Michael Koryta - Kiparisų namai

Rebeka neištarė nė vieno prieštaraujančio žodžio. Noriu, kad išvažiuotumėte, – rėkė ji praėjusią naktį, bet dabar stovėjo tylėdama.

„Polas buvo teisus, – pagalvojo Arlenas. – Ji išsigandusi ir daugiau nebenori būti viena. Tačiau, po galais, ji niekam nieko nesako, todėl dabar ji beveik tokia pat vieniša, jei mes būtume išvažiavę. Labai sunku surasti draugiją, kai esi užsidaręs akmeninėje tvirtovėje už devynių užraktų.“

Turėjo kaip nors priversti ją išsikalbėti. Jeigu jie praleis čia dar nors vieną naktį, jis privalo suprasti, kas, po galais, čia vyksta. O juk jie praleis čia dar vieną naktį, nes tai, ką sakė jai anksčiau, buvo visiška netiesa – jis negali įtikinti vaikinuko išvykti. Nebegali. Polą prie šios vietos pririšo meilė, kurios Rebeka net nepastebėjo.

Meilė yra galingas dalykas, ir kaip visi galingi dalykai, ji gali būti panaudota piktam, – pasakė moteris vardu Gvena praėjusią naktį, o iškart po to jos veidas virto kaukole. Atsiminimas sukėlė Arlenui norą griebtis gertuvės, nors dar nespėjo net paragauti rytinės kavos.

– Mums prireiks medienos, – pareiškė jis tik tam, kad užpildytų tylą kalbomis. – Iš generatoriaus priestato praktiškai neliko nieko, ką galėtume panaudoti.

– Dar reikės medienos prieplaukai ir valčių nameliui, – prisidėjo Polas.

Jeigu ji tikrai norėjo, kad jie išvyktų, buvo pats laikas taip ir pasakyti.

– Turiu pinigų bent jau pirmai pradžiai, – pasakė ji. – Jeigu žinote, ko jums prireiks, galiu duoti tiek, kad užtektų pradėti darbus.

Na, štai. Jie pasilieka. Žinia buvo paskelbta tyliai, tačiau Arlenui ji nuskambėjo garsiai ir aiškiai, o sprendžiant iš patenkintos šypsenos Polo veide, vaikinas potekstę irgi suprato.

– Mes viską išmatuosime, – pasiūlė Polas, – ir apžiūrėsime, ko trūksta. Neturėtų būti labai brangu viską pradėti. Pirmiausia atstatysime generatoriaus pastogę, o tada imsimės darbo prieplaukoje. Manyčiau, taip bus protingiausia.

Ir taip jis varė toliau, po mylią žodžių per minutę. Rebeka Kadi kažką atsakinėjo, bet Arlenas daugiau jų nebesiklausė, tik žvelgė į namą, tuščią smėlėtą plotą už jo ir jūrą.

„Turėjome čia užtrukti vieną valandą, – pagalvojo. – Gal dar mažiau. Tik tiek, kad išgertume alaus ir Voltas Sorensonas sutvarkytų savo reikalus, kad ir kokie jie būtų, o tada turėjome važiuoti toliau.“

Tačiau pasaulis ne toks, kad galėtum tiksliai susiplanuoti savo kelią. Buvo priverstas tai įsisąmoninti jau prieš daugelį metų.

Kai Tomo Bareto krovininis furgonas įriedėjo į kiemą, buvo beveik vidurdienis. Rebeka trumpai su juo šnektelėjo, o tada pamojo ranka kviesdama juos.

– Tai jūs, vyručiai, čia dar kiek pabūsite, a? – tarė Baretas jiems prisiartinus, kaip visada pasipuošęs geraširdiška šypsena.

– Pinigų neturime, – pasakė Arlenas. – Galime kiek ir pabūti, kad jų užsidirbtume.

– Protingai sugalvota. Tai štai, Bekė sako, kad jums reikės medienos.

– Tikrai taip, – išpyškino Polas. – Mes viską surašėme.

– Na, aš jau pasakiau jai, kad mielai viską atvešiu už nedidelį mokestį, bet man reikės pagalbos viską pakraunant.

– Polas gali važiuoti kartu, – pasiūlė Arlenas.

Polas susiraukė.

– Aš norėjau įjungti generatorių.

– Jis palauks, – pasakė Arlenas. – Šiandien mano nugara nelabai tinkama kilnoti sunkumus, tik ne visą naktį praleidus valčių namelyje. Važiuok ir parodyk savo raumenis.

Rebeka perdavė Baretui kietai susuktą banknotų ritinėlį – atrodė, kad jį sudarė vieno dolerio kupiūros – o šis įsikišo jį į kišenę ir mirktelėjo Polui.

– Tai ką, pasiruošęs iššvaistyti pinigėlius gėralams ir laisvo elgesio moterims?

Ir juodu išvažiavo. Arlenas stebėjo nuvažiuojantį furgoną, o kai atsisuko į Rebeką, ji jau buvo nuėjusi. Jis niūriai nusišypsojo galvodamas: „Nebus taip lengva, gražuole. Mudu neišvengiamai pasikalbėsime.“

Ji vėl baro kambaryje valė aukštas taburetes skudurėliu, kuris dvokė kažkokiu stipriu dezinfekuojančiu skysčiu. Ji negirdėjo, kaip jis įėjo, ir Arlenas kurį laiką stebėjo, kaip ji darbuojasi, įnirtingai gremždama suraižytas senų baro taburečių kojas.

– Kraujo ir ant jų pateko? – ištarė jis.

Moteris krūptelėjo, tada pamatė, kas kalba, ir jos akys pasidarė atšiaurios, o ranka dar tvirčiau suspaudė skudurėlį. Lašelis valymo skysčio nutiško ant grindų.

– Maniau, jog moku tau, kad čia viską taisytum, – tarė ji. – Ne tam, kad stoviniuotum tamsoje mane stebėdamas.

– Čia labai daug dalykų, kuriuos reikia sutaisyti, – pasakė jis linktelėdamas ir žengė arčiau. – Aš tik bandau juos visus suvokti.

Ji minutėlę dvejojo, suklupusi ant rankų ir kelių, o tada, trumpai atsidususi, atsistojo ir išsitiesė, nugara atsiremdama į barą.

– Buvo muštynės. Ne toks jau retas dalykas, kai tie vyrai susitinka. Žmonės nukenčia.

– Žmonės nukentėjo, – pritarė Arlenas, – bet jokių muštynių čia nebuvo.

– Neturiu nė mažiausio supratimo, kas čia įvyko, – atkirto ji. – Aš buvau viršuje, stengiausi nieko negirdėti. Aš visada taip darau.

– Tikiu, bet tu velniškai gerai žinai, kad ir kas čia atsitiko praėjusią naktį, tikrai nebuvo muštynės.

– Manai, turėčiau paskambinti šerifui? – atkirto ji su atvira panieka balse. – O gal pačiam teisėjui Solomonui Veidui?

– Yra ir kitų žmonių, kuriems galima paskambinti.

Ji nieko neatsakė.

– Jeigu mes čia liksime, – pasakė jis, – man reikia sužinoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

– Kodėl?

Klausimo staigumas jį nustebino. Jis atlošė galvą atgal, stebeilydamasis į ją, o tada pasakė:

– Nes nenoriu, kad kitą kartą nuo grindų plautum mane ar Polą Brikhilą.

– Nesuprantu, kodėl jūs nusprendėte likti, – tarė ji. – Jūs turėtumėte išvykti. Nejaugi to nesupranti? Netgi aš tai suprantu.

– Nori, kad išvažiuotume?

Akimirką jos smakras suvirpėjo, o tada ji tarė:

– Pats žinai, kad nenoriu, sakei tai praėjusią naktį. Jeigu jūs išvažiuosite, aš vėl būsiu viena. Su jais.

– Jeigu nepradėsi su manimi kalbėtis, tu praktiškai būsi tokia pat vieniša.

– Ne, – atsakė ji. – Aš nė per nago juodymą nesu tokia vieniša.

Negali jų čia palikti, – pasakė jam moteris iš Kasadagos. – Jiems tavęs reikia.

– Negalėsiu tau padėti, – tarė jis, – jeigu nepasakysi man tiesos.

– Aš nemelavau.

– Tu nepapasakojai nieko , štai kas.

– Mano bėdos yra tik mano bėdos. Nėra reikalo jų užkrauti kitiems.

Jos veidas sklendė visai priešais jo, visos tos glotnios linijos ir bedugnės akys.

– Bet tu teisus dėl šios vietos, – pasakė ji. – Čia daugybė nemalonumų. Aš kupina nemalonumų. Tau viso to nereikia, o Polui tuo labiau. Geriausia jums abiem būtų...

Jis pasilenkė į priekį ir pabučiavo ją. Delnu apėmė jos sprandą, patraukė į save ir pabučiavo tiesiai į lūpas taip švelniai ir meiliai, kaip tik mokėjo.

Ji žengė žingsnį atgal ir trenkė jam per veidą.

Jos delnas pataikė aukštai, ties kairiuoju skruostikauliu. Jis stovėjo kur buvęs, spoksodamas į ją, o ji sušnypštė:

– Ar tu to nori? Ar tai viskas, ko nori?

Ji greitai atsitraukė nuo jo, nuskubėjo aplink barą ir pro sukamąsias duris į virtuvę, o jis liko stovėti vienas, smūgio nutvilkytu skruostu, toje vietoje, kur jos delnas išdegino žymę.

20

Net pats negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Tai nebuvo apgalvota ar suplanuota. Ne, jis tiesiog žiūrėjo į jos veidą, į tas lūpas ir... po galais, kokia klaida.