Michael Koryta - Kiparisų namai

Tačiau Arlenas suprato. Matė tą jausmą augant nuo pat jų pasirodymo „Kiparisų namuose“ pradžios, bet dabar, kai Polas pabandė viską išsakyti žodžiais, jis susirūpino, kad prie jau esamų bėdų prisidėjo dar viena.

– Aš suprantu, – pasakė jis. – Bet tu prisišauksi nelaimę. Nesulauksi nieko, tik...

– Arlenai, aš negaliu jos palikti.

Jo balsas nebebuvo kimus ir sprangus, jo žodžiuose skambėjo baigtinumas. Tardamas juos jis pažvelgė Arlenui į akis ir išlaikė žvilgsnį, kol baigė kalbėti, o tada nusisuko ir įsmeigė akis į kitą įlankėlės pusę. Garnys pabandė pagauti žuvį seklumoje, puolė į priekį taškydamas vandenį ir mosuodamas sparnais, o tada žengė atgal. Jo snapas buvo tuščias. Užsimoji ir nepataikai.

– O aš maniau, kad mes sutarėme grįžti į Flagą, – pasakė Arlenas.

– Žinau, ir man nėra nieko baisiau nei ginčytis su tavimi. Bet, Arlenai, – jis vėl atsisuko, o šešėliuose atrodė labiau vyras nei berniukas, jo veide atsispindėjo suaugusiojo nuovargis. – Negaliu jos palikti. Supranti? Aš liksiu čia.

– Bet jeigu ji nenorės, kad liktum?

– Ji norės. Jai reikia, kad kas nors sutaisytų šią prieplauką, o tada valčių namelį, ir – kad prasmegčiau, jei man rūpi, ką sako kiti – aš galiu priversti tą generatorių veikti. Galiu. Čia man yra labai daug veiklos, ir tai parodys jai... įrodys jai...

– Kad jai tavęs reikia, – užbaigė Arlenas tyliai.

– Aha.

Arleno krūtinė prisipildė oro ir jis išpūtė jį lauk, bet šį kartą cigaretė vis dar smilko nuleista prie šono. Juos apgaubė tamsa, o zvimbiančių vabzdžių kakofonija, sklindanti iš miškų, tik dar labiau sustiprėjo visiškai išblėsus dienos šviesai. Įlankėlėje garnys žingsniais matavo naują plotą ruošdamasis dar vienam puolimui.

– Aš atsitempiau tave čia, – pasakė Arlenas. – Tai aš tave atsivežiau į pietus, aš tave ištraukiau iš traukinio. Ir būtent aš įkišau tave į prašmatnų Sorensono automobilį, atsitempiau į šias vietas, todėl ir dabar neketinu palikti tavęs vieno.

Jau ne pirmą kartą nuo šios kelionės pradžios jis jautėsi kaip nematomų, bet dėl to ne mažiau galingų srovių stumdomas žmogus.

– Tau nebūtina likti, – pasakė Polas.

– Nepaliksiu tavęs čia vieno. Berniuk, nesi kvailas, čia vyksta neaiškūs reikalai, ir tu tai žinai. Nepaliksiu tavęs vieno tokioje vietoje.

Polas tarė:

– Ačiū.

– Šūdas, – keiktelėjo Arlenas ir tamsoje ėmė grabaliotis kitos cigaretės.

Kurį laiką buvo tylu, tik nakties garsai gaubė juos, o tada Polas pareiškė:

– Tu nemanai, kad ji kada nors gali mane pamilti.

Arlenas nieko nesakė.

– O aš manau, kad gali, – tęsė Polas. – Tačiau tam prireiks laiko. Reikės galimybės jai įrodyti, kas aš iš tikrųjų esu. Kuo aš galiu būti. Bet manau...

Jis nutilo, o Arlenas nebandė vėl įkvėpti jų pokalbiui gyvybės ar ką nors pridurti. Jis tik atsirėmė į sumaitotą valčių namelio sieną ir surūkė savo cigaretę, o vaikinas žvelgė į kitą užutekio pusę, kur garnys puolė ir nepataikė vieną kartą, tada dar kartą, o paskui buvo per tamsu, kad būtų galima įžiūrėti, kaip jam sekasi.

17

Jie praleido kokią valandą ar dvi sėdėdami ir kalbėdami apie nereikšmingus dalykus, bet abu krūpčiojo su kiekvienu nauju garsu, jų mintys neišvengiamai krypo į „Kiparisų namus“. Kartą Polas ėmė slinkti į tą pusę sakydamas, kad eina nusilengvinti, bet Arlenas parodė į medžius.

– Daugiau privatumo tau nereikia. Ir nė negalvok eiti ten, kur matosi taverna, nebent nori jai sukelti nemalonumų.

Tai, regis, vaikį įtikino. Jis nuėjo į krūmus ir nusišlapino.

– Manai, jai viskas gerai? – tarė grįžęs.

– Žinau, kad jai viskas gerai, – atsakė Arlenas. – Polai, ji jau kurį laiką visiškai viena vadovauja šiai smuklei. Tokie vyrai čia lankėsi daugiau nei vieną kartą, ir jai puikiai pavyko susitvarkyti vienai. Nepradėk dabar dėl to nerimauti. Jai tai normali naktis.

Jis nebuvo tuo tikras, tačiau reikėjo, kad vaikinas tuo neabejotų. Išsitraukė plokščiąją gertuvę iš kišenės, atsuko dangtelį ir pasiūlė ją Polui.

– Gurkštelk truputį.

– Ne, man viskas gerai.

– Nagi, – ragino jis. – Šiąnakt to nusipelnei, Polai. Palengvins tavo nerimą.

Truputį padvejojęs Polas paėmė gertuvę ir gurkštelėjo. Kurį laiką jie leido gertuvę per rankas, sėdėdami ant valčių namelio grindų, jis dabar labiau priminė stoginę, vienoje pusėje atvirą nakties dangui. Visai Polui iš kairės užutekio vanduo švelniai teliūskavo po valčių nameliu.

– Ne tokia jau ir bloga vieta praleisti naktį, – vienu metu sumurmėjo vaikinas, jo balsas pradėjo veltis nuo gėralo. – Girdi vandenyną, matai žvaigždes...

Arlenas nieko nesakė. Po kurio laiko vaikinas išsitiesė ant antklodžių krūvos. Arlenas užsidegė cigaretę ir laukė, kol tylą užpildė vėjo ir vandens garsai. Kai cigaretė sudegė iki pat pirštų galiukų, jis galėjo drąsiai sakyti, kad vaikis jau miega. Visada užmigdavo greitai ir giliai, kaip ir visi berniukai „CKK“ – dieną jie būdavo taip apkraunami darbu, kad pamirštų namų ilgesį ir įnoringumą vos galvai palietus pagalvę. Be to, jis vis dar nebuvo pratęs gerti, todėl miegos dar giliau, neprabusdamas. Būtent to Arlenas ir tikėjosi.

Jis tyliai pakilo ant kojų ir išėjo iš prieplaukos, o tada pakilo smėlėtu takeliu, vedančiu į taverną. Pasiekęs takelio galą pamatė, kad iš pagrindinio baro kambario sklinda mirguliuojanti žibalinių lempų šviesa. Automobiliai vis dar stovėjo kieme.

Jis sudvejojo ir pasižiūrėjo į automobilius svarstydamas, ką dabar būtų geriausia daryti. Jeigu jis labai pasistengtų likti nepastebėtas, sėlintų aplinkui, pasilenkęs, laikydamasis šešėlių, tikriausiai jam pavyktų tai padaryti. Vienintelė problema – egzistavo tikimybė, nors ir labai nedidelė, kad jie išvirs iš smuklės netinkamu metu ir jį pastebės. Ne, geriau bus nueiti link automobilių kaip įmanoma atsainiau, o jeigu kas nors išeitų į lauką ir jį pamatytų, jis galėtų apsimesti nieko nežinančiu, paaiškintų, kad jie su Polu apsistojo valčių namelyje, o jis tiesiog negalėjo užmigti. Bus lengva pavaizduoti, kad tai tiesa, nes praktiškai tai ir buvo tiesa.

Jis apėjo Plymouth ir buvo ką tik išsitraukęs degtukų paketėlį, kad galėtų apšviesti jo numerius, kai akies krašteliu pagavo kažkokį judesį. Jis staigiai besidaužančia širdimi apsisuko, priešais save iškėlęs kumščius.

Šerifo automobilyje buvo moteris. Ji sėdėjo keleivio vietoje, per tamsų stiklą žvelgdama į Arleną be jokios išraiškos veide.

Akimirką jis taip ir stovėjo, sugniaužęs kumščius, bet tada juos nuleido, metė žvilgsnį į taverną ir prisiartino prie automobilio, viena ranka tarsi sukdamas ore, rodydamas, kad ji nuleistų langelį. Ji taip ir padarė, o jis išgirdo keistą dzingsėjimą. Tik kai visai prisiartino ir atsiklaupė šalia durų, suprato, kad jai uždėti antrankiai.

– Ką jūs čia darote? – sukuždėjo jis.

– Laukiu, – atsakė ji, – kol jie baigs derybas.

– Dėl ko?

– Dėl mano gyvybės.

Jis perbraukė delnu per smakrą ir atidžiai ją nužvelgė, nuo antrankių iki veido. Tai buvo graži moteris, pilnomis lūpomis ir tokiais tamsiais plaukais, kad jie atrodė kaip nafta, išlieta ant jos blyškiai geltonos suknelės priekio. Po plieno „apyrankėmis“ jos rankos atrodė grakščios ir elegantiškos.

– Apie ką jūs čia šnekat? – tarė Arlenas. – Kas jūs tokia?

– Mano vardas Gvena.

– Man nerūpi jūsų vardas, norėjau paklausti, ką, po galais, jūs veikiate čia, su šiais vyrais. Kodėl tas šunsnukis jus surakino?