Michael Koryta - Kiparisų namai

– Žinau, žinau. Ar iš galinės verandos kas nors liko?

– Nelabai kas. Netekau ir generatoriaus. Nebeveikia ledo dėžė.

Baretas sudejavo.

– Ar galima jį sutaisyti?

– Tikriausiai ne. Jei nori, gali pats pažiūrėti.

– Taip ir padarysiu. – Jis pasisuko į Arleną ir mirktelėjo. – Pasikalbėsime po minutėlės, banditėli. Tik nešauk man į nugarą, sutariam?

– Labai jau smailus tavo liežuvis, vaikyti, – atšovė Arlenas, o Baretas vėl garsiai nusikvatojo ir nuėjo. Arlenas išėjo ieškoti Polo.

Rado jį kopėčių viršūnėje pastato gale. Jis jau nuplėšė lentas nuo langų ir dabar bandė prikalti prie sienos atšokusią apdailos detalę. Arlenas šūktelėjo jam, kad nusileistų.

– Turim darbą, – pasakė Polas kojomis dar nespėjęs pasiekti žemės.

– Nesupratau?

– Čia, – triumfuodamas pareiškė Polas. – Įkalbėjau ją šį rytą. Jai tikrai reikia pagalbos, o mums tikrai reikia pinigų. Žinau, kad tu nenori čia likti, bet visai kitas reikalas, jeigu mums sumokės, ką?

– Ko mums reikia, vaikeli, tai pakeleivingos mašinos , ir tokia kaip tik stovi priešais namą.

Polas susiraukė.

– Pakeleivingos mašinos į kur, Arlenai? Mes neturime pinigų net pusryčiams, ką jau kalbėti apie traukinio bilietą. O gal tu nori visą kelią į Alabamą kulniuoti pėsčiomis? Rebeka sakė, kad galėtų kiekvienam iš mūsų sumokėti po dešimt dolerių, jeigu aptvarkysim šią vietą ir suremontuosime verandą. Netruksim ilgiau nei keletą dienų. To užteks bent jau bilietams.

Arlenas spoksojo į jį.

– Polai... tu juk prisimeni, kur esi? Dar nepamiršai, kas atsitiko vyrui, su kuriuo mes čia atvykome?

– Arlenai, juk ne ji susprogdino tą mašiną!

– Man nesvarbu, ji susprogdino ar ne ji, jam baigėsi tuo, kad jis negyvas, o mums – kad atsidūrėme už grotų, ir aš tikrai neketinu čia likti.

– Tai kur tada tu keliausi?

– Bet kur, – atsakė Arlenas. – Pasigausiu mašiną iki miesto, o tada jau pagalvosiu.

– O ar nebūtų geriau tai daryti turint keletą dolerių kišenėje?

– Visai gali būti, kad tai mano paties doleriai, – piktai atkirto Arlenas. – Aš vis dar nesu iki galo įsitikinęs, kad ne ji juos pavogė.

Polas atsiduso ir vėl palingavo galvą.

– Juk žinai, kad tai netiesa.

– Po galais, aš nieko nežinau , sūneli! Nežinai ir tu.

– Arlenai, ji čia visiškai viena. Mes tiesiog negalime jos palikti. Taip būtų neteisinga. Noriu pasakyti, jeigu ji būtų mano mama ir kas nors taip ją palikęs išeitų...

– Tu tikrai nepainioji jos su savo motina, – pasakė Arlenas. – Mačiau, kaip į ją žiūri.

Polas išraudo ir nusuko akis šalin sukinėdamas rankose plaktuką.

– Aš išlipau iš traukinio, kai tu manęs paprašei.

– Ar dabar nesidžiaugi, kad taip padarei?

– Džiaugiuosi . Bet dabar aš tavęs prašau: pasilikime dar keletą dienų. Bent jau tiek, kad padėtume jai apsitvarkyti.

Arlenas žengė žingsnį atgal ir persibraukė ranka veidą. Jis nenorėjo palikti vaikio čia vieno. Tik ne šioje vietoje.

– Paklausyk, – pradėjo jis sugriežtėjusiu balsu, kuris privertė Polą pažvelgti į jį įdėmiai. – Tu juk man nemeluotum, sūnau? Juk nežiūrėtum man į akis meluodamas?

– Ne, žinoma, ne.

– Na, gerai. Tai kai tu man sakai, kad mes čia liksime tik tiek, kad išvalytume taverną, o tada susirinksime daiktus ir vyksime atgal į Alabamą... tai tiesa?

– Taip.

Arlenas nusikeikė: „Šūdas“, ir atsiduso.

– Juk nebus taip blogai, – spyrėsi Polas. – Įsivaizduoji, dirbsime visai prie pat vandenyno. Beveik tikros atostogos.

– Tik rask man kitą plaktuką, – nukirto Arlenas. – Kuo greičiau dirbsime, tuo greičiau galėsime išvažiuoti.

Jie kartu sugrįžo į namo priekį paieškoti antro plaktuko. Baretas kaip tik važiavo iš kiemo savo furgonu, paspaudė garso signalą ir mostelėjo atsisveikindamas, o Rebeka stovėjo priekinėje verandoje su laikraščiu niūrios išraiškos aptemdytu veidu. Ji pakėlė į juos akis, nieko nepasakė, bet perdavė laikraštį Arlenui. Beveik pusę titulinio puslapio užėmė milžiniška antraštė: KI SALOSE PROGNOZUOJAMAS 1000 ŽUVUSIŲ AUKŲ SKAIČIUS.

Po antrašte, virš nuotraukos, kurioje matėsi ant laivo priekio sukrauti lavonai, buvo suraitytas pažadas „atskleisti visą kruviną uragano darbą nuotraukose“.

Arlenas visiškai nenorėjo išvysti viso kruvino uragano darbo nuotraukų. Ir visai netroško skaityti apie mirusiuosius. Tačiau Polas išvydo jo veido išraišką ir tarė:

– Kas ne taip?

– Nieko.

Polas prisiartino ir per Arleno petį dirstelėjo į mirusių vyrų nuotrauką bei antraštę. Vienas tūkstantis numatomų aukų. Vienas tūkstantis.

– Leisk man pažiūrėti, – tarė Polas beveik pakuždomis. Arlenas perdavė jam laikraštį, išsitraukė cigaretę, prisidegė ir užsirūkė atsukęs nugarą vaikinui su laikraščiu. Kartkartėmis Polas išleisdavo siaubo ar sielvarto kupiną murmėjimą. Rebeka prisijungė prie vaikio ir skaitė šalia jo.

– Arlenai, – prabilo Polas, – dauguma šių nuotraukų iš veteranų stovyklų. Jie tiesiog laukė ten. Laukė savo palapinėse ir būdelėse.

– Hm.

– Čia yra vedamasis straipsnis, kurį kažkas parašė „Washington Post“. Sako, kad tai buvo tragedija, bet tada rašo, kad vyrai tose stovyklose buvo „klajūnai, psichopatai ar nepataisomi ramybės drumstėjai“.

Arlenas nuleido cigaretę ir sutrupino ją į turėklą. Jis girdėjo, kad stovyklose buvo neramu. Štai kodėl „CKK“ nenorėjo ten siųsti jaunuolių. Tačiau tie visi vyrai buvo dar kai kas, visi iki vieno: jie buvo veteranai. Kariai. Vyrai, kurie paklausė Vašingtono, kai jis įsakė jiems vykti už vandenyno ir išlieti savo kraują ant tokios šalies žemės, apie kurią jie nieko nežinojo, vyrai, į kuriuos skriejo kulkos, kuriuos badė durtuvais ir kurie kvėpavo „garstyčių dujomis“7. Didvyriai – taip juos vadino Vašingtonas 1918 ir 1919 metais, kai karas buvo ką tik laimėtas, o ekonomika – stipri. Dabar jie tebuvo „klajūnai, psichopatai ar nepataisomi ramybės drumstėjai“.

– Kaip manai, ar vyrai iš mūsų traukinio žuvo? – paklausė Polas.

– Taip, – atsakė Arlenas. Tai buvo pirmas kartas, kai jis davė vaikiui aiškų ir tiesų atsakymą į šį klausimą. Mirusieji nusipelnė bent tiek. Jie nusipelnė trupučio sąžiningumo.

Rebeka spoksojo į Arleną, tačiau kai jis į ją pažvelgė, nusuko akis šalin. Polas sulankstė laikraštį, tačiau Arlenas papurtė galvą, paėmė jį iš vaikino, uždegė degtuką ir prikišęs jį prie krašto stebėjo, kaip liepsna pagauna popierių ir laižo jį tol, kol jo delne susuktas laikraštis virto deglu. Tada numetė jį ant smėlio, ir visi trys stebėjo, kaip jis sudega iki pelenų.

_______________

7 „Garstyčių dujomis“ kartais vadinamas ipritas, kuris dėl įvairių priemaišų įgauna geltoną spalvą ir garstyčių ar svogūnų kvapą.

Antra dalis

Koridoriaus apygarda

14

Solomonas Veidas pirmą kartą pasirodė kitą dieną. Iki to laiko jie jau buvo išvalę kiemą, pataisę medinę namo apdailą ir pradėję tvarkyti galinę verandą. Baliustradas dar buvo galima išgelbėti, tačiau trūko daugelio turėklų statramsčių, o vienas stogą laikantis stulpas buvo sudaužytas ir perskeltas per pusę. Turėklus į vietą jie įstatė pakankamai lengvai, o tada Arlenas ėmėsi stogą laikančio stulpo. Pavartė lūžusias puses rankose ir apžiūrėjo jas, atidžiai nužvelgdamas nelygius plyšimo vietos galus.

– Daugiau netiks vienas prie kito, – pastebėjo Polas. – Čia mėtosi visokių lentgalių, bet nėra nė vieno panašaus.