Michael Koryta - Kiparisų namai

– Vadinasi, teks padirbėti su tuo, ką turime, – tarė Arlenas, nenuleisdamas akių nuo nelygių sulaužyto stulpo galų. – Jeigu juos nuskaptuosime ir nušlifuosime, galima įkalti vinis štai taip, – smiliumi parodė, kokiu kampu, kad būtų tvirta. Ar atrodys dailiai? Ne-a. Bet laikysis. Bėda ta, kad tada jis sutrumpės, todėl turėsime išpjauti ir įterpti blokelį tarp stulpo apačios ir turėklo. O gal geriau įterpti jį tarp stulpo ir stogo. Taip geriau pasislėps sudūrimo vieta.

Artėjo vidurdienis, ir nors Arlenui buvo nemalonu tai pripažinti, diena nebuvo labai bloga. Jam patiko plušėti su vaikiu, darbai jų rankose tirpte tirpo. Todėl jis buvo visai geros nuotaikos, kai ieškodamas grąžto apėjo namo šoną ir išgirdo variklio klaksėjimą, tada išvydo artėjant lankytoją.

Rebeka Kadi taip pat buvo pietinėje namo dalyje ir kastuvu šalino smėlį iš po pamatų, kur jį sunešė vėjas. Apie ją buvo galima pasakyti nors šį tą gero: ji darbavosi sunkiai ir nesiskųsdama, neatsilikdama nuo jų. Išgirdusi artėjantį automobilį ji be didelio susidomėjimo atsitiesė, tačiau išvydus, kas atvažiuoja, jos kūnas įsitempė.

Tai buvo plieno pilkumo Ford dengtas dvivietis automobilis, kuris grumėdamas nusileido nuo kalvelės tiesiai į kiemą ir sustojo šalia jos sunkvežimiuko. Variklis nutilo, o kai vairuotojas išlipo ir Arlenas išvydo, kas jis toks, iš karto save iškeikė. Nereikėjo jiems pasilikti, kad Solomonas Veidas turėtų dar vieną dingstį prie jų prisikabinti. Jie tarsi patys šaukėsi nelaimės.

Jį nuramino tik tai, kad Veidas, regis, atvyko vienas, be šerifo Toliverio.

Iš Veido burnos kyšojo cigaretė, sustojęs jis išsitraukė ją, išpūtė dūmus ir nužvelgė namą taip, tarsi jis būtų jo nuosavybė. Nusiėmė savo baltą panamą, pabandė atsivėsinti ja mosuodamas ir nukreipė akis į juos. Jis visiškai neskubėdamas prisiartino, apžiūrinėdamas namą ir apylinkes, rūkydamas savo cigaretę ir netardamas nė žodžio. Kai pakankamai priartėjo, sustojo ir įsmeigė akis į Arleną. Akys po akiniais buvo pilkos, jų spalva priminė Arlenui jūrą, audros metu paplūdimiu šliaužusią vis arčiau namo.

– Aš tikėjausi, kad jūs jau būsite apleidęs mano apygardą.

– Uraganas mažumėlę mus pristabdė, – atsakė Arlenas.

Teisėjas Veidas nesureagavo. Tą akimirką iš už kampo pasirodė Polas, rankoje nešdamas pusę lūžusios verandos atramos, ir visi sužiuro į jį. Vaikinas atsitraukė per žingsnį ir mostelėjo medžio gabalu priešais save, tarsi norėdamas atbaidyti jų žvilgsnius. Jis, regis, apsidžiaugė Veido apsilankymu ne daugiau nei Arlenas.

– Jie padeda man remontuoti, – paaiškino Rebeka.

– Ir pats supratau.

– Be to, buvo pavogti jų pinigai. Kai Toliveris juos suėmė, kažkuriuo metu visi jų pinigai dingo.

– Nejaugi? – pasakė teisėjas be didelio susidomėjimo. – Kaip prieplauka?

– Beveik visiškai sugriauta. Kaip ir valčių namelis.

Jis susiraukė taip, tarsi tai būtų asmeninis įžeidimas jam.

– Reikia daug ką padaryti, – tęsė ji.

– Gerai, bet pirmiausia sutvarkyk taverną, ir padaryti tai reikia greitai. Netrukus turėsi lankytojų. Mano draugų.

– Solomonai, – ji mostelėjo ranka į už jų stovintį pastatą, – nejaugi nematai, kaip atrodo namas? Dabar čia nieko negaliu priimti.

– Jiems nelabai svarbi pastato būklė.

– Bet juk buvo uraganas ...

– Pastebėjau. Bet jis jau praėjo.

Polas Brikhilas sukiojo rankose medžio gabalą ir susiraukęs žvelgė į Veidą, nepatenkintas teisėjo tonu. Arlenas viską stebėjo ir suprato tai, ką jau įtarė anksčiau – vaikinukas buvo daugiau nei netekęs galvos dėl Rebekos Kadi.

– Name nebėra elektros, – pasakė ji. – Nėra šviesos, neveikia ledo dėžė, nėra...

– Tai pastatyk keletą žibalinių lempų, – nutraukė ją Veidas. – Jie atvyks pirmadienio vakare, o tu privalai būti pasirengusi juos priimti.

– Ei, – šūktelėjo Polas, – ji ką tik pasakė, kad...

Sakinio jis neužbaigė. Ir Arlenas, ir Solomonas Veidas pervėrė jį aštriais tarsi durklai žvilgsniais, tik dėl skirtingų priežasčių, o Rebeka Kadi uždėjo delną jam ant rankos, tuo prisilietimu liepdama jam liautis.

– Sūneli, – tarė Veidas, – ar dar atsimeni kamerą?

Tai atrodė retorinis klausimas, tačiau Veidas nepaleido vaikino akių taip ilgai, kad tapo aišku, jog atsakymo jis vis dėlto tikisi. Polas įstengė linktelėti.

– Labai tikiuosi, kad vis dar atsimeni, – tęsė Veidas. – Būtų labai nesmagu, jei pamirštum.

Jie kurį laiką žvelgė vienas į kitą tylėdami, o tada teisėjas numetė cigaretę į smėlį ir sutrynė batu.

– Beke? Būk pasiruošusi priimti mano svečius. – Tada jis pasisuko į Arleną ir tarė: – Pone Viagneri, paėjėkite su manimi iki automobilio.

Arlenas padarė kaip lieptas. Polas ir Rebeka liko už nugaros, o juodu ėjo tylėdami, kol pasiekė Ford . Veidas atidarė vairuotojo dureles ir sustojo, vieną koją įkėlęs į automobilį, o kitą pastatęs ant žemės, atrėmęs ranką į stogą. Panamą vėl užsidėjo ant galvos.

– Nemalonu girdėti, kad praradote savo santaupas, – pasakė. – Dabar šalis labai nepalanki vyrui be dolerio kišenėje.

Jis spoksojo į smuklę, kur Polas stovėjo atvirai juos stebėdamas, o Rebeka apsimetinėjo, kad to nedaro.

– Manyčiau, – tęsė Veidas, – kad norėtumėte atgauti pinigus.

Jis ir vėl laukė atsakymo, kaip su Polu. Arlenas tarė:

– Manyčiau, jūs teisus.

Teisėjas linktelėjo.

– Aš, savaime aišku, nieko nežinau, kokiomis aplinkybėmis tai atsitiko. Nežinau, kiek pinigų jūs turėjote ir ar apskritai būta pinigų.

– Savaime aišku, nežinote, – pasakė Arlenas trokšdamas sumalti tuos akinukus į teisėjo veidą.

– Bet žinau, kaip būtų galima ištaisyti tą skriaudą. Aš turiu šiek tiek įtakos apygardos reikaluose ir tikriausiai galėčiau užtikrinti, kad jums būtų atlyginta.

– Kokiomis sąlygomis? – paklausė Arlenas. – Nes jūs, esu velniškai tikras, nesiūlytumėte to be jokių išankstinių sąlygų.

– Su sąlyga, kad jūs padarysite tai, ką jau turėjote padaryti, ir papasakosite man tiesą apie Volterį Sorensoną.

– Teisėjau, – tarė Arlenas, – jūs jau girdėjote tiesą. Daugelį kartų. Negaliu jūsų priversti tuo patikėti.

Solomonas Veidas švelniai atsiduso, tarsi to būtų tikėjęsis, bet vis tiek nusivylė.

– Jūs tikite, kad taip kažką įrodysite, pone Viagneri, ir, kaip daugelis kitų neprotingų žmonių, tikite, kad toks įrodinėjimas, net jeigu kainuos jums keletą dolerių, yra kažko vertas. Tai liūdna ir kvaila mintis. Jūs net įsivaizduoti negalite, kokios pinigų sumos pereina per šią vietą. Kaip manote, kur jie keliauja?

– Tiesiai į jūsų kišenes, – pasakė Arlenas, o Veidas nusišypsojo ir palingavo galva.

– Jūs tiesiog įrodote tai, ką noriu pasakyti. Jums stulbinamai trūksta pasaulio suvokimo. Doleriai, kurie pereina per mano rankas, Viagneri, pakyla ir išnyksta kaip dūmai. Tada vyrai, kurių niekada neįtartumėte turint ryšių su tokia vieta kaip Koridoriaus apygarda, tuos dūmus giliai įtraukia į savo plaučius. Ar žinote, koks mano vaidmuo šiame procese?

Arlenas nieko neatsakė.

– Aš esu, – pasakė Solomonas Veidas, – degtukas.

Jis išsitraukė cigaretę, pakratė, įsikišo tarp lūpų, tada teatrališkai įžiebė degtuką ir užsidegė cigaretę. Kai jos galiukas paraudo, jis giliai įkvėpė ir išpūtė dūmus tiesiai Arlenui į akis.

– Tiems vyrams, apie kuriuos aš kalbu, – tęsė jis, – reikia šių dūmų. Aš jų parūpinu. Kada nors, visai greitai, aš ir pats jais kvėpuosiu.