Michael Koryta: Kiparisų namai

– Man nepatiko, kaip atrodė tie žmonės, su kuriais keliavome, – pasakė Arlenas. Tai buvo labai arti tiesos.

– Ką gi, pasakysiu jums štai ką: jums velniškai sekasi.

Nuo tų žodžių Arleno kūnu nubėgo lengvas dilgsėjimas, kuris prasidėjo ties strėnomis ir nušiurpino nugaros odą aukštyn įtempdamas kaklo raumenis.

– Traukinys, kuriame jūs buvote, važiavo į Ki salas, – tęsė Veidas. – Būtumėte atsidūrę ten, hm, maždaug užvakar į pavakarę.

Jis atitraukė rankas nuo grotų ir nuleido jas prie šonų.

– Ar žinote, kas atsitiko Ki praėjusią naktį?

Jis laukė, todėl Arlenas pasakė:

– Ne. Mes buvome čia. Niekas mums nepranešė jokių naujienų.

– Ką gi, leiskite pranešti man: Ki nebėra .

Polas tarė:

– Kaip suprasti, nebėra?

– Suprasti taip, kad jos nutrintos nuo žemės paviršiaus. Neliko nieko, tik smėlis ir kriauklės. Ir kraujas.

– Uraganas? – ištarė Polas labai tyliu balsu.

– Uraganas gal net per silpnas žodis, – pasakė Veidas. – O taip, jis taip vadinamas, bet atrodo, kad ten prasisuko velnias, o ne paprasta audra. Klausiausi radijo reportažų: sako, kad kūnų ten rasta net medžiuose. Ištisi miestai sulyginti su žeme, vyrai, moterys ir vaikai nublokšti į jūrą. Buvo pasiųstas gelbėjimo traukinys, tačiau jį vėjas nunešė tiesiai nuo bėgių.

Arleno balsas kažkur prapuolė. Solomonas Veidas stebėjo jį taip, tarsi būtų norėjęs išgirsti atsaką, bet Arlenas tiesiog nieko negalėjo išspausti iš gerklės.

– Sako, kad dabar jis artinasi čia, – tęsė Veidas. – Šis lietus – pirmasis jo pranašas. Paskui atūš vėjas, o su juo? Palauksime ir pamatysime. Gali būti taip pat blogai kaip ir Ki, o gal jis jau prisiragavo pakankamai kraujo. Vienaip ar kitaip, neturiu laiko žaisti su jumis, apgailėtinais šunsnukiais. Tačiau jeigu iš jūsų lūpų pasklis bet koks nusiskundimas viešnage mūsų Koridoriaus apygardoje, prisiminkite, kur jūs būtumėte, jeigu mes nebūtume sukišę jūsų apgailėtinų sėdynių už grotų. Nepamirškite to.

_______________

6 Labor Day – JAV švenčiama pirmąjį rugsėjo pirmadienį.

10

Šerifas laukė jų automobilyje, pastatytame tiesiai priešais nuovadą, ne daugiau kaip už penkiolikos žingsnių nuo durų. Kol jie suvirto ant galinės sėdynės, buvo permirkę kiaurai. Lietus pylė taip, kad Arlenas nejučia susimąstė, ar besėdint kalėjime staiga nepasikeitė gravitacijos jėga: dabar daiktai iš dangaus ne krito, o smigo.

Kai jie įsitaisė ant galinės automobilio sėdynės, visur varvindami vandenį, Toliveris nepasakė jiems nė žodžio, tik nuspaudė pavarų svirtį ir lėtai išvažiavo iš Aukštamiesčio centro atgal į lietaus skraistės apgaubtus miškus, kurie šiandien atrodė labiau juodi nei žali. Arlenas stebėjo krintantį lietų, kliokiantį iš dangaus taip tūžmingai, kad šerifas vertė automobilį slinkti į priekį vėžlio greičiu, nes per priekinį stiklą nieko nematė, ir pagalvojo, kaip, po velnių, jiems reikės šiandien pasiekti traukinių stotį. Bus labai jau šlapias pasivaikščiojimas. O jeigu uraganas tikrai artėja...

Velnias, uraganas ar ne uraganas, jis norėjo dingti iš čia, dingti tuoj pat . Nepaisant stiprios liūties, vėjas kol kas neatrodė labai galingas, medžiai siūbavo ir purtėsi, bet negulė šonu, kaip bus, kai vėtra rimtai įsisiautės, atrodys, kad jie lyg išprotėję tamposi ant šaknų, pririšusių juos prie žemės, ryžtingai nusiteikę ištrūkti į laisvę. Jis niekada nematė tikro pakrantės uragano, tačiau buvo Alabamoje 1928-aisiais, kai stipraus uragano likučiai pasiekė miškingą vietovę, kurioje jis tada buvo apsistojęs. Į jo atmintį aiškiai įsirėžė absoliuti tos audros galia, vėjų nuožmumas. Tikrai nenorėtum to patirti žingsniuodamas plentu. Ne, bus geriau, jeigu jie griebs savo krepšius, susistabdys pirmą pasitaikiusį automobilį, nuvažiuos kur nors į pusiasalio gilumą ir ras nakvynę.

– Dar niekada nemačiau tokio lietaus, – prisipažino Polas. Viena ranka jis laikėsi įsikibęs sėdynės priešais, spausdamas ją iš visų jėgų, pro langą įsmeigęs akis į liūtį.

– Stiprus, – sutiko Arlenas.

Jie lėtai šliaužė pilku kaspinu, kuris labiau priminė upokšnį nei kelią. Tai šen, tai ten šerifas visai pristabdydavo, sukdamas vairą viena ar kita kryptimi, kad išvengtų purvo ir žvyro išplovų. Jo rankos nesiliaudamos judėjo ant vairo, nuolat keisdamos padėtį, tarsi jis nebūtų tikras, kuri iš jų geriausia, ir Arlenas suvokė, kad šerifui lietus patiko ne labiau nei Polui. Jis šnopavo, veidas buvo pasruvęs prakaitu. Porą kartų pasiuntė audrą po velnių, jo balse girdėjosi nerimas. Tai buvo pirmas jo matytas uraganas. Arlenas tuo buvo visiškai tikras, o su tikrumu sugrįžo seni klausimai: kaip jis čia atsidūrė ir kaip jam pavyko būti išrinktu šerifu tokioje vietoje, kur prašalaičių pasitaiko labai retai?

– Ei, Arlenai, – tarė Polas.

– Taip?

– Ką teisėjas sakė apie uraganą... kaip manai, tie vyrai, su kuriais mes buvome traukinyje... kaip manai, jie mirė?

Arlenas nusisuko nuo vaikio, pažvelgė pro langą ir pasakė:

– Ne, aš taip negalvoju.

– Melas, – tyliai ištarė Polas. – Tu žinai , kad jie mirė. Visada tai žinojai.

Buvo keli atsakymo variantai, bet Arlenas nepasakė nė vieno.

Priartėjus prie Meksikos įlankos pakrantės, kur nebuvo saugančios miškų juostos, liūtis, tiesą pasakius, atrodė ne tokia įspūdinga. Užteko vien pilko dangaus platybės, kad prašviesėtų, o nuo vandenyno pučiantys vėjai stūmė lietų šonan ir sklaidė jį po pakrantę. Priešais smuklę nebuvo nė vieno automobilio, tačiau iš vidaus sklido šviesa. Šerifas užvežė juos ant kalvelės, ten, kur anksčiau buvo sustojęs Plymouth , ir burbtelėjo:

– Lipkit lauk. Tikrai nebandysiu vėl užvažiuoti į kalvą tokioje purvynėje.

– Buvo nepaprastai malonu, – pasakė Arlenas. Jis pastūmė dureles savo pusėje ir pajuto, kaip į veidą įsigręžė lietaus čiurkšlė, žengė lauk ir leido vėjui užtrenkti dureles, o pats nukulniavo link smuklės. Jis ketino įveikti visą kelią lengvu žingsniu – labiau sušlapti buvo neįmanoma – bet tada pro šalį praskuodė Polas, ir Arlenas, pagalvojęs: „Velniop“, pasileido iš paskos.

Polas pirmas pasiekė duris ir jas atlapojo, bet Arlenas paslydo ant šlapių priekinės verandos lentų ir atsitrenkė tiesiai į vaikį. Jie abu suvirto pro duris, klupdami, o kai pagaliau jas užtrenkė, abu kvatojosi tarsi du mokinukai, o ne vyrai, kuriuos ką tik paleido iš apygardos areštinės.

– Ką gi, mes laisvėje, – pasakė Polas. – Negalvojau, kad kada nors jausiuosi toks laimingas būdamas lauke, kai šitaip lyja!

– Sprendžiant iš tavo kalbų galima pamanyti, kad ten praleidome dešimt metų.

Vaikis išsišiepė ir nubraukė nuo veido vandens lašus.

– Man atrodė panašu.

Arlenas braukė delnais per drabužius, mėgindamas iš jų išspausti nors kiek vandens, kai pažvelgė per Polo petį ir galiausiai išvydo moterį. Įžengęs į kambarį jis pagalvojo, kad ten tuščia, bet Rebeka Kadi stovėjo artimiausiame kampe, dešinėje rankoje spausdama plaktuką. Kai jis ją pamatė, abu neištarė nė žodžio. Tada Polas pasekė jo žvilgsnį, pastebėjo šeimininkę ir išpyškino:

– Labas.

– Labas, – atsakė ji.

– Šerifas ką tik mus atvežė, – paaiškino Arlenas. – Praleidome keletą smagių naktelių areštinėje. Jiems aiškiai visai nerūpėjo, kad buvome čia su tavimi, kai Sorensono automobilis sprogo.

– Aš ir nesitikėjau, kad rūpės, – atsiliepė ji, o tada žengė pirmyn, pažėrė saują vinių ant baro ir nuleido plaktuką.