Michael Koryta - Kiparisų namai

Didžiąją dalį savo gyvenimo jis praleido tuščiomis kišenėmis; tikrai nesiruošė gaišti nė akimirkos stumdomas tokių žmonių kaip Solomonas Veidas. Tas vyras norėjo, kad jis šliaužiotų priešais jį kaip nuplaktas šuo, net tikėjosi to. Arlenas per savo gyvenimą regėjo tokių dalykų, kad būtų prakeiktas, jeigu pradėtų virpėti priešais šį šunsnukį.

– Žinai, kas tu toks? – tarė garsiai. – Tu esi Edvinas Meinas.

Solomonas Veidas pakreipė galvą ir įsmeigė į jį akis.

– Kas?

– Žmogus, kurį kažkada pažinojau. Tu man jį primeni.

Arlenas prisiminė, kaip nuskubėjo pakviesti šerifo, žingsniavo gatve virpančiomis kojomis, su atmintyje įstrigusiais dviem veidais: barzdotu savo tėvo veidu ir blyškiomis mirusios moters lūpomis. O kartu su policijos pareigūnu atėjo ir Edvinas Meinas, kuris tikrai nebuvo joks įstatymų sergėtojas, tačiau pats taip galvojo ir pasistengė tuo įtikinti visą miestelį.

Kai Arlenas vėl prabilo, jo balsas buvo toks atšiaurus, kokio pats negirdėjo daugelį metų.

– Mes tau kartojome ir kartojome viską, ką galėjome papasakoti apie Sorensoną, tai yra – nieko. Bandei išgauti informaciją mušimu, grasinimais, net papirkinėjimu. Kaip gali būti toks velniškai bukas, kad nesuvoktum, jog mes visą laiką tau pasakojome teisybę, – nesuprantu. Tačiau man tai nusibodo. Ir, Veidai, tau reikėtų kai ką suprasti. Aš jau nejaunas, man gyvenime teko patirti nemažai sunkumų ir sutikti daug „kietų“ vyrukų. Tu tikrai ne pirmas.

Veidas nieko neatsakė. Arlenas nepastebėjo, kad Teitas būtų sujudėjęs, tačiau dabar senioko ranka buvo ant šlaunies, visai prie pat jo pistoleto.

– Man tavo reikalai nerūpi, – tęsė Arlenas. – Nė kiek. Nerūpi jie ir be... ir Polui. Bet noriu dar kai ką pasakyti: mūsiškiai reikalai neturėtų rūpėti ir tau. Geriau jau nerūpėtų.

Ilgą laiką visi tylėjo. Saulė jau buvo visiškai nusileidusi, veranda nugrimzdo į prieblandą. Pagaliau prabilo Veidas.

– Liko keturiolika dienų, – tarė jis. – Ar būsi pasirengusi?

Arlenas nesuprato, apie ką jis čia, po galais, kalba. Tada prabilo Rebeka Kadi, ir tapo aišku, kad tie žodžiai buvo skirti jai.

– Žinai atsakymą, – ištarė ji. Jos balse skambėjo įtampa.

Teisėjas Veidas maloningai palinksėjo.

– Taip, žinau. Tik norėjau priminti, jog aš irgi moku skaičiuoti dienas.

Jis atsistojo, pastūmė savo kėdę atgal braižydamas verandos grindis.

– Beke, minutėlę pakalbėkime viduje. Konfidencialiai. Tik tu, aš ir ponas Makgratas.

Makgratas tikriausiai buvo Teito pavardė. Visi trys patraukė link durų, bet įsiterpė Arlenas:

– Palūkėkit. Jūs galite likti ir pasikalbėti čia.

Solomonas Veidas staigiai atsisuko į jį.

– Jūs ką tik išvardijote man gerąsias nesikišimo į svetimus gyvenimus ypatybes, kai jūs nesikišate į mano gyvenimą, o aš – į jūsų. Ar ne taip?

Arlenas apvedė liežuviu vidinį lūpos paviršių nenuleisdamas nuo Veido akių, bet nieko nesakė. Teisėjas trumpai linktelėjo, trūktelėjęs atidarė duris ir užėjo vidun.

– Kaip manai, kas jis iš tikrųjų yra? – pakuždomis paklausė Polas, kai terasoje jie liko vieni. – Jis tikrai nesielgia kaip teisėjas.

Aš esu degtukas, – kalbėjo Veidas.

– Jis yra stambi žuvis, – pasakė Arlenas, – mažame tvenkinyje. Tačiau su labai aštriais dantimis. Net ir tie iš mažų tvenkinių turi aštrius dantis.

Stebėjo trijulę per tamsius langus. Solomonas Veidas stovėjo labai arti Rebekos, kažką jai kalbėjo, kol Teitas Makgratas slankiojo aplink juos tylėdamas. Arlenas pagalvojo apie tris Makgrato sūnus ir vyrą, kurį jie įkišo į juodąjį Plymouth praėjusią naktį, kaip jis nebeįstengė stovėti ir suformuoti žodžių. Pagalvojo ir apie moterį geltona suknele.

Rebekos veidas buvo bereikšmis, neišdavė jokių emocijų. Kol Veidas kalbėjo, ji nusisuko nuo jo ir uždegė žibalinę lempą; šviesoje sublizgo teisėjo veidas, blykstelėjo akiniai. Pagaliau jis atsisuko į Teitą ir piktai ištarė kelis žodžius, seniokas išskubėjo pro paradines duris. Vos po minutės grįžo, nešinas dėže. Ji atrodė kaip didelė medinė cigarų dėžutė, apvyniota virvele. Padėjo ją ant baro priešais Rebeką, kuri stovėjo nuleidusi akis žemyn ir net nepažvelgė į dėžutę.

Solomonas Veidas pasilenkė arčiau, kol jo veidas atsidūrė vos per keletą colių nuo jos veido, ir kažką tyliai pasakė jai į ausį, smiliumi baksnodamas dėžutę. Ji vis tiek nepakėlė akių. Solomonas Veidas sugriebė ją už plaukų ir lėtai patraukė, kol jos smakras pakilo.

– Ei, – šūktelėjo Polas, – ką jis daro? Šunsnukis.

Arlenas tespėjo pašaukti jį vardu, bet jau buvo per vėlu. Vaikis pašoko nuo kėdės ir puolė pro duris vidun. Arlenas nusikeikė ir nubėgo jam iš paskos.

Solomonas Veidas vis dar laikė sugniaužęs Rebekos plaukus, o kai Polas grėsmingai prisiartino, atsisuko į juos ir šyptelėjo.

– Patrauk nuo jos rankas, – pratrūko Polas. – Po galais, patrauk rankas nuo...

Priešais Veidą žengė Teitas Makgratas ir užsimojo. Kumščiu jis pataikė tiesiai Polui į kaktą, sustiprino smūgį žengdamas į priekį, pasigirdo tvirtas ir stiprus trekštelėjimas, tarsi kažkas būtų sudaužęs molinį vazoną. Polo kojos atsisakė jį laikyti ir jis krito tiesiai ant nugaros. Spėjo pasikišti rankas po galva, kad neskeltų ja tiesiai į grindų lentas. Jam parkritus, Rebeka Kadi tyliai aiktelėjo.

Polas svyruodamas pakilo ant kojų ir vėl puolė Makgratą, kuris lengvai išvengė jo žengdamas į šoną, tuo pat metu dešine ranka tarsi kabliu užkabino Polo ranką ir pasiuntė jį besisukantį į artimiausią stalą. Vaikis ir vėl krito, šį kartą baisiai triukšmingai, ant žemės nusirisdamas su trimis kėdėmis ir stalu.

Makgratas nuėjo prie vienos iš kėdžių, kulnu stipriai į ją spyrė, nuskeldamas vieną koją nuo kėdės. Pasilenkė, paėmė sunkų medgalį ir ėmė artintis prie Polo, šokdindamas kojelę rankoje, o tada Arlenas pagaliau jį prisivijo.

Makgratas išgirdo, kaip jis artinasi, ir staigiai apsisuko, užsimojęs trenkti, bet Arlenas tiesiog pasilenkė, pagriebė sulaužytą kėdę ir pasinaudodamas jos likučiais užblokavo smūgį. Įrėmęs kėdę į senį, ėmė stumti pirmyn, kol Makgratas raitėsi bandydamas išsisukti. Arlenas sutelkė visą savo svorį į priekį, laikydamas kėdę kaire ranka, o tada dešinę staigiai ištiesė link Makgrato juosmens ir vienu švariu judesiu ištraukė Makgrato peilį iš makšties ant jo diržo.

Makgratas sukriūkė ir pabandė sugriebti savo pistoletą, tačiau Arlenas pastūmė kėdę į jo veidą, o seniokui nevikriai atsitraukiant visiškai ją numetė. Kol Makgratas bandė atgauti pusiausvyrą, Arlenas sučiupo jo riebaluotus plaukus viena ranka, o kita priglaudė peilio ašmenis prie gerklės.

Trūktelėjęs už plaukų privertė Makgratą atsistoti šonu, kad galėtų matyti visą kambarį. Polas sunkiai kvėpuodamas sugebėjo atsistoti ant kojų, o štai Veidas nė nepajudėjo. Jis vis dar laikė Rebeką už plaukų, bet nežengė nė žingsnio, kad sustabdytų peštynes.

– Atrodo, tarsi mokinukės būtų susipešusios, – pasakė Arlenas. – Ir štai, abu laikomės įsikibę į dailias kažkieno garbanas.

Makgratas sunkiai šnopštė per nosį. Peilio ašmenys tvirtai spaudėsi prie suvytusios, saulės nugairintos jo kaklo odos.

– Ką pasakysi, Veidai? – tęsė Arlenas. – Tu paleisk savo panelę, aš paleisiu savąją.

Solomono Veido išraiška nė kiek nepasikeitė, bet jis paleido Rebekos plaukus. Ji greitai atsitraukė, užėjo už baro.

– Paleisk jį, Arlenai, – pasakė.