Michael Koryta - Kiparisų namai

Sorensonas pakilo nuo kėdės.

– Tikiuosi, jūs man atleisite, džentelmenai.

Jis pakėlė nuo žemės savo sunkų juodą lagaminą ir apėjęs barą dingo už sukamųjų durų į virtuvę, pro kurias išėjo Rebeka Kadi. Arlenas dirstelėjo į Polą, išvydo klausiamą žvilgsnį jo akyse ir gūžtelėjo pečiais.

– Eik, pažiūrėk į tą savo vandenyną, – pasiūlė tikėdamasis taip atitraukti vaikio dėmesį, kol Sorensonas sugrįš ir jie galės traukti toliau.

Polas pakilo nuo kėdės ir prisiartinęs prie langų pažvelgė į jūrą, į artyn besiritančias bangas, kurių viršūnes žemyn lenkė pakilęs gaivus vėjas, o tada išėjo į verandą. Po minutėlės Arlenas pasiėmė alų ir nusekė iš paskos. Jūros kvapas pasiekdavo juos šiltais, šlapiais gūsiais, kirai klykė ir suko ratus virš paplūdimio. Pietų kryptimi matėsi tik smėlis ir neaukštos kopos, pasišiaušusios žolės kuokštais, o štai į šiaurę krantas, regis, išsilenkė į pusiasalio vidų, ir siauros įlankos – bent jau Arlenas spėjo, kad tai viena iš Sorensono minėtų įlankėlių – krantus gožė palmių guotai bei keisti žali augalai, primenantys peraugusius paparčius. Už tų medžių bolavo dar vieno statinio stogas. Tikriausiai koks nors valčių namelis, apsaugotas nuo galingų, atvirame vandenyne susidariusių bangų smūgių.

Polas žengė nuo verandos ir nusileido link paplūdimio. Jis nusispyrė batus ir atsiraitojo kelnes iki kelių. Arlenas atsirėmė į vėjo nugairintus turėklus ir pajuto, kad lūpas išlenkia šypsena bestebint, kaip vaikėzas žingsniuoja smėliu iki pat vandens ir brenda gilyn, kol bangos pakilo virš jo kelių ir permerkė kelnes. Polas, regis, pamiršo, kad pasaulyje dar kas nors egzistuoja, paprasčiausiai stovėjo vandenyje, įsmeigęs akis į liniją, kur jūra susitinka dangų.

Vėjas dabar jau pūtė nuolat, greičiausiai dėl to Arlenas ir neišgirdo artėjančio automobilio. Jam tiesiog pavyko pažvelgti tinkamu laiku ir tinkamu kampu. Jis atsisuko į barą norėdamas patikrinti, ar dar nepasirodė Sorensonas, ir per langus priešingame pastato gale pagavo kažką šmėstelint. Pavidalas tuoj pat dingo ir Arlenas žengė keletą žingsnių į šoną, tačiau vis tiek nieko nepamatė. Trumpai žvilgtelėjęs į Polą ir įsitikinęs, kad jis vis dar stovi bangų mūšoje, Arlenas pastatė savo alaus butelį ant turėklo ir nusileidęs nuo verandos apėjo pastatą iš šono. Ant kalnelio, nuo kurio link „Kiparisų namų“ leidos keliukas, stovėjo juodas Plymouth sedanas, pasislėpęs po medžiais. Nuo priekinio stiklo atsispindėjo saulė, todėl Arlenas negalėjo matyti, ar viduje kas nors yra, tačiau automobilis juk negalėjo pats atvažiuoti.

Arlenas atsitraukė atgal, atsirėmęs į sieną, kad niekas negalėtų jo pamatyti. Jautėsi kvailai taip darydamas, bet tuo pat metu nenorėjo, kad kas nors jį išvystų stebintį. Sorensonas elgėsi labai jau keistai nuo pat tos akimirkos, kai jie čia atvyko, o dabar kažkas pasistatė automobilį ant kalvelės viršūnės ir liko viduje nežinia ko laukdamas. Kažkas čia buvo ne taip.

Polas jau ėjo palei krantą tolyn, brisdamas vandeniu iki blauzdų, vis dar neatitraukdamas akių nuo jūros. Arlenas tyliai pakilo laipteliais į verandą ir žengė vidun, link baro, judėdamas atsargiai, skersomis, stengdamasis išvengti langų į kiemą.

– Ei, Sorensonai, – šūktelėjo negarsiai.

Niekas neatsakė. Baras buvo tuščias.

– Po galais, – sumurmėjo, o tada apėjo barą ir krumpliais pabeldė į sukamąsias duris. – Sorensonai!

– Palauk, Viagneri.

Vyro balse nuskambėjo kažkokia gaidelė, kurios Arlenas anksčiau negirdėjo; ji privertė stabtelėti. Keletą sekundžių jis stovėjo šioje sukamųjų durų pusėje, o tada nusprendė, velniop viską, ir pastūmęs jas įžengė į mažytę virtuvę. Vienoje jos pusėje stovėjo kepamosios grotelės ir viryklė, kitoje – pastatoma lentyna, bet daugiau nieko nesimatė. Priešais buvo dar vienerios durys, uždarytos. Jis žengė link jų ir vėl pabeldė.

– Po galais, juk sakiau, kad duotum mums min...

– Man atrodo, kad kažkas apžiūrinėja tavo automobilį, – pasakė Arlenas. – O gal panelei Kadi įprasta sulaukti svečių, kurie pasistato automobilius ant kalvelės viršūnės ir nesiteikia užsukti vidun.

Stojo ilga tylos akimirka, o tada durys plačiai atsivėrė ir priešais jį išdygo Sorensonas, pasikišęs savo juodąjį lagaminą po pažastimi. Visa jo gera nuotaika ir lipšnios manieros kažkur išgaravo.

– Kur? – paklausė.

– Ten, kur ir sakiau – ant kalvos viršūnės, virš tos vietos, kur tu palikai savo automobilį.

Sorensonas prasibrovė pro šalį ir nuskubėjo pro sukamąsias duris. Lagaminą jis laikė kaire ranka prispaudęs prie šono, tvirtai apkabinęs, o dešinę užkišo už švarko skverno. Arlenas luktelėjo tiek, kad suspėtų dirstelėti į kambarį, iš kurio išėjo Sorensonas: mažą, užgrūstą kabinetą, kurio viduryje stovėjo Rebeka Kadi, sunėrusi rankas priešais save ir nutaisiusi abejingą išraišką, o tada sugrįžo atgal. Kai pasiekė baro kambarį, Sorensonas stovėjo atvėręs paradines duris ir žvelgė laukan.

– Ten nieko nėra.

– Bet buvo prieš minutėlę. Juodas Plymouth .

Sorensonas akimirką pamąstė, tada išspaudė dirbtinę šypseną ir tarė:

– Gerai, kad liepiau jums įsinešti krepšius, ką? Šioje vietovėje knibždėte knibžda tingių veltėdžių, kurie tik ir taikosi ką nors nugvelbti.

„Tingūs veltėdžiai nevairuoja naujų Plymouth “, – pagalvojo Arlenas.

– Kur vaikis? – paklausė Sorensonas.

– Paplūdimyje.

Sorensonas linktelėjo, tarsi būtų išgirdęs gerą naujieną, o tada pasakė:

– Kodėl tau jo neparsivedus vidun? Aš pastatysiu automobilį arčiau – tam atvejui, jeigu mūsų lankytojas grįžtų – o tada išgersime dar po vieną ir trauksime į pietus.

– Aš nebenoriu gerti. Geriau jau traukiam iš karto.

– Dar ne dabar, – pasakė Sorensonas ir žengęs į lauką leido storoms medinėms durims garsiai užsitrenkti.

Arlenas tyliai nusikeikė, atgalia ranka nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir nuėjęs į galinę verandą garsiai pašaukė Polą. Vaikio jau beveik nesimatė, jis buvo tolokai nuėjęs paplūdimiu, tačiau apsisuko, iškėlė ranką ir patraukė atgal. Arlenas pasiėmė savo alų nuo turėklų ir išgėrė jo likučius, kol vaikinas sugrįžo, užsitraukė kojines ir apsiavė batus. Tada bėgte atskubėjo link verandos.

– Jau važiuojam?

– Kai tik galėsime, – atsakė Arlenas. – Sorensonas kažko lūkuriuoja, bet aš būčiau linkęs jį paspausti ir...

Kitoje pastato pusėje kažkas sprogo. Garsus trenksmas ir riaumojimas pasigirdo vienas po kito taip greitai, kad jie tik per širdies dūžį neįvyko vienu metu, ir akimirką paplūdimys priešais Arleno akis dingo, vietoj jo jis išvydo tamsius Belo miškus, spygliuotos vielos raizgynes, apsivijusias medžių kamienus, ant jų išsidraikiusius kūnus, į visas puses skriejančias granatas. Tada sumirksėjo ir susivokė bespoksąs į Polą Brikhilą, kurio burna buvo plačiai pražiota.

– Kas ten?..

Arlenas nebekreipė į vaikiną dėmesio, apsisuko ir nubėgo per barą link paradinių durų, atplėšė jas ir tada truputį atsitraukęs sušnabždėjo:

– Po velnių, Sorensonai.

Auburn liepsnojo. Visi langų stiklai buvo išlakstę į šalis, o ant variklio antvožo gulėjo susiraitę, degantys sėdynių likučiai. Arlenui bežiūrint, pasigirdo dar vienas sprogimas, iš variklio pliūptelėjo liepsnos, oras nuo dūmų pajuodo, o mintis, kad reikėtų bėgti link baro kibiro vandens, kaipmat išgaravo. Jis paleido duris, jos užsivėrė, o jis nusileido laipteliais ant smėlėtos žemės ir prisiartino prie Auburn priešais save iškėlęs ranką, kad prisidengtų veidą.