Michael Koryta - Kiparisų namai

– Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios man nederėtų nužingsniuoti keliu su ta dailia dėžute, parodyti ją įstatymo sergėtojams ir papasakoti, ką mačiau?

– Kur dėžė?

– Ne toks buvo klausimas, brangute.

– Tai mano klausimas. Kur dėžė?

Jis išsišiepė ir papurtė galvą.

Jie vėl nutilo. Klausėsi, kaip vanduo dūžta į krantą, o Arlenas užbaigė cigaretę ir užgesino ją primynęs kojos pirštu.

– Aš tau papasakojau viską, ką galėjau, – pasakė ji. – Tai ne žaidimas. Mano brolis mirs. Jis beveik tokio paties amžiaus kaip Polas. Tik dešimt mėnesių vyresnis.

– Ir jis tuoj tuoj išeis iš kalėjimo, – pasakė Arlenas.

– Iš kur žinai?

– Aš tik atrodau kaip bukagalvis, panele Kadi. Solomonas pasakė tau, kad liko keturiolika dienų. Įtariu, kad jis turėjo galvoje iki brolio paleidimo. Ar aš teisus?

Jos tyla paliudijo, kad jis neklydo.

– Vadinasi, jis sugrįš, – tęsė Arlenas. – Bent jau taip tu galvoji. O tada kas?

– Turiu planą.

– Daugelis negyvų žmonių, kuriuos pažinojau, turėjo planų.

– Tu moki labai padrąsinamai šnekėti.

– Ar tau to reikia? Padrąsinimo?

– Man reikia, – pasakė ji, – kad vėl būčiau viena ir niekas nedrumstų mano ramybės.

– Nesąmonė. Mažiausiai pasaulyje tu nori likti viena. Galėjai mus išguiti prieš keletą dienų, bet neišvarei. Leidai mums užsibūti.

Ji tylėjo.

– Ką gi, – tarė jis. – Manyčiau, man reikia pagalvoti.

– Ką padarei su ta dėžute? – paklausė ji.

– Ji tokioje vietoje, apie kurią žinau tik aš. Tik nesugalvok paprašyti Veido, jog pakabintų mane už kojų pirštų, kad tai sužinotumėte.

– Niekada to nepadaryčiau.

– Tu padarytum praktiškai bet ką, ką nuspręstum , – pasakė jis. – Tiek tai jau dabar aišku.

Rebeka vėl nutilo ir jis suvokė, kad ji verkia. Beveik neišleisdama jokio garso, tačiau jos skruostai buvo drėgni, o kvėpavimas nelygus.

– Kaip ir sakiau, – ištarė jis, bet jo balse nebebuvo ankstesnio aštrumo, – privalau nuspręsti.

Jie sėdėjo dar ilgai, tylioje tamsoje, bet galiausiai jis atsitraukė nuo baliustrados ir žengęs prie durų jas atvėrė. Ji sudvejojo, bet pakilo ir nuėjo vidun. Praėjo pro jį labai arti, beveik liesdama kūnu, ir jis užuodė jos plaukų kvapą – švarų, su kažkokių gėlių dvelksmu.

Ji pasisuko į jį, vis dar stovėdama labai arti, jos krūtinė buvo vos per keletą colių nuo jo, ir tarė:

– Ko tu iš manęs tikiesi? Ką man daryti: lipti viršun ir laukti, ką tu sugalvosi?

– Gali padaryti ir taip, – tarė jis, – arba gali nužudyti mane, kol miegosiu. Pranešk, kai nuspręsi.

_______________

8 John Edgar Hoover (1895–1972) – pirmasis FTB direktorius.1924 m. paskirtas tuometinio Tyrimo biurų direktoriumi, 1935 m. padėjo įkurti JAV Federalinį tyrimų biurą ir buvo jo vadovu iki pat mirties.

24

Ji atėjo į jo kambarį visai prieš aušrą. Arlenas galiausiai sugebėjo užmigti, prie šono prisispaudęs delne sugniaužtą gertuvę – kaip vaikas užmiega apsikabinęs mėgstamą žaislą. Nežinojo, koks garsas jį prabudino, ir ar apskritai buvo koks nors garsas. Tiesiog atvėrė akis, o ji jau stovėjo šalia; tamsoje iš pradžių matėsi vien tik jos balti naktiniai marškiniai. Dangus dar nepradėjo šviesėti, tačiau jis žinojo, kad rytas nebetoli. Akimirką gulėjo nekalbėdamas, tik žvelgė į ją, o tada pažvelgė jai į rankas prisiminęs pistoletus. Jos rankos buvo tuščios.

– Tu netiki, kad Veido grasinimų užtenka, jog išlaikytų mane čia, – pasakė ji, – kad jų nepakaktų priversti dirbti jam. Taip tu pasakei.

Jis nieko neatsakė, tik pasislinko lovoje, atsisėdo. Jo krūtinė buvo plika, o kambaryje, kuriame visada jam atrodė labai karšta, ūmai pasirodė vėsu.

– Klausei manęs, kodėl jis paprasčiausiai mūsų neišvarė ir pats neperėmė šios vietos, – tęsė ji. – Ar žinai, kaip aš trokštu, kad jis taip ir padarytų? Aš jam šitas žemes atiduočiau , pasirašyčiau dovanojimo sutartį be cento užmokesčio. Tačiau jam to negana. Jam ne tai svarbiausia. Ši šeima pernelyg ilgai buvo su juo susijusi. Mes arba dirbame jam, arba dirbame prieš jį – štai kaip jis į viską žiūri. Vos tik aš pamėginsiu palikti šią vietą, net jei nenorėsiu nieko daugiau, tik ramybės, jis palaikys tai asmenine grėsme. Ir leisk man tau papasakoti, kaip jis susidoroja su grėsme.

Akimirką ji nutilo, o kai tęsė, jos balsas buvo žemesnis, labiau suvaldytas.

– Solomonas daugelį metų sulaukdavo pagalbos iš „Kiparisų namų“. Beveik nuo pat to meto, kai mano tėvas juos pastatė. Tėvas manėsi esąs finansiškai saugus, bet greitai sužinojo, kad tai netiesa. Jis prarado savo santaupas, o čia užsidirbti jam nepavyko. Nuo pat pradžių čia įsikurti buvo kvaila mintis. Ši vieta per daug atoki, kad susuktum sėkmingą verslą. Na ir kas, kad čia galima žvejoti: žvejoti galima visur.

Tamsoje pamažu ryškėjo jos veidas.

– Jiems čia atsikėlus, aš likau Savanoje. Mano brolis dar buvo vaikas, todėl keliavo kartu su tėvais, bet aš jau buvau suaugusi ir pasilikau ten. Jie čia pragyveno vos kelerius metus, kai mirė mano motina. Nuskendo visai prie pat paplūdimio.

Arlenas prisiminė, kaip atrodė jo motina savo gyvenimo pabaigoje – kūnas ir protas nuniokoti karštinės, akys neatpažįstamai pasikeitusios, tarsi svetimos moters, kad jis daugiau nebegalėjo į jas žiūrėti.

– Mano tėvą palaužė sielvartas, jam reikėjo pagelbėti auklėjant mano brolį. Atvažiavau trumpam, likau tik daugiau nei metams. Kai Aukštamiestyje bankrutavo medienos kompanija, buvo uždaryta geležinkelio atšaka, tada ši vieta tapo visiškai izoliuota. Daugiau negalėjau to pakęsti ir išvykau. Nekenčiau šios vietos. Nekenčiau . Vėl persikėliau į Savaną. Praleidau ten penkerius metus.

Rebeka nutilo, o jis jau norėjo paklausti, kodėl ji sugrįžo, tačiau kažkas jam liepė patylėti. Leisti jai išsikalbėti.

– Visą tą laiką mano tėvas dirbo su Veidu. Pasibaigus „sausajam įstatymui“, reikalai pablogėjo. Į tai įsitraukę žmonės pasidarė negailestingesni, mano tėvo vaidmuo – reikšmingesnis. Tada jis ėmė bijoti. Buvo įklimpęs iki ausų, kai pagaliau nusprendė, kad laikas išsigąsti. Jis pradėjo rašyti man laiškus tvirtindamas, kad privalau įtikinti Oveną išvažiuoti gyventi su manimi į Džordžiją, kad Ovenas daugiau nebegali čia likti. Bandžiau pasikalbėti su broliu, tačiau jis mane ignoravo. O tada jį suėmė.

Švelnus vėjelis plūstelėjo pro atvirą langą ir priplojo antklodę prie Arleno šlaunies.

– Išvažiavau iš Savanos ir sugrįžau čia. Galvodama, – jos balsas šiek tiek užsikirto, – kad juos išgelbėsiu.

Savo kambaryje tolimajame koridoriaus gale sukosėjo ir sumurmėjo Polas. Rebeka atsisėdo tiesiau, suklususi. Mėnulis išpiešė jos šešėlį ant sienos.

– Mano tėvas buvo apimtas siaubingos depresijos. Beveik savižudiškos nuotaikos. Jis kaltino save dėl Oveno situacijos, jautėsi pakliuvęs į spąstus. Nuolat kartojo, kad visi, kas išdavė Solomoną Veidą, už tai sumokėjo gyvybe. Kad jis tave susektų, surastų, nesvarbu kiek tai užtruktų, ir nužudytų. Aš tuo netikėjau.

Šį kartą ji tylėjo daug ilgiau.

Prabilo Arlenas:

– Papasakok man viską iki galo. Nesvarbu, kaip būtų sunku. Privalai man viską papasakoti.

– Tai buvo mano mintis, – galiausiai netvirtai pasakė ji. – Tėvas buvo pasiryžęs pabandyti, bet mintis buvo mano. Jis vis kalbėjo, kad vienintelis būdas pasprukti nuo Solomono – mirti. Pasakiau jam, kad mes tuo pasinaudosime. Jis turėjo išplukdyti laivą ir jį nuskandinti. Suvaidinti savo mirtį. Jis išvažiuos, nuvyks į iš anksto sutartą vietą, bet man teks kurį laiką likti čia. Kad apgautume Veidą, turėsiu likti čia bent jau tiek, kad neatrodytų, jog mes pabėgome. Aš parduosiu smuklę, o kai bus paleistas mano brolis, jam nebebus jokios priežasties čia grįžti. Niekam neturėjo kelti įtarimo, jeigu mes būtume nusprendę išvykti iš Koridoriaus apygardos mirus tėvui. Atrodytų logiška.