Michael Koryta - Kiparisų namai

– Tikriausiai taip ir padarysiu, – tarė Arlenas. – Tikėjausi pašokti su juo ilgėliau, bet gal nereikia.

Jis vėl pasuko Makgrato plaukus ir palenkė jo veidą žemyn.

– Aš tave paleisčiau, bet tu gali siekti to pistoleto, – pasakė. – Nenoriu, kad taip atsitiktų. Todėl dabar pastovėsi ten, kur esi, ir leisi vaikiui nusegti ginklą nuo savo diržo. O kol tai vyks, nepajudėsi nė per colį.

Makgratas nieko nepasakė. Arlenas tarė:

– Polai.

Polas prisiartino, judėdamas nenoriai, tarsi jo būtų paprašę paimti gyvatę, bet nuleido ranką ir ištraukė ginklą iš dėklo.

– Nepaleisk jo iš rankų ir atsistok prie durų, – paliepė Arlenas. – Atiduosime ponui Makgratui jo žaisliukus po minutėlės.

Jis palaukė, kol Polas atsidurs prie durų, o tada staigiai atitraukė peilį nuo Teito Makgrato gerklės ir pastūmė jį nuo savęs tuo pat metu žengdamas atgal. Makgratas atsitiesė ir pažvelgė į jį; akimirką Arlenas buvo tikras, kad senis pabandys jį pulti, nepaisydamas to, kad Arlenas turi jo peilį, o Polas laiko jo pistoletą. Teitas Makgratas buvo iš tų gatvės katinų, kurie patys užsipuola šunis. Prispaudęs jo paties peilį prie jo gerklės, Arlenas ką tik užsitarnavo amžiną neapykantą.

– Būtų labai neprotinga, – pasakė jis, kai Makgratas žengė žingsnį mėgindamas jį apeiti.

– Teitai, – kone išspjovė Veidas ir Makgratas sustojo. – Mačiau daugiau nei pakankamai imtynių vienai nakčiai. Ponas Viagneris, regis, turi labai miglotą suvokimą, ką reiškia nesikišti į svetimus reikalus, bet tiek to. Mes leisime jam pačiam išsiaiškinti. Esu tikras, kad jis tai padarys labai greitai.

Veidas žvelgė į Arleną, tačiau Arlenas neatitraukdamas akių stebėjo Makgratą.

– Aš labai greitai mokausi, – pasakė. – O dabar, vyručiai, jūs jau pasirengę išvažiuoti, ar man dar pasilaikyti šį peilį ilgiau?

– Mes jau einame, – tarė Veidas. – Jau gali atiduoti jo peilį.

Arlenas papurtė galvą.

– Neatiduosiu, kol nesėdėsite automobilyje.

Solomonas Veidas gūžtelėjo pečiais. Jis pasisuko į Rebeką ir ištiesęs ranką švelniai prilietė jos skruostą. Jos veidas persikreipė.

– Juk prisimeni mūsų pokalbį, – tarė jis, o tada apsisuko ir nuėjo link durų. Pasiekęs Polą jis sulėtino žingsnį, pažvelgė į vaikiną ir uždėjo ranką jam ant peties.

– Atsargiau rinkis bendrakeleivius, sūnau, – pasakė. – Bloga kompanija gali užtraukti didelę bėdą.

Arlenas visą laiką stebėjo Teitą Makgratą, tačiau dabar, pamačius, kaip Veidas kalbasi su Polu, visos mintys apie tą laukinį žmogėną išgaravo iš jo galvos.

Polo akys ką tik prisipildė dūmų.

Jie sūkuriavo jo akiduobėse, du pilki verpetai vaikino veide. Arlenas pajuto, kaip kažkas užgniaužia gerklę, ir žengė žingsnį pirmyn atstatęs peilį.

Polas atsuko tas dūmų kupinas akis į jį, o Veidas paplekšnojo vaikinui per petį ir nuleidęs ranką taip pat atsisuko į Arleną. Vos jo ranka nebelietė Polo, dūmai dingo.

Arlenas sustingo ten, kur stovėjo, beveik perėjęs kambarį, suspaudęs rankoje peilį.

Prabilo Veidas:

– Ką darai?

– Atsitrauk nuo jo, – pasakė Arlenas. Jo balsas buvo nelygus.

Solomonas Veidas pažvelgė į jį nemaloniu žvilgsniu, bet atsitraukė. Rudos Polo akys smalsiai sužiuro į Arleną.

– Eime, Teitai, – pasakė Veidas ir išėjo pro duris. Makgratas nusekė iš paskos, o Arlenas neatitraukė akių nuo Polo. Jo akyse nebebuvo dūmų, tačiau jų buvo anksčiau. Jis tuo neabejojo. Kodėl jie taip greitai išnyko?

– Duok man ginklą, – pasakė Arlenas. Polas ir Rebeka stebėjo jį sutrikę. Polas perdavė jam pistoletą, o tada Arlenas nužingsniavo link Teito Makgrato sunkvežimiuko. Teitas sėdėjo prie vairo, Veidas – keleivio vietoje. Arlenas numetė peilį ir pistoletą į priekabą, o tada padaužė ranka sunkvežimio šoną ir atsitraukė.

– Gero jums abiem vakaro, – šūktelėjo.

– Dar pasimatysime, – pažadėjo Solomonas Veidas. – Ir ateis laikas, kai pasigailėsite savo šiandieninio sprendimo.

– Aš niekada nebuvau linkęs į apgailestavimus, – atkirto Arlenas, apsisuko ir sugrįžo į „Kiparisų namus“. Visą laiką jautė įtampą nugaroje ir buvo pasirengęs išgirsti atsidarančias sunkvežimio dureles, Teitą Makgratą išlipantį lauk ir puolantį prie savo ginklų. Tačiau išgirdo vienintelį garsą – kaip sunkvežimis nudardėjo keliu tolyn.

Kaltas Veido prisilietimas, suvokė Arlenas įžengęs į verandą. Dūmai užpildė Polo akis, kai Veidas uždėjo ranką jam ant peties; jie išnyko vos tik ranka jo nebelietė.

Tačiau dūmai buvo atsiradę. Jis tuo nė kiek neabejojo, kaip ir tuo, ką tai reiškia.

21

Polui ant kaktos, kaip tik virš akies, iškilo stambus raudonas guzas. Vaikinas sėdėjo ant baro taburetės, kol Rebeka vėsiu skudurėliu nuvalė jo veidą ir apžiūrėjo sužeidimą. Arlenas matė, kad kiekvieną kartą jos pirštams prisilietus prie vaikino odos, jo kvėpavimas sutrikdavo. Ir tikrai ne dėl skausmo.

– Viskas gerai? – paklausė.

– Aha, – sumurmėjo Polas. – Nesitikėjau, kad jis taip greitai puls. Vos atgavęs orientaciją, būčiau susitvarkęs.

– Žinoma, – sumurmėjo Arlenas galvodamas, kad Teitas tikriausiai būtų sumušęs vaikį beveik mirtinai, jeigu tik jam būtų leista pradėti mosuoti ta kėdės koja.

– Dėkui, kad įsikišai, – tarė Polas. – Turėjau sugebėti susitvarkyti ir pats, be niekieno pagalbos, bet...

– Tau būtų prireikę kieno nors pagalbos. Ir man būtų prireikę pagalbos, kad susidoročiau su tuo senu išpera. Aš sugebėjau tai padaryti tik dėl to, kad jis buvo sutelkęs dėmesį į tave. Polai, jis yra labai pavojingas bjaurus šunsnukis. Jeigu pamatysi jį dar kartą, traukis jam iš kelio.

Gyvačių šeimyna, – sakė moteris vardu Gvena. Teitas tikrai atrodė nuodingas, bet šiąnakt jis atkeliavo vienas. Jeigu jis būtų atsivežęs savo berniukus, vakaras galėjo baigtis labai kruvinai.

– Teitas siaubingas, – pritarė Rebeka. Tai buvo pirmieji jos žodžiai. – Jis siaubingas žmogus. Kaip ir Solomonas.

– Kodėl tu leidi jiems čia lankytis? – paklausė Polas.

Ji neatsakė. Arlenas užėjo už baro ir prisipylė stiklą viskio. Jo rankos virpėjo ir jis pasisuko visu kūnu, kad jie to nepastebėtų. Vėl atsigręžęs pamatė, kad nuo baro viršaus dingo cigarų dėžutė. Rebeka spėjo ją kažkur nukišti.

– Ei, Arlenai, – šūktelėjo Polas.

– Ko?

– Kas tas Edvinas Meinas?

Tai išgirdusi Rebeka irgi pakėlė galvą, pažvelgė Arlenui į akis pirmą kartą nuo praėjusios popietės.

– Niekas, Polai. Jis buvo niekas.

Trijulę greitai apgaubė tyla. Arleno mintis užvaldė Polo akyse netikėtai pasirodę dūmai, Rebeka visai nutyko, nors Polas iš visų jėgų stengėsi vėl įtraukti ją į pokalbį. Ji anksti pakilo viršun, bet prieš tai spustelėjo vaikinuko ranką ir liepė pasaugoti savo kaktą. Jis išlemeno kažką apie tai, kad nieko nebejaučia, demonstruodamas, koks jis „kietas“ vyrukas, bet ji jau kilo laiptais.

Juodu dar kurį laiką sėdėjo tyloje, o tada Polas išėjo į verandą. Arlenas matė jį pro langus, parimusį ant turėklų, įsmeigusį akis į tamsų vandenį. Jis vėl nuėjo už baro ir įpylė dvi stiklines viskio, vieną pilną, kitą – vos ant dugno, į pastarąją dar šliūkštelėjo vandens, kad atrodytų vienodai. Pasiėmė abi stiklines ir išėjo į verandą.

– Štai, – pasakė tiesdamas atskiestą viskį Polui. – Po muštynių kiekvienas vyras nusipelno išgerti.

Polas trumpai paspoksojo į stiklinę, jo veidu nuslydo šypsena, ir jis linktelėjęs paėmė gėrimą iš Arleno rankos.