Michael Koryta - Kiparisų namai

– Aš jį jau išvaliau. Einam, pažiūrėsi.

Tada jie apėjo aplink namą link priekinės verandos ir Polas atitraukė brezentą, po kuriuo gulėjo generatoriaus dalys, visos dailiai ir švariai nuvalytos.

– Ir kada gi tu suspėjai?

– Keliuosi anksti, – pasakė Polas, priklaupdamas ant vieno kelio ir pirštu apvesdamas vieną smagratį. – Nuvaliau visą smėlį, o tada nušluosčiau alyva sumirkytu skudurėliu, nes manau, kad nuo to sūraus vandens jis būtų labai greitai apėjęs rūdimis.

– Ar yra nors menkiausia galimybė, kad tas daiktas turėjo kokią nors knygutę? Žinyną?

– Ji sakė, kad niekada tokio nematė. Tačiau turi visus reikalingus įrankius.

Arlenas paspoksojo į nesuprantamą galvosūkį ir palingavo galva.

– Ar kada nors gyvenime tau teko dirbti su varikliais?

– Ne. Bet jo paskirtis įkrauti tą elementų bateriją, – pasakė Polas, rodydamas į vieną bloką sujungtus elementus, atremtus į galinę sieną. – O jie, regis, visi sveiki. Ir išmetimo vamzdis nepažeistas.

– Nuostabu. Tačiau pats variklis – ne. Ką jau sakyti, kad tai, kaip jis buvo sujungtas su namu, liko tik atsiminimuose.

– Na, leisk tau parodyti, ką jau padariau. Ant rėmo buvo du kištukiniai lizdai, aš juos ištraukiau, o tada nusiėmė rėmas, ir aš galėjau pasiekti smagratį, skirstomąjį veleną ir pagrindinį guolį. Visi jie nepažeisti.

– Kaip, po galais, tu apskritai žinai, kas jie tokie?

Polas gūžtelėjo pečiais.

– Daug skaitau apie variklius. Tai štai, pagrindinis generatoriaus agregatas yra sveikas. Taigi dabar, kai aš viską išvaliau, man reikia tik išsiaiškinti, kaip viskas buvo iš pradžių. O man tai padiktuos sveikas protas.

– Žinoma, – numykė Arlenas, žvelgdamas į ant verandos grindų paskleistus krumpliaračius, veržliarakčius ir varžtus. – Sveikas protas.

– Aš nuėmiau patikrinimo plokštelę, – pasakė Polas nebekreipdamas į Arleną dėmesio, sutelkęs visą jį į mechanizmą, – ir dabar galima matyti sujungimo traukles štai čia. Atrodo, kad jos atsipalaidavo, kai generatorių purtė bangos ir jis patyrė smūgį. Matai, štai čia, kai pajudinu alkūninį veleną? Jis krutina pagrindinį guolį. Taip būti neturėtų. Jis turėtų būti įtemptas. Todėl turiu juos visus sutvirtinti prieš pabandydamas paleisti generatorių.

– Na gerai, tarkim tau pavyks atstatyti šitą daiktą, kad jis galėtų vėl veikti, – pasakė Arlenas, – bet tau vis tiek reikės padaryti taip, kad jis siųstų elektrą prietaisams, kaip kad darydavo anksčiau. Bet juk visi laidai buvo nutraukti.

– O, tai bus visiškai lengva. Tiesiog reikės pasižiūrėti, pagalvoti, kas logiška.

– Vadinasi, tą prakeiktą „Našlės stebyklą“ man teks remontuoti vienam?

Polas nieko neatsakė, tad atrodė, kad tikriausiai taip ir bus, todėl Arlenas išėjo į kiemą burbėdamas ir keikdamasis, o tada pasižiūrėjo į stogo viršūnę. „Našlės stebykla“ buvo ant stogo į jūros pusę, nuo jos turėjo atsiverti platus Meksikos įlankos vaizdas, ir beveik visa ji, išskyrus šoninį sutvirtinimo polių, buvo nuplėšta. Jie surinko stebyklos nuolaužas iš viso kiemo ir sukrovė palei namo sieną. Net nuo žemės Arlenas galėjo pasakyti, kad darbas bus nepatogus ir pavojingas.

Jis rado laiptus į palėpę, bet vos pradėjo kopti jais į drėgną ir uždarą erdvę, iš odos porų pasipylė prakaitas. Viduje buvo taip tamsu, kad jam teko apgraibomis susirasti nuleidžiamąsias duris, tačiau jos atsivėrė pakankamai lengvai ir jis netrukus iškišo galvą pro stogą į gaivų orą. Jam niekada per daug rūpesčių nekėlė aukštis, tačiau šis stogas buvo labai status, ir lipdamas ant jo šiek tiek sudvejojo. Tvirtai viena ranka įsikibo į durų staktos įtvirtinimus. Paprastai nuo kritimo jį būtų sulaikę turėklai, tačiau jie buvo sukrauti ant žemės, todėl nuo sulaužytos nugaros jį skyrė tik keletas palaikių skiedrų.

Tačiau dabar, kai jau čia užsiropštė, turėjo pripažinti, kad atsivėrė stulbinantis vaizdas, tarsi būtų įkopęs į švyturį. Jis galėjo matyti ir toli į jūrą, ir žvilgsniu aprėpti pakrantę. Pirmą kartą labai aiškiai suvokė, kokia velniškai atoki ši smuklė. Į pietus paplūdimys driekėsi niekieno netrukdomas, o šiaurėje, abipus siauro, vingiuojančio užutekio, tankiai augo medžiai. Nieko panašaus į kaimynus. Jis pažvelgė į rytus, į pusiasalio gilumą, ir užutekyje pastebėjo valtį.

Ji buvo už linkio, kur pro tarpą tarp medžių buvo galima matyti namą. Valtis buvo plokščiadugnė, tik su irklais – tokia transporto priemone gali judėti praktiškai be garso, jeigu žinai, kaip ja naudotis. Valtyje sėdėjo vyras. Iš tokio atstumo Arlenas galėjo pasakyti tik tiek, kad vyras nebuvo jaunas: jo kaklu iki pečių leidosi ploni, žilstantys plaukai.

„Tik nespoksok ten, – pasakė sau. – Jis supras, kad tu jį pamatei.“

Jis nusisuko ir pradėjo matuoti stogo aikštelę, kurį laiką darbavosi atsukęs nugarą į užutekį. Kai pagaliau atsigręžė ir surizikavo pasižiūrėti, valtis buvo dingusi.

Tą vakarą, kaip jau buvo tapę įpročiu, jie visi sėdėjo verandoje ir valgė, o vakaruose saulė darėsi vis storesnė, užsiliejo raudoniu ir slydo vis žemiau link horizonto linijos. Prieš pat apatiniam kraštui paliečiant vandenį, ji visai sulėtėjo, o tada dingo – tarsi kažkoks godus padaras būtų laukęs jos kitoje pasaulio pusėje ir greitai ją pačiupęs, palikdamas tik kruviną dėmę horizonte.

– Ši vieta tikrai ypatinga, – pasakė Polas, išsitiesęs ant verandos grindų su jau tuščia lėkšte ant kelių. – Labai gražu.

Rebeka linktelėjo, bet nieko nepasakė, ir tada vaikinas atsigręžė į ją.

– Kodėl niekas niekada čia neužsuka?

– Atsiprašau?

– Na... kodėl tu niekada neturi jokių lankytojų?

Ji nusisuko nuo jo.

– Koridoriaus apygarda labai nutolusi nuo didesnių miestų. Čia gyvena nedaug žmonių. Dabar dar mažiau, kai lentpjūvę uždarė.

– Bet vis tiek, kažkas juk turi gyventi netoliese.

– Iš vietinių gyventojų pajamų aš daug negaunu. Daugiausia užsidirbu iš žmonių, kurie išsinuomoja namą kelioms dienoms. Dabar tokių mažiau. Laikai sunkūs.

– Ar tu čia visada buvai viena?

– Ne visada. – Ji kalbėjo netvirtai. – Papasakok, o tu iš kur?

Jeigu Polas ir pajuto, kad ji sąmoningai nukreipė pokalbį, to neparodė.

– Iš Naujojo Džersio. Yra toks miestelis, vadinasi Patersonas. Ten, užsimanę pavakarieniauti lauke, mes dabar sėdėtume gatvėje ir žiūrėtume į šiukšlių dėžes.

– Tau ten nepatiko?

Jis, regis, pasijuto nejaukiai.

– Nežinau. Tai tik vieta... bet toli gražu neprimena šios. – O po nedidelės pauzės pridūrė: – Bet ten yra tiltas, kurį turėtum pamatyti. Visai netoli krioklių.

Rebeka Kadi nusijuokė, o Polas sutriko.

– Atleisk, – pasakė ji. – Man tik pasirodė juokinga, kad tu paminėjai tiltą prieš užsimindamas apie krioklius.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Man jis tiesiog patinka ir tiek.

Arlenas šypsojosi ir gurkšnojo alų. Ji dar gerai nepažįsta vaikio. Išskyrus priešais juos tyvuliuojantį vandenyną, Arlenas nė karto nematė, kad vaikinukas būtų parodęs bent menkiausią susidomėjimą gamtos pasauliu; jį domino tik žmonių sukurtos struktūros. Šiuo atžvilgiu jis buvo iki kaulų smegenų amerikietis: parodyk jam upę, jis norės išvysti tiltą; parodyk jam kalną, jis ims svarstyti, kaip būtų galima per jį nutiesti tunelį. Nepaisant dailidės darbų patirties, Arleno mąstysena buvo visiškai kitokia. Kuo labiau jis brendo, tuo labiau norėjo, kad žmonės paliktų pasaulį ramybėje. Būdamas berniuku jis stebėjo, kaip aplink gimtąjį miestelį banguojančias kalvas išsprogdino dinamitas ir nusėjo išėmomis, kurios atrodė tarsi žaizdos kūne; tam tikra prasme jos ir buvo žaizdos. Stebėjo, kaip dangus virš jų tapo juodas nuo pelenų ir anglių dūmų, kaip sengires pakeitė kelmų laukai. Ne, jis tikrai ne nukariautojų tipo. Štai kodėl jam taip patiko dirbti su „CKK“. Flago kalne jie praleido keletą savaičių sunkiai darbuodamiesi, kad pastatytų bokštą. Kokia jo paskirtis? Kad būtų galima iš aukštai pasidžiaugti apylinkių grožiu. Tik tiek. Arlenui patiko tas prakeiktas bokštas.