Michael Koryta: Kiparisų namai

– Prakeiktas uraganas, – sumurmėjo Toliveris ir jo plačią kaktą išvagojo suraukti antakiai. Atrodė nuoširdžiai susirūpinęs.

– Su visa derama pagarba, – pasakė Arlenas, – bet jeigu mes ir toliau kalbėsimės apie orą, aš norėčiau būti kitoje šių grotų pusėje.

Šerifas pažvelgė į Solomoną Veidą ir liūdnai papurtė galvą tarsi sakydamas: „Ir ką aš jums sakiau?“

– Nesunku įsivaizduoti, kad norėtumėte, – lėtai ištarė Veidas. – Tačiau, kad tai įvyktų, jums reikės su mumis bendradarbiauti.

– Aš jau bendradarbiauju.

– O štai Alas nesutinka, – pareiškė Veidas. – Jis įtaria, kad jūs kažką slepiate.

– Alas klysta.

– Alas labai retai klysta. Mano patirtis rodo, kad jis yra tikras žmonių charakterių žinovas. O jūs, pone, kreipsitės į jį „šerife“. Aš savo areštinėje propaguoju pagarbos kultūrą. Jūs kol kas nelabai ją demonstruojate.

– Visiems retkarčiais pasitaiko nesėkmingų dienų, – leptelėjo Arlenas.

Solomonas Veidas pažvelgė į Toliverį, bet nieko nepasakė. Toliveris persibraukė ranka savo retėjančius, pražilusius plaukus. Jo pečiai buvo atpalaiduoti, elgesys – kasdieniškas, tarsi jie visi būtų tik traukinyje susitikę nepažįstamieji, besielgiantys maloniai, bet ne familiariai. Jo stovėsena, regis, visai nepakito, jei nekreipsime dėmesio į nežymiai įsitempusius raumenis, kai jis užsimojo viena iš savo mėsingų rankų ir staigiai trinktelėjo Arlenui į galvos šoną. Tai labiau priminė pliaukštelėjimą nei smūgį kumščiu, tačiau jo užteko, kad Arleno galvoje suskambėtų varpai, parblokštų jį į šoną, o akyse sužaižaruotų spalvos. Arlenas susivokė, kad slysta nuo gulto, atsistojo ir leido sau nusišypsoti.

– Ech, velnias, – ištarė Toliveris, – tu, pasirodo, vienas iš tų. Patinka, kai tave muša.

– Ne, šerife, aš ne iš tų.

– Tai esi paprasčiausiai linksmas šunsnukis?

– Taip, sere.

Jis tikėjosi gauti dar vieną smūgį, o Toliveris atrodė labai pasiruošęs jį skelti, bet Solomonas Veidas kilstelėjo ranką.

– Vaikis laikosi savo pasakojimo, – pasakė jis. – Ir jis per daug „žalias“, kad būtų geras melagis. Kyla įtarimas, kad toji pasakojimo dalis, jog judu atvykote iš Alabamos, visiškai pasitvirtins. Tačiau tikrai nepasitvirtins jo teiginys, jog Voltas Sorensonas vėžino jus visą dieną vien tik norėdamas jums pagelbėti. Būčiau linkęs patikėti – galbūt – kad jis pavežė jus kokią mylią greitkeliu. Tačiau tas pasakojimas, kurį riečia vaikinukas? Kad jūs važiavote su juo visą dieną ir sustodavote man gerai žinomose įstaigose? Visiškai neįtikėtina.

– Teks patikėti, – atkirto Arlenas stebėdamasis, kodėl, po paraliais, tyrimui ėmėsi vadovauti apygardos teisėjas.

Solomonas Veidas tarstelėjo „Alai“, ir užteko to vieno tylaus žodžio, kad šerifas suvarytų savo dešinį kumštį į Arleno pilvą. Tarsi gyvatė Arleno kūnu nuvingiavo skausmas, pereidamas iš šalto į šiltą, jo keliai pabandė sulinkti, tačiau Toliveris laikė jį, kad nepragriūtų, ir nusišypsojo tiesiai į veidą.

– Taigi, pradedam, – pasakė šerifas.

• • •

Taip tęsėsi mažiausiai valandą. Teisėjas Veidas užduodavo klausimus, Arlenas į juos atsakydavo, o jeigu negalėdavo, Toliveris užsimodavo. Jis buvo stiprus kaip jautis ir žinojo visas silpnas vietas, todėl neprireikė daug laiko, kad Arlenui taptų sunku kvėpuoti, o inkstuose susiraitytų skausmo liepsnos.

Labiausiai Veidas norėjo sužinoti, kur jie važiavo ir kas buvo kalbama. Jo visai nedomino sprogimas, nusinešęs Sorensono gyvybę. Nė vienas neužsiminė ir apie „Kiparisų namus“ ar Rebeką Kadi. Ne, tik vienas po kito biro klausimai: ką pasakė Sorensonas, kur jis sustojo, ar jis turėjo pinigų su savimi. Arlenas atsakė kiek galėdamas ir visiškai nesipriešino smūgiams. Toliveris ant savo diržo iš vienos pusės turėjo prikabintą pistoletą, iš kitos – policininko lazdą, pagamintą iš kietos karijos medienos, o už durų dar laukė šerifo padėjėjas. Jeigu būtų suteikęs šerifui nors lašelį jo trokštamo pasipriešinimo skonio, tai būtų jam stipriai atsirūgę vėliau, tad nors Arlenas ir pastebėjo stambuolio kovos metodo trūkumus, matė atsivėrimus ir įsivaizdavo, kaip sutraiškyta kraujais paplūsta ta plati nosis, visą laiką laikė rankas nuleistas ir priėmė visus smūgius, kurie jam buvo suduoti.

Toliveris buvo stiprus vyras, bet ne pačios geriausios fizinės formos. Neilgai trukus pastangos, kurių prireikė daužant Arleną karštame ir drėgname kambarėlyje, padarė savo, ir jis kvėpavo beveik taip pat sunkiai kaip ir Arlenas, vis šluostydamasis veidu ir kaklu žliaugiantį prakaitą.

Solomonas Veidas kilstelėjo ranką ir pasitaisė akinius.

– Nepanašu, kad visa tai duotų kokių nors rezultatų.

– Jis užsispyręs šunsnukis, to iš jo neatimsi, – tarstelėjo Toliveris.

– Galbūt jis iš tiesų sako tiesą.

– Manot?

Teisėjas Veidas papurtė galvą.

– Aš padariau tokią pat išvadą, – pritarė Toliveris. – Ar man tęsti toliau?

– Ne. – Veidas atsitraukė nuo grotų ir prisiartinęs prie Arleno nužvelgė jį taip, tarsi būtų tyrinėjęs lavoną. – Leisime jam pamiegoti, tegul pripranta prie šio gulto, paspokso į šias grotas ir pradeda savęs klausinėti, ar verta ir toliau taip tęsti. Leisime jam prisiminti, jog jeigu mes užsimanysime, galima viską suorganizuoti taip, kad jis liktų čia labai labai ilgai.

Jis palenkė galva į kameros duris, Toliveris jas atvėrė ir Veidas žengė lauk, o tada apsisuko ir atgręžė į Arleną savo šaltas akis.

– Visų gerų Koridoriaus apygardos žmonių vardu norėtume jums padėkoti, kad buvote toks paslaugus liudininkas, pone Viagneri.

Arlenas įtraukė į plaučius dulkių kupino oro, bet nieko neatsakė. Toliveris užrakino kamerą ir nusekė paskui Veidą pro duris. Dar ilgai jiems išėjus Arlenas gulėjo ant grindų; prakaitas sunkėsi į akis, sūrymu padengė lūpų kampučius. Lauke vėjas stipriais gūsiais trankėsi į akmens sieną, kol suprato, kad ji nepajudinamai tvirta. Tačiau jis vis tiek stūmėsi į priekį, nesiliaudamas, nepailsdamas, kol priartėjo vakaras, o nuožulni šviesa tuščioje areštinėje virto pilka prieblanda.

9

Polą Brikhilą atvedė visai prieš pat sutemstant. Tuo metu Arlenas jau buvo įsitaisęs ant gulto, kvėpavo normaliai, o šerifo padėjėjas užrakino Polą gretimoje kameroje ir atnešė kiekvienam po lėkštelę su sviestu aptepta duona ir po puodelį vandens. Kai jis išėjo, Arlenas tarė:

– Ar jie labai šiurkščiai su tavimi elgėsi?

– Jis truputį pašūkavo.

– Tik tiek?

– Taip. O ką? Jie juk nieko daugiau nebandė tau padaryti?

– Ne, – atsakė Arlenas. – Nebandė. Ar teisėjas ten irgi buvo?

– Aha. Jis nelabai ką sakė, tik klausėsi. Net nesuprantu, ką jis ten apskritai veikė. Noriu pasakyti, juk nemanai, kad... Arlenai, juk jie negali mūsų čia ilgai laikyti? Mes buvome tik paprasti įvykio liudininkai, mes...

– Nusiramink, – pasakė Arlenas. – Jie išspirs mus iš čia pakankamai greitai.

Polas tarė:

– Geriau jau būtume išbandę savo laimę tame traukinyje.

Vėliau jie beveik nekalbėjo.

Naktis praėjo, pakilo saulė, o su ja ir karštis, bet į areštinę niekas nekėlė kojos. Polas negalėjo ramiai nusėdėti – beveik visą naktį jis žingsniavo po siaurą kamerą, o paryčiui ant grindų pradėjo daryti atsispaudimus, lengvai sukriokdamas, kai sakydavo skaičių. Nors padėtis buvo tikrai apgailėtina, Arlenas negalėjo sulaikyti šypsenos. Vaikis elgėsi tarsi koks užkietėjęs kalinys iš filmo apie kalėjimus. Tikriausiai neilgai trukus jis pradės kurpti pabėgimo planus ir nagais dildyti kameros grotas.