Michael Koryta - Kiparisų namai

– Dėkui.

Arlenas gėrė savo viskį ir apsimetė nepastebįs, kaip vaikino akys apsiašarojo po pirmo gurkšnio. Jie stovėjo kartu klausydamiesi bangų mūšos.

– Kaip manai, ką tie vyrai čia veikia? – galiausiai ištarė Polas.

– Nežinau ir kaip jau sakiau jiems šį vakarą – man nerūpi. Tai su mumis neturi nieko bendra.

– Bet man rūpi. Nes jie...

– Taip, – pertraukė jį Arlenas. – Nes jie neduoda jai ramybės. Suprantu.

Polas susiraukė ir nutilo.

– Mes jau senokai išvykome iš Flago, – tarė Arlenas. – Mama žino, kur esi? Rašei jai?

Polas sumirksėjo.

– Ką?

– Sūneli, ar ji galvoja, kad tu vis dar Alabamoje?

– Aš, e, nežinau. Rašiau jai, kad mėginsiu nusigauti į Ki salas.

– Po galais, jeigu ji skaitė apie uraganą, tikriausiai labai nerimauja dėl tavęs. Parodyk jai šiek tiek pagarbos: prisėsk ir parašyk laišką.

– Ji pati ne per daugiausiai rašo, – atkirto Polas, – ir abejoju, ar nors kiek rimčiau nerimauja dėl manęs.

Jo balse girdėjosi sunkiai tramdomas apmaudas.

– Tačiau ji priklausoma nuo tavo „CKK“ čekių? – tarė Arlenas. – Lažinuosi, kad taip.

– Na, žinoma. Ir ji iš karto atsiliepia, vos tik pastebi, kad pinigai nebeplaukia.

Arlenas gurkštelėjo viskio ir tarė:

– Sūnau, čia pinigų neužsidirbsi. Tau reikia vėl susirasti stovyklą ir įsidarbinti „CKK“.

– Ne, – Polas papurtė galvą. – Aš liksiu čia.

– Mums laikas išvykti.

– Juk žinai, kad neketinu to daryti.

– Polai, – vėl pabandė Arlenas, – man atrodo, tu nesupranti... Tu privalai išvykti iš šios vietos. Vaikeli, čia visai kaip traukinyje. Aš jaučiu.

Polas pakėlė galvą ir įsmeigė į jį akis.

– Ką?

Arlenas linktelėjo.

– Nori pasakyti, kad dabar? Kad gali dabar mane tokį matyti?

– Ne dabar. Anksčiau. Kai jie čia buvo.

Polas trumpam nutilo, o tada tarė:

– Na, taip tikriausiai įvyko dėl tų grumtynių. Galbūt jis būtų mane padūręs ar nušovęs, ar kažkas panašaus.

– Tai įvyko jau po grumtynių. Kai Veidas palietė tavo petį.

Polas susiraukė.

– Žinai, kad aš nemeluoju, – tęsė Arlenas. – Juk žinai, kad sakau tiesą, Polai. Matei, kas atsitiko tiems vyrams iš traukinio.

– Kai jis palietė mano petį?

Arlenas linktelėjo.

– Na, – pasakė Polas po ilgokos pauzės, – dabar juk nieko nematai, tiesa?

– Taip, bet ne tai svarbiausia.

– Žinoma, kad svarbiausia. Kad ir ką tu matei, išnyko. Dabar to nebėra.

– Polai, ne taip viskas...

– Liaukis, – nutraukė jį Polas. – Nenoriu apie tai girdėti. Tai išnyko, aišku? Tai išnyko!

Jis apsisuko ir piktai nutrypė į „Kiparisų namus“.

Tą naktį Arlenas kurį laiką gulėjo tamsoje, stebėdamas, kaip keičiasi šešėlių raštai pakilus mėnuliui, gurkšnodamas iš plokščiosios gertuvės ir vis ieškodamas lovoje patogesnės padėties, tarsi miegas slėpėsi tik dar už vieno persivertimo. Tačiau per daug gerai žinojo, kaip viskas bus, todėl pasidavė anksčiau nei visada – išlipo iš lovos, vėl apsirengė, nusileido laiptais žemyn, o prieš išeidamas į lauką papildė savo gertuvę.

Pastovėjo iš karto po veranda, kol surūkė cigaretę, stebėdamas bangas. Jų keteros prieš suduždamos žiburiavo tamsoje. Kai cigaretės nebeliko, nužingsniavo į pietus. Ėjo ilgai, laikydamasis arti vandens linijos, susikišęs rankas į kišenes, o jo mintys šokinėjo tarp Solomono Veido, Edvino Meino ir tėvo. Polas taip pat nebuvo pamirštas, kaip ir Rebeka Kadi, o kartkartėmis pro tuos atminties plyšius, kurių net viskis nesugebėjo užkamšyti, įslysdavo dar kas nors. Kai viena neįprastai stipri banga nušliaužė į krantą pakankamai, kad pagautų jo pėdas, jis galiausiai sustojo, apsidairė ir pastebėjo, kad mėnulis pakilęs daug aukščiau, o „Kiparisų namų“ nematyti. Pakrantės miškas nepastebimai prisėlino arčiau, paplūdimio ruožas visai susiaurėjo, o medžiai linko visai netoli jūros. Jis apsisuko ir patraukė atgal.

Galiausiai vėl pasirodė „Kiparisų namų“ siluetas. Jam šmėkštelėjo mintis, kad reikėtų kaip nors užbaigti „Našlės stebyklą“, o tada pamatė kažką judant paplūdimiu, ir visa kita išgaravo iš galvos.

Tai buvo plazdanti balta forma, kuri, regis, pakilo iš vandens linijos, ir vieną trumpą akimirką, kai, regis, sustojo širdis, jis prisiminė visus tuos pasakojimus apie vaiduoklius ir šmėklas, kuriuos girdėjo vaikystėje. Bet siluetas pasisuko, ir jis suprato, kad tai Rebeka Kadi. Ji vilkėjo baltus naktinius marškinius, nusileido iki pat vandens ir dabar brido į bangas.

Jis priartėjo lėtai, džiaugdamasis, kad smėlis leidžia žengti tyliai. Matė, kad ji kažką laiko rankose, bet neįžiūrėjo ką. Ji akimirką sustojo, tarsi dvejodama, tada išlipo iš vandens ir padėjo daiktą ant smėlio. Jis priminė cigarų dėžutę, kurią jai įteikė Veidas.

Rebeka nuleido rankas žemyn, suėmusi naktinius marškinius už apačios, pakėlė kūnu aukštyn ir nusimovė per galvą, kol ant smėlio liko stovėti visiškai nuoga. Arlenas pajuto, kaip jam užėmė kvapą, kūną užliejo karštis. Ji buvo aukšta moteris, bet kažkaip vienu metu ir minkšta, ir be lašelio riebalų, kiekvienas linkis tobulas, lyg išskaptuotas. Net ir mėnesienoje tas kūnas būtų aptemdęs ne vieną protą. Arlenas stovėjo lyg apkvaitęs ir spoksojo, kaip ji paėmė dėžutę ir vėl įbrido į jūrą.

Ji stabtelėjo, kai vanduo pasiekė kelius, tarsi pratindamasi prie temperatūros, o tada žengė giliau, keldama dėžutę aukštyn. Kai vanduo palietė jos krūtis, ji sustojo ir – tik akimirką – stovėjo iškėlusi dėžutę virš galvos, o bangos kilo pakankamai aukštai, kad permerktų jos plaukų galiukus. Tada ji pasisuko link kranto ir užsimojusi staigiai atsisuko į jūrą nusviesdama dėžutę kuo toliau nuo savęs.

Labai toli nusviesti jos nepavyko. Sutrukdė vėjas, o dėl vandens jos judesiai buvo nerangūs. Dėžutė nuskriejo gal per penkiolika pėdų į jūrą ir krito beveik nesukeldama purslų. Keletą sekundžių plūduriavo paviršiuje, o kiekviena banga ją plukdė atgal link kranto, beveik iki pat tos vietos, kur stovėjo Rebeka; tik tada ji pradėjo skęsti ir dingo po vandeniu.

Rebeka Kadi stovėjo vandenyje visa tai stebėdama. Ji dar ilgą laiką žvelgė į vietą, kur dingo dėžutė, o tada apsisuko ir vėl išbrido iš jūros atgal į krantą.

Kurį laiką ji stovėjo ant smėlio, nulenkusi galvą, leisdama vėjui švelniai pūsti į savo kūną ir nudžiovinti odą. Arleno gerklė kone ištino ją stebint. Jis nepajudėjo, tiesiog stovėjo kur stovėjęs, kol ji pasiėmė naktinius marškinius, vėl užsitempė juos per galvą ir nuėjo atgal į namą.

Tik įsitikinęs, kad ji jau turėtų būti savo kambaryje, jis nusispyrė batus, nusirengė marškinius, nusimovė kelnes ir įbrido į vandenį ieškoti dėžutės.

22

Kai ją rado, buvo jau gerokai po vidurnakčio. Pakankamai aiškiai matė vietą, kur ji įkrito į vandenį, kaip galėdamas geriau įsidėmėjo ją, tačiau vandenynas buvo didelis, o skęsdami daiktai juda prieš pasiekdami dugną. Jis vaikščiojo pirmyn atgal pakrantės atkarpa, kur ji turėjo atsidurti, ėjo atsargiai, vilkdamas kojas šiurkščiu smėliu, laukdamas, kada užklius už medinės dėžutės. Jautėsi nejaukiai braidydamas tamsoje, kai vandenyse aplink jį ratus sukti galėjo tiek daug nematomų padarų. Rykliai tarsi aligatoriai, priešistoriniai žvėrys, kažkaip sugebėję išgyventi viename pasaulyje ir pereiti į kitą. Dienos metu bent jau gali matyti jų pelekus. Dabar, tamsoje, vienas iš jų galėjo plūduriuoti visai prie pat jo, o jis to nežinotų.