Michael Koryta: Kiparisų namai

– Oho, – iškvėpė Polas, o tada labai tyliai pridūrė: – Tai kažkas nepaprasto. Tikrai.

Kelias pasisuko ir vėl nukreipė juos nuo pakrantės. Aplinkui nematei jokių statybų ar žemės ūkio darbų, tiesą pasakius, nebuvo jokio žmogaus buvimo ženklų, išskyrus patį kelią. Vieną kartą jie kirto geležinkelio bėgius – Polas pervažiavo juos taip atsargiai, kad Arlenas jau galvojo, jog vaikis tuoj išlips ir pabandys pernešti Auburn per juos ant rankų – tačiau greitai jie dingo, o priešakyje vėl nieko nesimatė. Galiausiai jie privažiavo kryžkelę: asfaltuotas kelias tęsėsi į pietus, o į rytus ir vakarus driekėsi negrįsti šunkeliai. Sorensonas liepė Polui sukti į dešinę, į vakarus, atgal prie įlankos.

Jie nuvažiavo maždaug mylią tuo šunkeliu, kol prasiskyrė medžiai ir purvą ant kelio pakeitė suplūktas smėlis, o po ratais sugurgždėjo kriauklelės. Po akimirkos pasirodė ir vanduo, o visai priešais krantą stovėjo lentelėmis apkaltas statinys, kuris kažkada buvo baltas, tačiau jau seniai papilkėjo. Jis buvo stačiakampio formos, su šiek tiek siauresniu antruoju aukštu, labai stačiais stogais. Antrojo aukšto viršuje buvo nedidelė aikštelė, apjuosta tvorele su turėklais: „Našlės stebykla.“ Veranda ėjo visu pastato ilgiu, o virš jos vėjas siūbavo seną medinę iškabą: „Kiparisų namai.“

– Vyručiai, štai ką pasakysiu, – prabilo Sorensonas, – čia išlipam visi.

Polas perdavė jam raktelius ir greitai atidaręs duris išskubėjo lauk paspoksoti į jūrą. Arlenas norėjo sekti iš paskos, tačiau Sorensonas sulaikė jį uždėjęs delną ant rankos.

– Gal geriau būtų įsinešti vidun krepšius.

Arlenas pakreipė galvą:

– O kam?

Jų niekas net nepakvietė užeiti per jokį ankstesnį sustojimą, o dabar Sorensonas užsimanė, kad jis dar ir išneštų krepšius iš automobilio?

– Vietos čia tokios, – pasakė Sorensonas ir jo žodžiai reikšmingai pakibo ore.

Arlenas apsidairė į visas puses, bet matė tik krantą priešais ir susipynusius medžius bei krūmokšnius už automobilio.

– Man atrodo visai taiki vietelė, – pasakė.

– Pone Viagneri, – tarė Sorensonas, o jo žodžiuose pasigirdo kandumas, – ar kada nors čia lankėtės?

– Ne.

Sorensonas linktelėjo.

– Tada reikėtų rimčiau vertinti mano patarimą.

Arlenas minutėlę nepaleido jo žvilgsnio, o tada, netaręs nė žodžio, pasisuko ir sugriebęs pirmąjį krepšį ištraukė belipdamas lauk. Iškėlęs visus krepšius iš Auburn , šūktelėjo Polui, kad padėtų sunešti juos vidun. Darbavosi apsimesdamas nepastebėjęs, kaip Sorensonas iš po vairuotojo sėdynės išsitraukė mažą automatinį ginklą ir įsikišo į švarko kišenę.

_______________

5 Jay Hana „Dizzy“ Dean (1910–1974) – garsus JAV beisbolo žaidėjas.

6

Kad ir kokia bloga nuojauta kamavo Sorensoną dėl „Kiparisų namų“, ji nepasiteisino įžengus į tvankų, šešėliuose paskendusį vidų. Jie atsidūrė ilgame, siaurame kambaryje, kuriame nesimatė nė gyvos dvasios. Kairėje buvo židinys, dešinėje – baras. Už baro, ant storų medinių lentynų sustatyti žvilgėjo alkoholio buteliai, virš lentynų kabojo masyvus laikrodis žalvariniu apvadu ir stikliniu ciferblatu, tinkantis stovėti ant kokio nors židinio atbrailos; jis buvo maždaug dviejų pėdų skersmens ir aiškiai sugedęs – jo rodyklės kažkada sustingo ties vidurdieniu. Arba vidurnakčiu.

Tarp baro ir židinio be jokios tvarkos stovėjo keletas stalų, siena priešais buvo sudaryta iš plačių langų, už kurių vėrėsi dar viena veranda, o už jos – vandenynas.

– Sveiki! – užbliovė Sorensonas vos jiems įžengus vidun. Arlenas padėjo savo krepšius iš karto prie durų, Polas padarė tą patį. Praėjus minutei po Sorensono šūktelėjimo, jie išgirdo žingsnius, o tada iš už kampo, kur slėpėsi kažkokia patalpa – Arlenas nusprendė, kad ten tikriausiai virtuvė – pasirodė žmogus ir sustojo veidu į juos už baro.

Tai buvo moteris. Jos siluetas ryškiai išsiskyrė iš paplūdimyje sklindančios šviesos, tačiau veidą slėpė tamsa.

– Volteri, – pasisveikino ji. Atrodė, kad jos balsas sklinda iš už daugybe spynų užrakintų vartų.

– Beke, mažute, kaip tau sekasi? – Sorensonas prisiartino prie baro rankoje laikydamas savo didelį juodą lagaminą, o Arlenas su Polu sekė jį atsilikę per keletą žingsnių.

– Puikiai, – atsakė moteris tokiu tonu, kuris bylojo visai priešingai. Kai jie prisiartino pakankamai arti, kad galėtų ją aiškiau matyti, Arlenas pajuto, kaip vaikinukas išsitiesia, pasitempia, ir suprato priežastį – moteris buvo tikra gražuolė. Vilkėjo paprastą, baltą, daug kartų skalbtą suknelę, tačiau ji negalėjo paslėpti glotnių kūno linijų, aiškių ir tvirtų moteriškų formų. Jos veidas buvo aštrių bruožų, lygus, įrėmintas medaus spalvos plaukų, o juos stebėjo pora šaltų žydrų akių.

– Kas tavo palydovai? – paklausė ji.

– Kelionės išvarginti keliauninkai, kankinami troškulio, – pasakė Sorensonas. Atrodė, kad jo įprasta didybės kupina bendravimo maniera tapo dar labiau pasipūtėliška.

– Aišku.

– Ar galėčiau gauti porą alaus ir vieną kokakolos?

Ji neatsakė, tik apsisuko ir dingo virtuvėje, bet greitai grįžo su pora alaus ir buteliu kokakolos.

– Dėkoju, – numykė Polas, ir net kambarį apgaubusioje prietemoje Arlenas pastebėjo, kaip vaikino skruostus nutvieskia raudonis. Toks tad buvo jos grožis. Kojas pakertantis grožis. Pats Arlenas netarė nė žodžio, tyliai atsisėdo prie baro. Ji dirstelėjo į jį akies krašteliu, o tada sutelkė dėmesį į Sorensoną.

– Norėsi užbaigti savo alų ar galime sutvarkyti reikalus dabar?

– Nėra reikalo skubėti, – pasakė Volteris, bet jo žodžiai tik privertė moterį suraukti antakius, ji aiškiai parodė, kad paskubėti jai atrodė netgi labai svarbu.

– Kai jau būsi pasiruošęs, rasi mane kitame gale, – pareiškė ji. Arlenas jautė jos nepasitenkinimą, kad Sorensonas atsivežė kažkokių nepažįstamųjų.

– Ei, nagi, lik kartu ir pasišnekučiuokime. O, koks neapdairumas, pamiršau jus pristatyti. Štai čia Arlenas Viagneris, o jo jaunasis kompanionas – Polas Brikhilas. Jie abu – „CKK“ vyrai.

– Labai miela, – pasakė ji tokiu pačiu neišraiškingu tonu.

– O čia, – tęsė Sorensonas, – yra gražioji Bekė Kadi, Koridoriaus apygardos pasididžiavimas.

– Rebeka, – pataisė ji.

– Ak, man tu visada būsi Bekė.

– Bet ne man, – atsakė ji. – Volteri, būsiu gale.

Ji apsisuko ir pro sukamąsias duris grįžo į virtuvę, o tamsiame bare jie vėl liko tik trise.

– Dar viena „sausa“ apygarda? – tarstelėjo Arlenas.

Sorensonas papurtė galvą.

– Tai ką mes čia veikiame?

– Aš jau sakiau jums, pone Viagneri, kad šiomis dienomis verslas sukasi ne apie gėralus.

Sorensonas gurkštelėjo alaus iš savo butelio ir Arlenas išvydo, kad jo veidu srovelėmis žliaugia prakaitas, daugiau prakaito, nei galėjo sukelti karštis. Sorensonas pažvelgė per petį į paradines duris, dar kartą gurkštelėjo ir vėl atsisuko į duris.

– Lauki ko nors atvykstant? – paklausė Arlenas.

– Ką? E-e, ne.

Tada prabilo Polas:

– Kodėl ši vieta vadinama Koridoriaus apygarda?

– Dėl vandens kelių – koridorių, – atsakė Sorensonas. – Visą vietinę pakrantę yra išraižiusios upių žiotys ir siauros įlankėlės, jos rangosi visomis kryptimis ir pasiekia upę už maždaug dešimties mylių į pusiasalio vidurį. Tačiau jos susipynusios į beprotiškai painią raizgynę, o kiekviena pro čia praūžusi audra viską dar labiau supainioja, pastumia vagas, sukuria seklumas ten, kur jų anksčiau nebuvo. Tik saujelė vietinių gali rasti kelią šioje painiavoje daugiau ar mažiau užtikrintai.