Michael Koryta - Kiparisų namai

– Na, štai, – pasakė Polas, tada kaire ranka dar kažką pareguliavo – Arlenas nusprendė, kad tai droselinis vožtuvas, – o dešine pradėjo sukti paleidimo rankeną.

Nieko neįvyko. Girdėjosi tik besisukančios paleidimo rankenos skleidžiamas garsas, tačiau nepasigirdo nė vieno kliuktelėjimo, nė karto nekostelėjo žibalo galios pažadintas variklis. Polas susiraukė, pakrutino droselį ir dar greičiau pasuko rankeną. Jo kaktą nubėrė prakaito lašai. Vis dar nieko. Jis staigiai nukėlė ranką nuo paleidimo rankenos ir atsitraukė.

– Palauk minutėlę, – pasakė Rebeka. – Galbūt reikia pasukti rankenėlę ilgiau.

Vaikinukas papurtė galvą.

– Jis net nebando. Kažkas vis dar negerai. Jis net nebando užsivesti.

Jo balsas vėl buvo jo balsas, švelnesnis ir jaunesnis. Arlenas išpūtė dūmus ir tarė:

– Aš ir nesitikėjau, kad tu tiek daug įstengsi padaryti, kad apskritai sudėsi jį į vieną darinį. O priversti jį veikti – tai jau labai sunki užduotis.

Polas nieko neatsakė, tik vėl suklupo ant kelių, pasiėmė atsuktuvą ir ėmėsi atsukinėti patikrinimo plokštelę.

Rebeka tarė:

– Polai, tau gali ir nepavykti jo užvesti. Galbūt jis nepataisomai sugadintas.

– Jis nėra nepataisomai sugadintas, – pasakė vaikis, bet ji nebekreipė dėmesio nei į jį, nei į generatorių, o žvelgė į kelią ir jį supančius tamsius medžius. Suvilgė lūpas liežuvio galiuku.

– Greitai turėsi liautis, – pasakė ji. – Man reikia, kad jūsų čia nebūtų, kai atvyks... svečiai.

– Ak, taip, – pratarė Polas. – Svečiai.

Jos „svečiai“ atvyko trimis automobiliais, kurie atriedėjo virtine, tarsi nepopuliaraus žmogaus laidotuvių procesija. Automobiliai įvažiavo į kiemą ir sustojo, o tada iš jų pasipylė žmonės. Pirmasis stovėjo apdaužytas pikapas, su įlenkimais ant visų durelių, paskutinis – šerifo automobilis. Tarp jų įsiterpęs žvilgėjo juodas Plymouth .

Arlenas ir Polas viską stebėjo tylėdami iš medžių giraitės. Arlenas vėl pasijuto kaip kare: tupi susigūžęs krūmuose su bendražygiu, aplink vieni išdavikai. Kai išvydo Plymouth , jam užgniaužė gerklę, ir akimirką jis svarstė, kad reikėtų užsirašyti automobilio numerį. Tačiau kam jį praneštų? Šerifui Toliveriui? Teisėjui Solomonui Veidui? Ne, jam daugiau žinių apie šį automobilį nereikėjo.

Iš pirmojo automobilio išlipo vyras ir trys vaikinukai, tikrai dar nesulaukę pilnametystės. Kaimiečiai. Dėvėjo drabužius, kokių neišvysi jokioje universalinėje parduotuvėje – tokius galima užsisakyti tik iš ūkininkų tiekėjų katalogų; jie buvo užsimaukšlinę skrybėles, kurios tikrai buvo ne kartą spardytos dulkėse. Vyras turėjo plonytę žilų plaukų kaselę, nusvirusią kaklu žemyn. Stebėtojas iš valties užutekyje. Trys berniukai sekė prilipę prie jo tarsi paklusnūs, bet atsargūs šunys.

Plymouth atvyko tik vienas vyras, elegantiškas, tvarkingas jaunuolis su kostiumu. Toliveris taip pat atvažiavo vienas, jo nelydėjo jokie padėjėjai. Jis atsistojo kieme ir įtariai apsidairė, kol likusieji suėjo į namą. Jo žvilgsnis perbėgo medžiais, už kurių slėpėsi Arlenas ir Polas, tačiau jų nepastebėjo. Galiausiai jis nužingsniavo paskui kitus į „Kiparisų namus“, ir jie visi dingo už uždarytų durų.

– Man visa tai nepatinka, – sušnabždėjo Polas. – Neturėtume jos palikti...

– Užsičiaupk, – pertarė Arlenas; nuo įtemptų nervų jo balsas buvo šiurkštus. – Darysime taip, kaip ji prašė. Ji žino, ko tikėtis, mes – nežinome. O gal tu skubi vėl pasišnekučiuoti su šerifu?

Tai nutildė vaikiną ir jie nusėlino pro medžius atgal į prieplauką. Polas įsitaisė ant plačios grindlentės, nuleidęs kojas į tarpą, kur trūko kitų lentų.

– Šią prieplauką mes lengvai sutvarkytume, jeigu ji turėtų medienos, – pasakė.

– Tikriausiai.

– O kad sutaisytume tą valčių namelį, užtektų paprasčiausių dailidės darbų – pataisyti stogą, sutvirtinti sienas ir panašiai.

– Tai jau tikrai.

– Mes galėtume viską padaryti.

– Neabejotinai. – Arlenas buvo išsiblaškęs, galvojo apie grupelę smuklėje.

Jis prisidegė cigaretę ir pasižiūrėjo į nuleistus vaikino pečius, o tada į miškais apaugusio užutekio žiotis. Saulė prapuolė, dingo po Meksikos įlankos bangomis, tačiau ties horizontu vis dar buvo likęs neryškus rausvas ruožas, nors ir jis sparčiai virto šešėliu. Buvo pakankamai šilta – kai jautiesi komfortiškai, pasiruošęs išsitiesti ir stebėti, kaip kyla žvaigždės, kol apsunks vokai.

Atsklendė garnys, grakštus ir greitas kaip kulka, tada staigiai nusileido ant kranto priešingoje nuo jų pusėje ir atsistojo ant laibų kojų tyrinėdamas vandenį. Nors minutėlę nukreipus nuo paukščio akis jį surasti būtų buvę sunku – ploną lyg pieštukas šešėlį augalų raizgynės fone. Miškų gilumoje čirpė vabzdžiai ir šnareno įvairūs padarai.

– Ji pasirengusi mums sumokėti, – pasakė Arlenas. – Pinigų nebus daug, bet jų užteks traukinio bilietui atgal į Flago kalną.

– Arlenai, – tarė Polas, kai paskutiniai švytintys saulės likučiai paniro po juodais vandenimis, – aš negaliu jos palikti.

– Negali jos palikti?

Polas linktelėjo, vis dar atsukęs Arlenui nugarą.

– Rebekos. Negaliu jos palikti.

Arlenas užsimerkė ir giliai užtraukė cigaretę, taip giliai, kad gerklę nutvilkė karštas ir aitrus dūmas. Jis nurijo dūmų sukeltą kosulį, dar kiečiau sumerkė akis.

– Kodėl?

– Pats žinai kodėl.

– Polai... ji nepaprastai graži moteris. Moteris, galinti turėti tavo amžiaus sūnų. Aš suprantu, ką tu matai. Ji iš tų, kurios susuktų daugumos vyrų galvas. Bet ji pakliuvusi į tokią padėtį, kurioje tu negali atsidurti.

– Ką nori pasakyti? Ką tu žinai?

– Tie vyrai, kurie atvažiavo, sūneli, nėra dori vyrai. O Veidas? Nejaugi manai, kad jis čia varo teisėtą versliuką? Po galais, vyras, su kuriuo atvažiavome, buvo suknistas alkoholio kontrabandininkas. Ką aš žinau apie jos situaciją? Ničnieko. Bet žinau esmę, ir to man pakanka.

– Net jeigu ir taip, aš jos nepaliksiu. Arlenai, man atrodo, jog keliavau per laiką siekdamas čia atsidurti tik tam, kad ją rasčiau. O dabar, kai ją radau... negaliu palikti.

Polo balsas buvo kimus, jo garsas privertė Arleną atsimerkti ir pasižiūrėti į vaikį, o tada atsukti veidą į tamsius vandenis ir brizą, kuris pūtė į juos iš vakarų.

– Sūneli, ji už tave vyresnė daugiau nei dešimt metų. Galbūt net penkiolika. Ji subrendusi moteris.

– Tai nieko nereiškia. Arlenai, ji čia visiškai viena, ir aš aiškiai matau, kad ji siaubingai pavargo būti viena. Matau tai visiškai aiškiai.

– Ji pati pasirinko čia likti.

– Nežinau, ar tikrai pati. Daug žmonių šioje šalyje daro dalykus, kurių jie nepasirinko , bet kuriuos yra priversti daryti. Ir dar tau pasakysiu: ji to neparodo, bet ji bijo. Mačiau tai dieną prieš užklumpant uraganui, kai padėjau jai užkalti langus.

– Daug žmonių bijo uraganų.

– Ji bijo, – pakartojo Polas, – bet tikrai ne uragano.

Arlenas nieko nesakė. Polas atsisuko į jį atstatęs žandikaulį.

– Ji vieniša, ir aš jai patinku. – Tarsi tai užbaigtų diskusiją.

– Tu jai patinki. Nesunku tai pamatyti. Tačiau ne taip, kaip...

– Iš kur tu žinai? – pratrūko Polas. – Iš kur tu žinai, ką ji jaučia? Ar tu vedęs? Ar kada nors buvai vedęs?

Stojo ilga tyla, tada Arlenas švelniai tarė:

– Tai tu jau taikaisi ją vesti?

– O, aš nežinau. Prašyčiau neatsukti mano žodžių prieš mane. Tau būtų lengva tai padaryti, ir mes abu žinome. Aš sakau tik tiek, kad ji man patinka. Man ji taip patinka... Arlenai, aš net negaliu tau apsakyti kaip.