Michael Koryta - Kiparisų namai

Jie įgrūdo jį į Plymouth , bet šį kartą jis atsidūrė ant galinės sėdynės, o visi trys Teito berniukai suvirto ant priekinių. Teitas užkūrė savo pikapą, tuo metu Toliveris pasilenkė pro Plymouth langelį tarsi koks kelių inspektorius, trumpai šnektelėjo su prie vairo sėdinčiu vaikinuku ir patraukė link savo automobilio. Įlipo vidun, įjungė variklį ir išvažiavo iš kiemo procesijos priešakyje, keliuku į kalvą.

Arlenas akimis ieškojo merginos tamsoje tikėdamasis, kad išvažiuojant iš šios vietos jos išvaizda pasikeis. Tačiau buvo per tamsu. Jis nieko negalėjo įžvelgti.

18

Pirmiausia nužingsniavo iki valčių namelio, patikrinti, kaip Polas. Vaikinas giliai miegojo susiraitęs ant senų antklodžių krūvos, po juo į prieplaukos atraminius stulpus švelniai teliūskavo vanduo. Buvo tamsu nors į akį durk, tačiau atrodė, kad kuo labiau į naktį, tuo daugiau triukšmo – įlankėlę apaugę medžiai skambėjo nuo vabzdžių, naktinių gyvūnų ir vėjo keliamų garsų. Rytų kryptimi, toliau į pusiasalio gilumą, miškai tik tankėjo, atrodė kaip didžiulė susivijusių siluetų masė nakties dangaus fone. Arlenas pagalvojo, kad jeigu gyventų šioje šalies dalyje, tikrai laikytųsi kuo arčiau kranto, kur daiktai aiškūs ir ryškūs, ir galima matyti, kas artinasi.

Pasiėmė gertuvę nuo prieplaukos grindų, kur buvo ją palikęs, ir trūktelėjo didelį gurkšnį. Paskui užsuko dangtelį ir nuėjo atgal link smuklės. Lempos viduje vis dar švietė, o priartėjęs išgirdo keistą brūžavimą. Plačiai atvėrė duris ir žengė vidun, o Rebeka Kadi šūktelėjo iš baimės.

Ji stovėjo baro kambario viduryje su plaušine šluota rankose, o jam atvėrus duris pakėlė šluotą ir atstatė priešais save tarsi ginklą. Išvydus, kas įėjo, jos pečiai nusviro, ir ji staigiai nuleido įrankį ant žemės.

– Ką čia darai? Juk liepiau čia nesirodyti!

Jis sustojo tarpduryje ir apsidairė po kambarį. Viskas buvo kaip anksčiau, tik tiek, kad grindys aplink židinį žvilgėjo nuo muilino vandens.

– Ar ne vėloka plauti grindis?

– Eik lauk.

Jis paleido duris ir jos užsitrenkė. Ore tvyrojo keistas aromatas. Jis atpažino žibalo ir valiklių kvapą, bet užuodė dar kažką, vos jaučiamą vario prieskonį. Arlenas pajuto, kaip sunerimo skrandis, o kaklo raumenys įsitempė.

– Na, kaip vakarėlis?

– Jokio vakarėlio čia nebuvo. – Šluota jos rankose virpėjo. Moteris kiečiau suspaudė pirštus mėgindama sustabdyti drebulį, bet tai, regis, tik sustiprino barškėjimą. Ji stovėjo žvelgdama į jį, o tada iš jos dešinės akies ištekėjo ašara, nuslydusi skruostu žemyn, atsiskyrė nuo žando ir nukrito ant šlapių grindų.

– Kas, po galais, čia atsitiko? – paklausė Arlenas, žingsniuodamas link jos.

– Eik lauk!

Jis sustingo perėjęs pusę kambario. Ji atlošė pečius atgal ir įsmeigė į jį žvilgsnį, kuris būtų atrodęs šaltas ir stiprus, jei ne tos ašaros.

– Jeigu jau taip nori, kad iš čia išsinešdinčiau, galbūt tau reikėtų paskambinti šerifui, – pasakė jis. – Jis tikrai pasirūpintų, kad dingčiau pakankamai greitai. Aš ir berniukas. Ir jis, tikriausiai, netgi padėtų tau išplauti grindis.

Visą laiką jis atsargiai artinosi link jos, dabar buvo vos už kelių pėdų. Nuo jos veido jo žvilgsnis nusileido į kibirą prie jos kojų. Net ir neryškioje žibalinių lempų šviesoje aiškiai matėsi raudonis. Tame vandenyje buvo daug kraujo.

– Norėčiau, kad išeitum. – Jos balsas virpėjo, o Arleną apėmė jausmas, kad jeigu jis ištiestų ranką ir prisiliestų prie jos odos nors vienu pirštu, ji subyrėtų į mažiausius gabaliukus.

– Ar matei ją? – paklausė jis.

– Ką?

– Moterį, kurią jie atsivežė. Jos vardas Gvena. Ar ją matei?

Ji papurtė galvą, veidu nuriedėjo dar viena ašara.

– Jai buvo uždėti antrankiai, – tęsė jis. – Ją prirakino šerifo automobilyje. Kad ją rastų, jie nuvažiavo net iki Kasadagos.

– Aš buvau viršuje, – ištarė ji taip tyliai kuždėdama, kad jis vos ją girdėjo. – Aš visada lieku viršuje. Nieko nenoriu matyti. Aš nenoriu... nieko girdėti.

– Pavyzdžiui, kaip beveik mirtinai sumušamas vyras? – paklausė Arlenas. – Ir to negirdėjai viršuje?

Dabar jos veidas buvo šlapias nuo ašarų.

– Negaliu su tavimi apie tai kalbėti, – pasakė. – Negaliu. Tiesiog pažadėk man, kad išvažiuosi. Kad pasiimsi Polą ir abu išvažiuosit. Jums čia ne vieta. Jūs neturėtumėte čia būti. Išvažiuokit.

– Gerai, – tarė jis. – Supratau. Nori, kad mes išvažiuotume, ir aš labai pasistengsiu, kad taip ir įvyktų. Bet tau būtų gerai šio to nepamiršti. Jeigu mūsų nebebus, tai reikš, kad čia liksi viena.

Jis stebėjo, kaip ji sunkiai atitraukė nuo jo žvilgsnį ir nuleido akis į kibirą su kruvinu vandeniu.

– Sėdi mėšle iki kaklo, – drėbė jis, – ir tai ne toks purvas, kurį galėtum išplauti paprastu skuduru.

19

Jis atsibudo nuo generatoriaus skleidžiamo garso.

Buvo jau vėlyvas rytmetis, o jis gulėjo ant pilvo ant valčių namelio grindų. Kažkaip bemiegodamas nusirito nuo antklodės, todėl dabar jo skruostas spaudėsi prie plikų lentų. Jam dar pasisekė, kad nenusivartė į vandenį. Visą naktį jį persekiojo sapnai apie moterį geltona suknele.

Pasiremdamas rankomis sunkiai atsisėdo, sumirksėjo ir palenkė galvą klausydamasis. Taip, tikrai generatorius: girdėjo išskirtinį jo cilindrų beldimą. Sinchronizavimas buvo nestabilus, motoras skambėjo, tarsi būtų šlubavęs, tačiau jis veikė. Tas prakeiktas daiktas veikė.

Lėtai atsistojo sustingusiais sąnariais, tada pasilenkė nuo prieplaukos krašto ir sūriu vandeniu apsišlakstė veidą nuo lūpų laižydamas druską. Sudejavo, bet pasukiojęs galvą į šonus, kad pramankštintų kaklą, nužingsniavo takeliu. Kieme pastebėjo vėžes, kurias naktį paliko automobiliai. Prisiminęs šerifo automobilį ir antrankiais surakintą moterį, kad leido jiems nuvažiuoti į tamsą, pajuto, kaip kažkas krūtinėje įsitempia.

Priešais verandą šalia generatoriaus plačiai išsišiepęs stovėjo Polas. Rebeka Kadi stovėjo prispaudusi delnus prie smilkinių, tarsi negalėtų patikėti tuo, kas vyksta. Kai prie jų prisijungė Arlenas, Polas tebesišypsojo, bet kurį laiką nepasakė nė žodžio.

– Supratau praėjusią naktį, – galiausiai ištarė jis. – Atsibudau paryčiais galvodamas: juk viskas paruošta, kad jis veiktų, bent jau iš mechaninės pusės. Aš viską padariau teisingai. Tačiau jis net nebandė užsikurti, todėl pagalvojau: o gal problema dėl elektros? Juk jis turi elektrinį uždegimą, supranti? Sukdamas rankenėlę sukuri srovę, kuri turi įjungti uždegimą, o tada veiksmą perima elementai. Variklis įkrauna elementus.

– Suprantu, – pasakė Arlenas. – Bet ką tiksliai tu padarei?

– Patikrinau saugiklius, ar elektros grandinė uždara, o gal kuris nors saugiklis perdegęs. Pasirodė, kad du saugikliai netvarkingi. Pataisiau juos ir tada generatorius užsivedė iš pirmo bandymo.

– Velniškai puikus darbas, – ištarė Arlenas, tačiau jis žiūrėjo į Rebeką Kadi, o ne į generatorių. Jos žvilgsnis buvo šaltas kaip žiemos vėjas. Nė ženklo tos beveik palūžusios moters, kuri praėjusią naktį stovėjo drebančiomis rankomis spausdama šluotą, veidu tekančiomis ašaromis.

– Man dar reikia jį paderinti, – pasakė Polas išjungdamas generatorių – trinksėjimai pamažu sulėtėjo ir visai nutilo. – Bet padarysiu tai, kai pastatysime jį į vietą. Tada mums teliks atstatyti tą priestatėlį.

– Tai mums prieš akis diena, kupina darbų, – nutarė Arlenas.