Michael Koryta - Kiparisų namai

– Tačiau tavo tėvas iš tikrųjų prigėrė, – įsiterpė jis. – Bent jau taip man sakė Tomas Baretas. Ar jis nuskendo bandydamas paskandinti laivą?

– Sunku prigerti, kai gerklė perpjauta.

Jis kurį laiką patylėjo, o tada tarė:

– Tikrai, sunku. Tačiau iš kur žinai, kad taip atsitiko?

– Mačiau jo kūną. Kaip manai, kas turėjo jį paimti iš laivo prieš jį nuskandinant?

– Bet tu niekam nepasakojai.

– Tau sunku tuo patikėti, – tarė ji. – Esu tikra, niekada neregėjai savo tėvo perpjauta gerkle dėl to, kaip tu pasielgei tam tikroje situacijoje.

„Ne, ne su perpjauta gerkle, – pagalvojo Arlenas. – Bet mačiau, kaip mano tėvo kraujas plūsta į dulkes iš kulkos padarytos skylės, ir patikėk, taip atsitiko dėl to, kaip aš pasielgiau tam tikroje situacijoje. Vienintelis skirtumas, kad aš buvau teisus. Gal Edvinas Meinas ir nebuvo labai doras žmogus, bet aš buvau teisus. Mano tėvas buvo pavojingas. Išprotėjęs.“

– Kai aš pagaliau sugrįžau čia, – tęsė ji, kai jis nieko nepasakė, – Solomonas Veidas jau laukė manęs. Jo žinia buvo trumpa: arba aš darau, kas man liepiama, arba mano broliui baigsis taip pat kaip tėvui.

Dar vienas garsas iš Polo kambario, šį kartą neaiškus marmaliavimas. Kalba per miegus. Įstrigęs košmare.

– Ar tavo brolis apie tai žino?

– Ne. Kaip galėčiau jam papasakoti, kol jis kalėjime?

– Tačiau jis žino, kad jo tėvas miręs.

– Taip. Bet jis tiki, kad tėvas nuskendo.

– O tu tiki, kad jis bus nužudytas, jeigu tu išvyksi arba ieškosi pagalbos.

– Manyčiau, tai akivaizdu. – Ji perkėlė svorį, po jos kojomis sugirgždėjo grindys, o tada pasakė: – Nori sužinoti, kodėl Solomonas Veidas nužudė mano tėvą? Ne todėl, kad jis kėlė jam grėsmę. Tiesą pasakius, nemanau, kad tai apskritai turi su tuo ką nors bendra. Jis negalėjo pakęsti minties, kad kam nors gali šauti mintis, jog įmanoma pabėgti nuo Veido kontrolės. Kad kas nors išdrįstų suabejoti, jog Veido kontrolė – absoliuti.

Ji vėl nutilo, o rytmečio vėjas vėl įsiveržė pro langą ir apsuko naktinius marškinius aplink jos pėdas.

– Norėjai sužinoti mano veiksmų priežastis, – pasakė ji. – Norėjai sužinoti, kodėl neieškojau pagalbos. Sakei, kad negali patikėti, jog tokia moteris kaip aš vien grasinimais būtų priversta sudaryti tokį sandorį su Solomonu Veidu.

Ji žengė žingsnį arčiau, taip, kad jis galėjo aiškiai matyti jos veidą, ir paklausė:

– Ar dabar manimi tiki?

Jis linktelėjo.

– Tu lauki, kol jis išeis į laisvę. Lauki Oveno.

– Taip.

– Jis jau tuoj bus paleistas. Jis grįš čia.

– Taip.

– O tada?

Ji apsilaižė lūpas ir nusisuko.

– Man regis, – tarė jis, – kad ir kokį planą sumąstei, geriau jau būtų velniškai geras planas.

– Mes išvyksime, – pasakė ji.

– Nejaugi manai, kad Veidas to nesitiki?

– Žinau, kad tikisi.

Arlenas leido tylai kalbėti už save.

– O ką tu siūlai? – pasiteiravo ji. – Likti? Gyventi likusį savo gyvenimą su prie galvos prispaustu šautuvo vamzdžiu?

– Ne, aš to tikrai nesiūlyčiau. Tačiau tau geriau būtų nepadaryti nė menkiausios klaidos.

– Po pastarųjų šešių mėnesių tokio gyvenimo, – tarė ji, – tu turbūt netiki, kad man reikėtų tai aiškinti.

Jis linktelėjo.

– Tai štai, – užbaigė ji. – Tokios tad mano priežastys. Sakei, kad turi padaryti savo sprendimus. Gali juos dabar daryti atsižvelgdamas į jas.

Jis laukė tikėdamasis, kad ji dar ką nors pasakys, kad maldaus jo tylėti ar ja pasitikėti, tačiau tik apsisuko, beveik be garso nusėlino grindimis, atidarė duris ir išslinko iš kambario.

25

Kitą rytą jie užbaigė generatoriaus stoginę ir pradėjo darbuotis prieplaukoje, bet Arleno akys nuolat lakstė į šalis, žvalgydamos Solomono Veido ar šerifo Toliverio, ar Teito Makgrato ir jo sūnų. Nė vienas iš jų nepasirodė. Polas pastebėjo jo išsiblaškymą ir paklausė, kas nutiko, tačiau Arlenas išsigynė, kad jam paprasčiausiai skauda galvą. Jo ranka buvo aprišta, kad paslėptų Rebekos įkandimą, bet Polas apie tai nepasiteiravo.

Ji nieko iš jo neprašė. Papasakojo savo istoriją ir tyliai išslinko iš jo kambario. Jai, akivaizdu, reikėjo tik jo tylėjimo. Jai reikėjo tų keturiolikos – dabar trylikos – dienų, kad sulauktų savo brolio paleidimo. Jokios kitos pagalbos nebuvo paprašyta, jokiu kitu planu nepasidalyta.

Apie laikrodį Polas paklausė per pietus.

Tas daiktas buvo milžiniškas, su variniu rėmu, įstatytu į nuostabų riešutmedžio korpusą, kuris nuožulniai leidosi į abi puses, o abi rodyklės buvo apmirusios ties vidurnakčiu. Arlenas pastebėjo jį jau pirmąją dieną, vos įžengęs į smuklę paskui Sorensoną, tačiau vėliau nelabai kreipė į jį dėmesį.

– Laikrodį užsakė mano mama, – paaiškino Rebeka, ir nors jos akys atrodė bereikšmės, balsas tarsi atsklido iš už jūros. – Jai jis labai patiko. Sustojo jau prieš kelerius metus.

– Norėčiau jį apžiūrėti, – tarė Polas.

– Man atrodo, kad norėdamas jį pataisyti turėtum išmanyti apie laikrodžius.

– Tą patį mes sakėme apie generatorių, – priminė Arlenas.

– Būtent, – ištarė Polas. – Arlenai, padėsi man jį nukelti?

Vaikis beviltiškai norėjo ką nors dėl jos padaryti. Tarsi nuo jo sklistų nuolatinis šauksmas: „Leisk man tau padėti“, tarsi nuolatinė jo pagalba ją kuo nors įtikintų. Aš jai parodysiu, kad jai manęs reikia, – sakė jis. Arlenas užsimanė sugriebti vaikį ir gerai supurtyti šaukdamas, kad jis neturi jokio supratimo, ko jai iš tikrųjų reikia ir ką tai jam gali kainuoti. Jos poreikiai smarkiai pranoko viską, ką galėjo įsivaizduoti Polas. Jos poreikiai buvo susiję su žmonėmis, kurie galėjo nukirsti vyro rankas ir tarsi dovanėlę įteikti sudėtas į dėžutę, perrištą virvele.

– Arlenai?

– Na taip, – pasakė Arlenas, sumirksėjęs ir grįžęs į dabartį. – Žinoma.

Jie atsinešė kopėčias ir Polui atsistojus ant kopėčių, o Arlenui – ant baro, nukėlė laikrodį. Jis svėrė kiek mažiau nei generatorius, bet skirtumas buvo nedidelis. Polas apžiūrėjo korpusą ir išėjo ieškoti atsuktuvo. Jam išėjus baro kambaryje liko tik Rebeka ir Arlenas. Ji keletą sekundžių stebėjo jį tylėdama, o tada tarė:

– Tu vis dar čia.

– Svarstai, koks bus mano sprendimas, – pasakė jis. – Taip?

– Taip.

– Iš pradžių pasakysiu tiek, – tarė jis. – Ant kėdės šalia tavo lovos yra du pistoletai. Norėčiau gauti vieną iš jų.

– Ką?

– Man tai atrodo labai gražus pasitikėjimo gestas, – užbaigė jis.

Į grindis sušlepsėjo Polo žingsniai, tada su trenksmu atsivėrė durys iš virtuvės ir jis įžengė į baro kambarį jau garsiai svarstydamas savo teorijas apie tai, dėl ko laikrodis galėjo sustoti – dar nespėjus nuimti dangčio. Kai atsiklaupė ant grindų šalia laikrodžio ir palenkė galvą, Arlenas pažvelgė į Rebeką Kadi, o jo akių žvilgsnis aiškiai sakė: „Dabar tavo eilė.“

Ji nusigręžė.

Visą dieną jie dirbo, kalbėdamiesi taip, tarsi tarp jų nebūtų jokių nesusipratimų. Visą dieną Arlenas stebėjo kelią, laukdamas Veido ir Makgrato, ir visą dieną svarstė nesuskaičiuojamas priežastis, kodėl jam reikėtų susirinkti krepšius ir nešdintis iš šios vietos.

Kai sutemo, jo krepšiai vis dar gulėjo ten pat, kur ir kelias pastarąsias dienas.

Rebeka atėjo pas jį naktį.

Jis buvo įsitaisęs ant kėdės prie lango, snūduriavo, bet atsidarančių durų garsas jį prižadino. Lango stikle atsispindėjo, kaip ji įeina vidun. Kairėje rankoje nešėsi pistoletą, ginklas atrodė didelis ir bjaurus.