebėjo, kaip jie be paliovos kala, ir pagalvojo, kad pasaulyje yra mažai žmonių, kurie sugebėtų sudėti tokį mechanizmą be jokio mokymo ar patirties su varikliais – po galais, net be menkiausios instrukcijos ar diagramos. Žvelgdamas į generatorių, Arlenas suvokė, kad jaučia nedidelį pasididžiavimą. Jis nebuvo pelnytas – juk negalėjo prisiimti nuopelnų už vaikio sėkmę. Tačiau tas jausmas niekur nedingo. Jis didžiavosi Polu.

Leidžiantis saulei jie prisijungė prie Rebekos galinėje verandoje ir kartu pavakarieniavo Arlenui užgeriant šaltu alumi.

– Pirmas kartas, kai aš galiu realiai įvertinti berniuko indėlį, – pasakė jis Rebekai. – Alus tikrai skanesnis atšaldytas.

Išgirdęs jo žodžius Polas susiraukė, o Arlenas nusprendė, kad vaikio nepasitenkinimas susijęs su jo gėrimu, bet kai po kelių minučių Rebeka nuėjo vidun ieškoti druskos, Polas tarė:

– Man būtų labai malonu, jeigu daugiau taip manęs nevadintum jos akivaizdoje.

Arlenas nesuprasdamas spoksojo į jį.

– Kaip tavęs nevadinti?

– Berniuku.

Arlenas kilstelėjo antakius ir linktelėjo.

– Aš nenoriu, kad ji taip apie mane galvotų, – pasakė Polas. – Supranti?

– Žinoma, – atsakė Arlenas. – Daugiau tai nepasikartos.

Jis jau pradėjo rimtai nerimauti dėl Polo susižavėjimo. Tai, žinoma, buvo ne jo reikalas, tačiau jis nė akimirką nepatikėjo, kad Rebeka Kadi galvojo – ar kada nors galvos – apie vaikį kaip apie vyrą, ką jau kalbėti apie kokius nors romantinius jausmus. Na taip, ji su juo elgėsi švelniai, tačiau tai buvo ne toks švelnumas, kokio tikėjosi šis.

Rebeka kaip tik sugrįžo su druskine rankoje, kai jie išgirdo privažiuojantį automobilį. Arlenas pažvelgė į ją ir pastebėjo šešėlį, pralekiantį jos veidu. Rebeka padėjo druskinę ir sugrįžo atgal į vidų, bet nespėjo net pereiti baro kambario, kai atsivėrė paradinės durys ir vidun įžengė du vyrai. Nors saulė jau buvo prie laidos, ji atsispindėjo languose pakankamai ryškiai, todėl buvo neįmanoma pažvelgti vidun ir aiškiai pamatyti atėjūnų, tačiau Arlenas buvo tikras, kad pirmasis įžengęs vyriškis yra Solomonas Veidas, nes matė baltos panamos kontūrus. Teisėjas Veidas kažką pasakė Rebekai, o tada jie visi išėjo į galinę verandą.

Šiandien teisėją lydėjo vyras vardu Teitas. Buvo užsijuosęs platų odinį diržą, kokius išduoda policininkams. Prie jo iš vienos pusės buvo pritvirtintas dėklas su pistoletu, o kitoje – makštis su peiliu. Solomonas Veidas, regis, buvo neginkluotas, mūvėjo tamsias kelnes su petnešomis ir buvo apsivilkęs marškinius; švarko nevilkėjo, o akis dengė akiniai vieliniais rėmeliais. Jis buvo panašus į mažo miestelio bankininką.

– Dar neradote savo kelio link vieškelio? – prabilo Veidas. Jis įsitaisė ant Rebekos kėdės, priešais Arleną. Rebeka liko stovėti prie durų, o Teitas apėjo aplink Polą ir atsistojo atsirėmęs į neseniai jų pataisytus turėklus, tiesiai už vaikio nugaros. Polas neramiai sukrutėjo, tarsi jam buvo nejauku jausti už savęs Teitą. Arlenui tai irgi nepatiko.

– Kas gi judu užlaikė Koridoriaus apygardoje? – pasiteiravo Veidas, kai niekas neatsakė į jo klausimą.

– Jie man padeda, – tarstelėjo Rebeka iš tarpdurio. – Jau sakiau tau, Solomonai. Man reikėjo pagalbos ir...

– Aš kreipiausi į juos, – pertraukė ją Veidas.

Arlenas nugurkė gilų gurkšnį iš savo alaus butelio.

– Galbūt jūs nesupratote, kai paskutinį kartą čia buvote ir su mumis kalbėjotės, bet mus apiplėšė. Sunku išsiruošti į kelią tuščiomis kišenėmis.

Veidas nužvelgė jį ilgu, šaltu žvilgsniu. Arlenas norėjo susitikti su jo akimis, bet jis taip pat negalėjo liautis kas kelias sekundes žvilgčiojęs į Teitą. Tas senas šunsnukis kažkodėl kėlė velnišką nerimą. Jo veidas buvo tarsi neapdirbtos odos balnas, akys tamsios, neplautų žilų plaukų sruogos leidosi kaklu iki pat pečių. Beveik kiekvieną jo rankų colį darkė įvairiausių spalvų ir tekstūros randai, skirtingus nutikimus menantys ženklai. Nuo Meksikos įlankos dvelktelėjęs vėjelis iki Arleno atnešė nuo jo sklindantį užsistovėjusio prakaito tvaiką.

– Vadinasi, norite šiek tiek užsidirbti prieš keliaudami toliau, – tarė Veidas. Jis kalbėjo keistai, tarsi būtų labai toli, tarsi labai menkai domėtųsi pokalbiu.

– Norime, – atsakė Arlenas, – ir būtina.

Veidas sumirksėjo ir pažvelgė į jūrą, kurios pakraščiuose tvenkėsi violetiniai ir juodi šešėliai, supantys vis mažėjantį oranžinės spalvos tvenkinį viduryje.

– Kiek pamenu, jums buvo pasiūlyta galimybė vėl užsidirbti tuos pinigus per naktį. Kiek pamenu, jūs tos galimybės atsisakėte.

Polas pasuko galvą į Arleną, pažvelgė į jį susiraukęs.

– Nebuvo jokios galimybės, – pasakė Arlenas. – Bandei papirkti mane mano paties doleriais, o to, ko tu norėjai, aš neturėjau. Ir vis dar neturiu.

– Tarkime, kad jūs atgausite visa tai, ką praradote, ir dar šiek tiek uždirbsite – galbūt tai padėtų pakeisti jūsų nuomonę?

Arlenas ilgai, ilgai į jį žvelgė. Tada ištarė:

– Ne.

– Kaip suprasti tą ne ?

Tai buvo pirmas kartas, kai Veidas pademonstravo nors krislelį jausmų. Jo akys po akinių stiklais prisimerkė.

– Net jeigu prieš tai būčiau pasilaikęs sau kokią nors informaciją, – tarė Arlenas, – dabar, po velnių, tau nieko nepasakyčiau. Man nepatinka, kai mane stumdo, nesvarbu, ar tai darytų remdamiesi pinigais, ar fizine jėga.