Michael Koryta - Kiparisų namai

– Rytoj bus šviežios žuvies, – pasakė ji. – Tu jas sugavai, o dabar turime ir kur jas šaltai laikyti, nes tu sutaisei generatorių.

Niekas negalėjo suteikti vaikiui tokio džiaugsmo kaip jos pagyrimai.

Tą naktį ji vėl sugrįžo į Arleno kambarį.

– Jau sakiau tau, – pasakė jis, – kad neprivalai to daryti. Aš tavęs to neprašiau.

– Taip, – pasakė ji. – Neprašei.

– Jeigu nenori čia būti, gali grįžti į savo kambarį.

– Jeigu norėčiau, – pasakė ji, – grįžčiau.

Jis atsisėdo ant lovos krašto, tamsoje įsmeigė akis į ją ir tarė:

– Man reikia tuo patikėti.

– Turėtum.

Jis neatsakė.

– Jeigu nori, kad išeičiau, aš išeisiu, – pasakė ji. – Bet ar tu tikrai to nori?

Jis nenorėjo.

Kitą dieną, netrukus po vidurdienio, pasikeitė vėjas. Porą dienų jis beveik visą laiką pūtė karštais šuorais iš vakarų, bet staiga apsisuko iš pietryčių, net vanduo įlankėlėje suraibuliavo. Jis atnešė šiek tiek vėsos į prieplauką, ir jie dėl to labai džiūgavo, kol nepajuto smarvės.

Ji sklido iš kažkur toliau, einant palei užutekį į pusiasalio vidurį, kažkur iš mangrovių brūzgynų. Polo veidą perkreipė pasibjaurėjimo grimasa ir jis tarė:

– Kas čia dabar?

– Nežinau, – atsakė Arlenas, stovėdamas veidu į vėją, ir galvojo, kad puikiai žino, kas tai.

– Nori pasakyti, kad neužuodi to dvoko?

– Užuodžiu puikiausiai.

– Jis siaubingas. Ar kada nors uodei ką nors tokio siaubingo, Arlenai?

– Kartą kitą.

Jie vėl grįžo prie darbo, o saulė pajudėjo į vakarus, kaitino įlankėlę netrikdoma jokio debesėlio. Kvapas sustiprėjo – slogus puvimo dvokas. Arlenas pastebėjo grifus, skraidančius į vieną vietą pelkynų žolėje, užutekio aukštupio link, už kokių trijų šimtų jardų. Jie sklandė tarp medžių tarsi tylūs šešėliai, tačiau jų buvo per daug, kad nepastebėtum.

– Kažkas ten mirė, – pasakė Polas. – Įdomu, koks gyvis ten guli?

„Koks žmogus, – pagalvojo Arlenas. – Tu svarstai, koks žmogus ten guli.“

Na, žinoma, tai galėjo būti ir gyvūnas. Pavyzdžiui, šernas, kurių pilna šiuose miškuose. Arba pasiklydo koks nors medžioklinis skalikas, atsikapstė iki užutekio ir gavo galą susidūręs su gyvate. Buvo daugybė galimybių.

Praėjo valanda ir pagaliau Polas nužingsniavęs į smuklę grįžo nešinas grėbliu – ilgakočiu, su grėsmingai atrodančia eile plačių metalinių dantų.

– Ką, po velnių, sumanei? – tarė Arlenas.

– Geriau patikrinkim. Arlenai, atsiduoda mirtimi.

– Ten gali būti koks nors gyvūnas.

– Gali. – Polas įrėmė į jį ilgą, tvirtą žvilgsnį, o Arlenas atsiduso ir tyliai nusikeikęs numetė pjūklą ant žemės, tada pasiėmė kirvį.

– Na, gerai. Patikrinkim.

Neįtikėtina, kaip greitai šioje valstijos dalyje paplūdimys užleido vietą miškui. Ar, tiksliau pasakius, džiunglėms. Jis tikrai labiau priminė džiungles nei bet kuris Arleno matytas miškas – tiesiog springo nuo tankaus žalio pomiškio, besivejančių lianų, o žemė po batais žliugsėjo nuo drėgmės. Jie numaknojo purvyne, skindamiesi kelią per krūmynus, kol atsidūrė po medžiais – arčiau prieplaukos augo suktaspyglės pušys, toliau į pusiasalio vidurį – mangrovės. Miškuose buvo pilna nuplėštų lapų ir šakų, ir atrodė, kad per uraganą pusė medžių buvo smarkiai apgenėti ar net išrauti su šaknimis. Grifai pastebėjo jų artėjimą ir ėmė plakti sparnais – darėsi vis klaikiau ir klaikiau, ypač kai juodu brido vis giliau į šešėlius.

– Skriskit šalin, – Arlenas šūktelėjo paukščiams. – Nagi, skriskit šalin!

Jis nuplėšė didelį banjano lapą ir energingai juo sumosavo. Keletas paukščių pakilo į orą, bet tikrai ne visi. Arlenas dabar jau matė, kad maitlesių paukščių dėmesio objektas guli vandenyje – štai kodėl grifai buvo sutūpę medžiuose, o ne spietėsi aplink radinį; jie buvo priversti greitai nusklęsti žemyn ir bandyti atkirsti grobio gabalėlius praskrisdami, nes lavonas plūduriavo užutekyje, o jie tikrai nebuvo vandens paukščiai. Tik mirties paukščiai.

– Arlenai, – prasižiojo Polas, – juk tai...

– Aha, – numykė Arlenas.

Lavonas plūduriavo šioje užutekio pusėje, tačiau vis tiek už kokių trisdešimties pėdų nuo kranto, beveik visiškai paniręs po vandeniu. Tačiau net ir nuo kranto matėsi drabužio audinys. Jis buvo padengtas maurais ir vandeniu, bet vis tiek buvo galima įžiūrėti spalvą: blyškiai geltoną.

– Duok man tą grėblį, – pasakė Arlenas, nors buvo sunku ištarti net ir tokius paprastus žodžius. Polas padavė jam grėblį ir paėmė kirvį, o Arlenas liežuviu apvedė išdžiūvusias lūpas ir žengė pirmyn. Vaikinas atsiliko, lūkuriavo stebėdamas. Arlenas ėjo įsmeigęs akis į plūduriuojantį kūną, todėl nepamatė savo kelyje gyvatės, kol beveik ant jos neužlipo. Akies krašteliu jis pastebėjo įnirtingą judėjimą, ir iš karto sustingo pakėlęs vieną koją į orą, o tada vanduo beveik be garso prasiskyrė ir gyvatė nėrė pirmyn. Arlenas akimirką stebėjo jos judėjimą, o tada nuėjo toliau.

Priėjęs arčiau, vėl pradėjo rėkauti ir grėbliu daužė lapus, taip išbaidydamas likusius grifus – jie pakilo į orą. Tačiau toli nenuskrido. Nusileido ant medžio priešingoje užutekio pusėje, iš kur galėjo stebėti savo geidžiamą laimikį.

Dabar jis jau užtikrintai žinojo tai, ką buvo pradėjęs įtarinėti vos vėjui pasisukus ir atnešus smarvę jų link. Grifai, žuvys ir karštis sugebėjo drastiškai sudarkyti šiuos žmogiškosios būtybės palaikus, o visiškai prisiartinęs prie kūno jis pajuto skrandžio spazmus ir turėjo greitai pažvelgti į medžių viršūnes, norėdamas juos nuraminti. Smarvė buvo siaubinga, todėl laisva ranka, kurioje nelaikė grėblio, užsitraukė marškinius iki nosies.

Ji plūduriavo veidu žemyn, viena ranka buvo beveik iškilusi į vandens paviršių, todėl matė, kad dalis mėsos jau nuėsta iki kaulo. Prisiminė, kaip ji braukė jo delną savo pirštais.

Tai jau įvyko, tiesa? – pasakė ji, pamačiusi persimainiusį jo veidą, kai jis išvydo, kaip tamsoje jos veidas virsta kaukole. – Jis pasakė jiems. Viskas baigta.

Arlenas leido jai išvažiuoti. Jis pamatė jos mirties veidą ir vis tiek leido jai išvažiuoti, o dabar jos palaikai plūduriavo pelkėtame užutekyje, juos kapojo miško žvėrys ir grifai. Taip, smuklės viduje buvo ginkluotų vyrų, tačiau jis leido jai išvažiuoti, leido jiems ją išsivežti.

Jie mane ras, – pasakė ji. – Ir man baigsis taip pat, tik tada blogai baigsis ir tau su berniuku. Ir Rebekai. Neleisiu, kad taip atsitiktų.

– Arlenai, – šūktelėjo Polas. – Ar tai...

– Užsičiaupk! – piktai nukirto Arlenas, o jo balsas beveik palūžo. Vaikinas apstulbęs nutilo.

Nuo jų pabėgti neįmanoma, – pasakė ji. – Tikiuosi, jūs tai suprantate. Privalote tai suprasti. Nuo to, kas slypi ateityje, pabėgti negalite.

Jis pabandė pasiekti ją grėbliu, palinkęs nuo kranto ištiesė jį kiek galėdamas toliau ir vienu įrankio dantimi užkabino mirusios moters suknelę.

Prireikė keturių bandymų, kol pavyko ją visiškai ištempti į krantą. Jos kūnas buvo taip stipriai suiręs, kad grėblio dantys smigo į jį tarsi į minkštą sviestą, todėl Arlenas stengėsi užkabinti suknelę, ne kūną. Drabužiai išsilaikė geriau už kūną.

Jis ištempė ją iš tamsių užutekio vandenų. Susičiaupė, kietai sukandęs dantis ir įtempęs lūpas, o tada sulaikė kvėpavimą ir naudodamasis grėbliu apvertė kūną ant nugaros. Taip padarius dar daugiau mėsos atsiskyrė nuo kaulų ir pratrūko puvimo dujų dvokas. Mirusios moters galva kreivai nulinko į šoną veidu atsisukdama į Arleną. Ant veido buvo likę tik odos likučiai, o ir jie buvo ištinę ir pakeitę spalvą. Net ir mylimasis nebūtų galėjęs atpažinti šio veido. Arlenas pajuto, kaip skrandis vėl suspazmuoja, o gerklė ėmė perspėjančiai degti, todėl jis išlaisvino grėblį ir nusisuko nuo kūno; išgirdo, kaip jis vėl nuslysta į vandenį. Sugrįžo pas Polą, jausdamas gyslomis tekantį šaltą įniršį.