Michael Koryta: Kiparisų namai

Šerifas linktelėjo, tarsi išgirdo būtent tai, ką ir tikėjosi išgirsti.

– Vadinasi, bus taip, hm? – pasakė, o tada staigiai mostelėjo savo padėjėjui smakru. – Bertai.

Raudonplaukis vaikis pakratė porą antrankių ir grėsmingai prisiartino prie Arleno. Polas Brikhilas pradėjo:

– Arlenai, kas... mes juk ne... Arlenai, – kol padėjėjas sugriebė Arleno riešą, užsuko jį, o stambusis šerifas stovėjo laikydamas rankoje ginklą ir žvelgė su iššūkiu akyse. Rebeka Kadi dar labiau suspaudė rankas, įsmeigusi žvilgsnį už jų, virš sunaikinto automobilio stogo, kažkur toli už horizonto, kur žemai virš vandenų kybojo debesys. Ji taip ir stovėjo, kol Arlenas ir Polas buvo surakinti antrankiais ir įgrūsti į šerifo automobilio galą.

8

Pakeliui Polas pamėgino užkalbinti Arleną, tačiau Toliveris pagrasino, kad gale nebūtų jokių pokalbių, nebent kuris nors užsimanytų gauti į snukį. Arlenas nieko nepasakė. Tai buvo ne pirmas kartas, kai jo riešus surakino antrankiai, ir jis jau žinojo įprastą tvarką: kurį laiką jie bandys sušerti savo mėšlą, o jam teks kurį laiką jį ėsti, kol jiems nusibos tai daryti, o tada jis bus išspirtas laisvėn.

Jie pravažiavo pro degalinę-automobilių aptarnavimo stotį, iš kurios prieš tai skambino Toliveriui, ir nuriedėjo keliu tolyn. Nuvažiavę kelias mylias į pietus pasiekė nedidelį miestelį, išsidėsčiusį stačiakampio forma; namais buvo apstatytos iš viso keturios gatvės, kurios tęsėsi per du kvartalus į abi puses. Keletas kelio ženklų ir iškabų bylojo, kad miestelis vadinasi Aukštamiesčiu, o tai buvo intriguojantis dalykas, atsižvelgiant į tai, kad plokštesnės vietelės Arlenas dar nebuvo matęs. Gatvėje stovėjo keletas automobilių, bet matėsi ir pora arkliais traukiamų vežimaičių. Taip, modernus pasaulis palietė šią vietą, tačiau kol kas labai giliai neprasiveržė.

Padėjėjas sustabdė automobilį priešais vienaukštį pastatą, kurio priešakinė dalis buvo apkalta lentelėmis, o seniau pastatytas tolesnis galas – suręstas iš akmens. Pakilus laipteliais ir įžengus į policijos skyrių, Toliveris pareiškė:

– Palaikyk berniūkštį čia, – o tada nusivedė Arleną siauru koridoriumi į patalpą, ties kurios galine siena buvo įkurdintos trys mažos kameros. Atkabinęs nuo diržo raktą ir atrakinęs vienas duris, plačiai jas atvėrė. Arlenas žengė vidun be jokių komentarų ar prieštaravimų.

– Vaikštai čia taip, tarsi jau būtum lankęsis areštinėje, – pažymėjo Toliveris. Stovėjo veidu į jį, plačiai pražergęs kojas, su šypsenos užuomina lūpose.

– Mačiau vieną kitą.

– Kalėjimą taip pat?

– Nė vieno. Ir niekada gyvenime nebuvau pripažintas kaltu, išskyrus tą atvejį, kai laikiau rankoje alkoholio butelį, kai tai daryti dar buvo nelegalu.

– Tai tu taip sakai.

– Tokius dalykus nesunku patikrinti.

Toliveris ėmė traškinti rankų sąnarius, lėtai ir sistemingai, tada pasakė:

– Tai vadini save Viagneriu.

– Tokia mano pavardė. Tai irgi galite patikrinti.

– Man atrodo, kad ji tariama Vagneris, – tęsė Toliveris. – Lyg ir pamenu, kad pašoviau keletą suskių, kurie galbūt turėjo tokią pat pavardę. Savo laiku nušoviau daug vokiečių.

– Aš taip pat, – atkirto Arlenas. – Gal net daugiau nei jūs. O ten, iš kur aš kilęs, mano pavardė tariama Viagneris.

Nors, reikia pripažinti, tai buvo netiesa. Arlenas tardavo ją „Vagneris“ iki antros dienos transporto laive, kai suvokė, kad būtų protingiau pakeisti tą vokiškai skambantį žodį ir taip atskirti save ne tik nuo priešo, bet ir nuo tėvo. Pastarasis dalykas jam atrodė net reikšmingesnis nei pirmasis.

– Ir kurgi tai galėtų būti? – nutęsė Toliveris.

– Visur, – atsakė Arlenas. – Man teko kiek paklajoti.

Tegul šerifas sau skambina į Alabamą, Džordžiją, Pensilvaniją, Kentukį ar bet kurią kitą vietą, kur Arlenas nors kiek užsibuvo per daugelį metų. Tegul jis skambina bet kur, išskyrus Fajeto apygardą Vakarų Virdžinijoje. Vienintelė paslaptis, kurią Alenui atrodė verta slėpti, buvo palikta ten prieš daugelį metų. Pirmasis kraujas, sutepęs Arleno Vagnerio rankas, atsirado tikrai ne per karą.

– Jei nori sau ir toliau klajoti, – tarė Toliveris, – turėsi būti kitoje šių grotų pusėje. O kad taip atsitiktų, privalau sužinoti teisybę.

– Šerife, jūs ją jau girdėjote.

Toliveris papurtė galvą, šypsena dabar buvo atviresnė, tarsi būtent to jis tikėjosi ir tai teikė jam malonumą. Jis atidarė kameros duris, žengė lauk, tada jas greitai užtrenkė ir užrakino.

– Pirmiausia pakalbėsiu su berniūkščiu. Manai esąs kietas riešutėlis. Jis tikrai ne toks.

– Jis papasakos tą patį, ką ir aš, – ištarė Arlenas, – nes nieko daugiau papasakoti negalime. Ir leisk tau dar šį tą pasakyti, Toliveri: jei paliesi tą vaikiną, aš jau pasistengsiu, kad geruoju nesibaigtų. Gal tu čia ir esi įstatymas, bet nesi įstatymas visur.

– Niekas nekelia man didesnio malonumo, – nusišaipė Toliveris, – kaip antrankiais surakintas vyrukas, besisvaidantis grasinimais. Greitai pasimatysime.

Arlenas išsitiesė ant gulto, kol jo galva atsirėmė į akmeninę sieną, gailėdamasis, kad neturi savo plokščiosios gertuvės. Ši kelionė nuo pat pradžių buvo klaida. Negalima palikti geros vietos, kad iškeliautum į visišką nežinią. Jis leidosi vaikio įkalbamas, o daugiau nei metai komforto ir stabilaus darbo jį užliūliavo, leido galvoti, kad būtų visai neblogai persikelti kitur, o Ki salos – pati ta vieta. Dabar jis jau žinojo, kad beveik nuo pat tos akimirkos, kai jie kirto valstijos sieną, bėdos ėmė suktis aplink juos tarsi piktas vėjas.

Šerifas su Polu Brikhilu ilgai neužtruko – gal tik kokias dvidešimt minučių – bet grįžo ne vienas. Kartu su juo atėjo aukštas, plačiapetis vyras, apsivilkęs kostiumu ir prie šono prispaudęs baltą skrybėlę panamą. Nešiojo akinius, kurie žvilgėjo po aukštai pakabintomis lempomis, o akys nuo jų atrodė tarsi atšiaurūs balti kvadratėliai. Keletą kartų Toliveris dirstelėjo į tą vyrą, o jo žvilgsnyje buvo justi pagarba. Toliveris jau nebevadovavo paradui.

Šerifas atrakino kameros duris ir atidaręs laikė jas, kad naujasis lankytojas galėtų užeiti pirmas. Tada jau jis žengė iš paskos ir užtrenkė už savęs duris.

– Arlenai Viagneri, – kreipėsi į jį šerifas, nors jo lūpose jo pavardė ir vėl nuskambėjo su pabrėžta „a“ raide. – Čia – Solomonas Veidas. Jis Koridoriaus apygardos teisėjas.

– Jūs ketinate pateikti mums kaltinimus? – paklausė Arlenas.

Į Arleną įsmeigtos Solomono Veido akys po akiniais sumirksėjo. Tie akiniai nelabai tiko jo veidui; jis atrodė per daug atšiaurus jiems. Dar jis atrodė per jaunas būti teisėju, tačiau jaunumas nereiškė, kad jam trūko pasitikėjimo savimi. Atvirkščiai, kiekvienas jo žingsnis ir žvilgsnis bylojo jį esant vyru, įpratusiu vadovauti.

– Kokie vėjai jus atpūtė į Floridą? – paklausė jis, tarsi Arlenas nieko nebūtų sakęs. Jo balsas turėjo labai stiprų pietietišką atspalvį, buvo minkštas, tačiau pasižymėjo tembru, kuris patraukdavo žmonių dėmesį ir iš karto jį užvaldydavo.

– Maniau, kad šerifas jums jau viską papasakojo, – tarė Arlenas. – Atvykau dėl darbo. Keliaujame į Ki salas.

– Tai kad kelias į ten iš Alabamos tikrai veda ne per čia.

– Mes truputį nukrypome nuo kelio.

– Netikęs laikas vykti į Ki salas, – pasakė Veidas. – Netikęs laikas.

– Tikrai?

– Artėja audra. Per radiją tik apie tai ir tekalba. Pietuose, netoli Majamio, laukiama uragano.