– Jis teisėjas, – pasakė Arlenas. – Na taip, jis nedoras, bet vis tiek teisėjas. Bet tikrai ne dar vienas Alas Kaponė ar...
Bet ji purtė galvą.
– Už jį pavojingesnio šioje valstijoje nėra.
– Kas jis toks? – paklausė Arlenas. – Kaip eilinis provincijos apygardos teisėjas įgavo tiek daug galios?
– Jis nėra eilinis provincijos apygardos teisėjas, – pasakė ji. – Jis buvo asmeniškai pasirinktas labai nedorų žmonių ir atsiųstas čia iš Naujojo Orleano.
– Kodėl? Kas jį čia galėjo patraukti?
– Kontrabanda.
– Kuo jis dabar užsiima? Šiais laikais tikrai ne romą gabena.
– Morfinu. Ar bent jau taip jis tai vadina. Heroinu.
– Koks tarp jų skirtumas?
– Stiprumas. Vienas grūdelis heroino toks pat stiprus kaip trys grūdeliai morfino.
– Tu, regis, labai daug apie tai žinai.
– Taip, – patvirtino ji paprastai.
– Jis viską gabena iš Kubos?
– Taip. Paslėpęs apelsinų dėžėse. Dėžės iškraunamos mano įlankoje, pakraunamos į sunkvežimius ir išvežamos į Naująjį Orleaną, Memfį bei Kanzas Sitį. Mano brolis vairavo vieną iš tų sunkvežimių, kai buvo suimtas. Jis atsisakė kalbėtis su policija, nes taip darydamas būtų išdavęs savo tėvą ir Veidą. Todėl jis dailiai sumelavo ir dabar sėdi Reiforde neturėdamas supratimo, kad Solomonas Veidas, jo patikimasis bosas, naudojasi jo gyvybe šantažuodamas mane.
– Tai vis dar tęsiasi? – paklausė Arlenas. – Kontrabanda, čia?
– Taip. Maždaug kas šešias savaites. Per šią įlankėlę atkeliauja daug narkotikų. Ir daug pinigų.
– Taip ir supratau iš Solomono žodžių, – tarė Arlenas. – Sakai, kad jis buvo asmeniškai atrinktas žmonių iš Naujojo Orleano, tačiau juk teisėjas yra pareigybė, kurią išrenka vietiniai. Kaip ir šerifas. Kaip šie atėjūnai sugebėjo būti išrinkti čia?
– Kyšiais, apgavystėmis ir grasinimais, – vardijo ji. – Solomonas buvo pirmas. Tada iš paties Klivlendo jis atsivežė Toliverį ir sugebėjo suorganizuoti, kad jis taip pat būtų išrinktas. Jie neatsako prieš šios apygardos žmones ir niekam visoje valstijoje; jie atsako Naujajam Orleanui, Niujorkui ir Čikagai. Nemanau, kad kontrabandos gabenimas turi ką nors bendra su Solomono užgaida būti teisėju. Tai susiję su galia ir jos pagrindais. Dabar jis stiprina abu. To, ko jis trokšta, nėra Koridoriaus apygardoje. Jis ketina pasiekti daug daugiau ir toliau nei čia.
– O tu padedi jam pasikloti tuos pagrindus.
– Aš ką tik papasakojau tau kodėl! Nebuvo taip, kad ėmiau ir apsisprendžiau...
– Kieno ten buvo rankos? – nutraukė jis.
– Ką?
– Rankos dėžutėje. Kam jos priklausė? Tam vyrui iš Plymouth , kuris buvo užsukęs praėjusią naktį?
– Taip. Teitas Makgratas jį nužudė, aš tuo tikra. Teitas ir jo sūnūs. Jo vardas buvo Deividas Franklinas. Iš Tampos. Jis dirbo su Volteriu Sorensonu.
– Ką jie dirbo?
– Surinkinėjo pinigus. Tvarkė buhalteriją. Jie buvo atsakingi už piniginius reikalus.
– Kažkodėl jaučiu, – tarė Arlenas, – kad ponas Franklinas užsigeidė gauti daugiau, nei jam priklauso. Akivaizdu, kad Veidui ir jo berniukams nelabai patiko, kad jis sulydė Voltą Sorensoną bandydamas tai padaryti.
Ji nusisuko, tarsi jai būtų pasidarę bloga.
– Kodėl jie šiąnakt atvežė tau tas rankas? – paklausė jis.
– Taip Solomonas įsivaizduoja žinutę. Jis man primena apie savo galią.
– Bet kodėl tau turėtų rūpėti tas Deividas Franklinas?
– Todėl, – pasakė ji, o jos balsas taip nutilo, kad virto kuždesiu, – kad mes atliekame tą patį darbą Solomonui. Jis man primena, kad atlikčiau jį tinkamai.
Kurį laiką nė vienas nieko nesakė. Vėjas pūtė, bangos dužo į krantą, o jie sėdėjo tylėdami.
– Praėjusią naktį su Franklinu čia buvo moteris. Ar tu žinai...
– Net neįsivaizduoju, kas jai atsitiko, – atsakė ji.
Bet jie abu žinojo.
Arlenas išsitraukė cigaretę, prisidegė ir užsirūkė.
– Štai kodėl tu likai, – pasakė jis. – Nes tiki, kad jeigu išvyksi, jis įsakys nužudyti tavo brolį.
– Aš netikiu. Aš žinau .
– Vadinasi, ši vieta Solomonui turi vertę, – nutęsė jis, – nes jis gali leisti čia susitikinėti savo vaikinams, atsivežti lankytojų, kad pasikalbėtų apie dalykus, kurių niekas kitas negali išgirsti, gal nužudyti vieną kitą žmogelį. O tu tylėsi, nes nerimauji dėl savo brolio.
– Taip.
Jis nusišypsojo tamsoje ir nukratė pelenus nuo cigaretės.
– Ar tikrai laikai mane kvailiu?
Ji staigiai atlošė galvą.
– Ką?
– Ir aš turėčiau patikėti, kad tai viskas? – tarė jis. – Tai pats kvailiausias dalykas, kurį gyvenime girdėjau. Jam dėl to neverta rizikuoti. Egzistuoja tūkstančiai vietų, kur galima prišvartuoti laivą ir slapta pergabenti į krantą kontrabandą šituose užutekiuose ir įlankėlėse. Yra tūkstančiai vietų, kur galima rengti susitikimus. Po galais, jeigu jis taip ryžtingai nusiteikęs, kad ši vieta geriausia, jis tave iš čia išguitų ir perimtų jos valdymą.
Ji persibraukė skruostą pirštų galiukais ir pasakė:
– Gal anksčiau jis ir būtų taip padaręs, tačiau neprireikė. Mano tėvas jam dirbo savo noru. Mano tėvas ir mano brolis. O tokių vietų nėra tūkstančiai, tik ne tokių, kurios turi giliavandenes įlankas. Čia galima įplukdyti didelį laivą ir privaryti sunkvežimius visai arti, greitai iškrauti, o visos apylinkės tokios džiunglės, kad beveik būtų neįmanoma kam nors stebėti visą šią veiklą ar užpulti netikėtai. Ne, ši vieta, tiesą pasakius, tobulai tinka Solomonui Veidui.
– Tavo tėvas buvo jo partneris?
Ji linktelėjo.
– Kurį laiką. Tada, kai buvo gabenamas tik alkoholis, žmonės dar nebuvo dėl to žudomi, ir jis galvojo, kad Veidu galima pasikliauti.
– Vadinasi, tavo tėvas tik leisdavo kontrabandai keliauti per savo žemes? Apsimesdavo nežinąs, ką jie daro, ir gaudavo pelno dalį, kad laikytų burną užčiauptą?
– Jis darė kiek daugiau nei tai. Teitas Makgratas tikrai ne matematikos genijus. Solomonui reikėjo žmogaus, kuris galėtų mąstyti, kuris sugebėtų dirbti su pinigais, su tikrais doleriais.
– Ir tavo tėvas visa tai darė.
– Taip, – tarė ji, – o dabar tai darau aš.
Jis kurį laiką žvelgė į ją, o tada ištempė kaklą iš pradžių į vieną pusę, tada į kitą, pajuto, kaip sutraška sustingę sąnariai.
– Netikiu, – pasakė jis. – Netikiu, kad tokia moteris kaip tu galėtų būti priversta daryti tiek daug tokiam vyrui remiantis tik grasinimais. Grasinti tokiai kaip tu? Velnias, tu jau būtum iškvietusi gubernatorių. Jau būtum paskambinusi pačiam seniui Dž. Edgarui Huveriui8, užsiundžiusi juos ant Reifordo, ištempusi iš ten savo jaunėlį broliuką, kol jie būtų rakinę antrankiais Veidą.
– Nieko daugiau, tik grasinimai, – pakartojo ji. – Nieko daugiau.
– Na, bent jau man tai skamba tik kaip grasinimai, o tu man neatrodai tokio tipo moteris, kuri palūžtų nuo jų taip absoliučiai, kaip nori, kad aš patikėčiau.
Ji kilstelėjo smakrą ir pasiuntė jam tą savo įžūlų žvilgsnį. Jos pečiai buvo atlošti atgal, ir jis pastebėjo, kaip jos krūtys stumia naktinius marškinius į priekį, o glotnios šonų linijos išlinksta į klubus, matė, kaip jos plaukai slysta kaklu. Dar kartą įtraukęs cigaretės dūmą, sulaikė kvapą ilgiau nei ketino. Tarsi būtų pamiršęs, kad plaučiuose yra dūmų.
– Aišku, – pasakė jis. – Tu jau nusprendei. Žinai, ką turi suprasti? Dabar nuspręsiu aš.
Ji tylėjo.
Читать дальше