Michael Koryta: Kiparisų namai

– Aš greitas ir kituose dalykuose.

Tai pasakęs jis garsiai nusijuokė, Arlenas irgi. Arleno viskio stiklinė jau buvo tuščia, o Perla kažkur dingo, todėl jis išsitraukė savo plokščiąją gertuvę ir įsipylė turėto gėrimo. Gertuvė ir pati sparčiai tuštėjo. Sorensonas stebėjo jo judesius ir tyliai atsiduso.

– Dar visai neseniai toks veiksmas buvo laikomas nelegaliu.

– Nepanašus tu į blaivininką, bet labai jau liūdnai kalbi.

– Liūdžiu dėl to, kas buvo prarasta, pone Viagneri.

– Ir kas gi buvo prarasta? Tyrumas? – tarstelėjo Arlenas prunkšdamas.

– O ne, ne tyrumas. Kai Ruzveltas išspyrė „sausąjį įstatymą“, praradome tokią verslo nišą, kokios daugiau tikriausiai niekada nematysime.

– A, – nutęsė Arlenas. – Alkoholio kontrabandininkas. Tai štai kas tu.

– Dabar? Ne, pone Viagneri. Negali kontrabanda gabenti ir pardavinėti to, kuo prekiaujama visiškai atvirai. Todėl turi būti rasta nauja prekė ir... – Jis gūžtelėjo pečiais. – Aš tiesiog ilgiuosi alkoholio paprastumo. Bet, įvairovės dėlei, pakalbėkime dabar apie tave. Tu ir tas jaunuolis išlipote iš traukinio vidury nakties ir pasileidote tuščiu keliu nepažįstamoje vietoje. Dėl blogos nuojautos, kaip sakė vaikis. Man tai atrodo nepaprastai keistas sprendimas.

– Polas pasakė viską, ką reikėjo pasakyti. Turėjau blogą nuojautą. Pasakojimo pabaiga.

– Man tai patinka. Skamba grėsmingai. Ir kokia gi buvo nuojauta? Artėjančios pražūties?

– Nemačiau aš nei juodos katės, einančios po kopėčiomis, nei kokios kitos panašios kvailystės, – atkirto Arlenas jausdamas, kaip kyla pyktis, o Sorensonas jį stebėjo ramiai susidomėjęs. – Jeigu tu bent galėtum įsivaizduoti...

Jis nutilo, o Sorensonas tyliai paklausė:

– Tai ką tu matei?

Arlenas papurtė galvą.

– Gal užteks pasakyti, kad mane aplankė bloga nuojauta.

– Gal ir užteks. Tik nedaryki klaidos, pone Viagneri. Aš esu vyras, vertinantis nuojautos meną.

– Maniškis šiek tiek skiriasi nuo taviškio. Ne toks dirbtinis.

– Maniškis tai taip. Tačiau aš pažįstu ir kitų žmonių... netoli nuo čia yra kaimas, kur kiekvienas gyventojas teigia esąs mediumas. Ta vieta vadinama Kasadaga. Kai tik būnu kur nors netoliese, visada užsuku. Draugas mane supažindino su viena tenykšte būrėja. Ji nuostabi.

– Ir ką ji tau pasakoja? Laiminčiuosius tavo smulkių žaidimų skaičius?

– Vakar ji man pasakė, kad lietuje slypi mirtis.

– Lietuje?

– Taip ji pasakė. Aš jos paklausiau, ar tai mano mirtis, bet ji atsakė, kad ne. O tada pridūrė, kaip ne kartą prieš tai, kad aš per daug nerimauju dėl mirties. Juk miršta tik kūnas, sakė ji. Tik jis. Ir ji labai tvirtai tiki, kad gali bendrauti su tais, kurių kūnų čia jau nebelikę. Ar tu tiki tokiais dalykais?

– Tikrai ne, – atsakė Arlenas galvodamas: „Geriau jau netikėti. Nes jei patikėčiau, man tektų atsakyti už keletą dalykų.“

– Sakai tvirtai įsitikinęs, – pastebėjo Sorensonas. – Tačiau tu palikai traukinį, kuriame privalėjai būti, dėl savo paties neįprasto pasaulio suvokimo.

– Tarp tų dalykų yra didžiulis skirtumas, – pasakė Arlenas.

Sorensonas padėjo savo kepurę ant baro viršaus ir išsinėrė iš švarko atidengdamas suprakaitavusius baltus marškinius bei petnešas.

– Tas vaikinukas, kuris keliauja su tavimi, tikrai nelabai pritarė planų pakeitimui. Jis nerėmė to... blogo jausmo.

– Jis rėmė jį pakankamai, – atkirto Arlenas. – Jis išlipo iš traukinio.

– Po velnių, vyruti, tu rimtai apie tai kalbi?

Arlenas atsisuko į jį veidu, o viskis buvo taip įtraukęs jį į savo glėbį, kad jis nebijojo galimos nepažįstamojo pašaipos.

– Sakai, ta tavo būrėja gali nujausti artėjančią mirtį? – prašvokštė jis. – Tai štai, brolyti, aš ją galiu matyti . Ir dar tau pasakysiu – aš niekada neklystu. Niekada .

Sorensonas spoksojo į jį be jokios reakcijos. Arlenas kurį laiką žvelgė jam tiesiai į akis, o tada nusisuko. Sorensonas vėl prabilo:

– Mane labai žavi atsitiktinumo žaidimai ir tie, kurie mano galintys juos laimėti. O gyvenimas, pone Viagneri? Tai juk pats geriausias atsitiktinumų žaidimas pasaulyje. Tu manai, kad gali jį laimėti.

– Ne, – atsakė Arlenas. – Aš taip nemanau.

– Žinoma, kad manai. Pažiūrėsim, ar tau pavyks. To traukinio likimas mums parodys.

– Tai gali būti ir ne traukinys, – pasakė Arlenas; jo liežuvis nuo alkoholio pradėjo lengvai pintis. – Gal atsitiks kažkas visiškai nesusijusio su traukiniu. Bet, po galais, Ki salos dabar nesaugios, todėl aš noriu sulaikyti vaikį nuo kelionės ten.

– Kalbi taip, tarsi tikėtumeisi sunkumų.

– Jis ryžtingai nusiteikęs. Aš mielai traukčiau į Hilsboro apygardą, ten taip pat yra „CKK“ stovykla. Berniūkščiui ne vieta salose.

– Aišku. – Sorensonas sukiojo savo stiklinę ant baro stebėdamas, kaip šiltas gintarinis skystis pasiglemžia ledukus. Arlenas sau tyliai nusistebėjo, kad ši užeigėlė apskritai turi ledukų; gal būtent tokius dalykus Sorensonas tiekė šiomis atviros prekybos alkoholiu dienomis. – Žinai, Viagneri, tai, ką pasakiau per mūsų žaidimą, vis dar tiesa – šiąnakt tave lydi sėkmė. Tu ne tik laimėjai žaidimą, ne tik išsigelbėjai iš traukinio į Ki salas, ne tik laiku mane sustabdei, kad išvengtum lietaus, bet dar ir radai transportą į Hilsboro apygardą. Pakeliui aš keletą kartų sustosiu, bet leidžiantis saulei būsiu per dvidešimt mylių nuo ten. Tikrai neatsisakysi nemokamos kelionės.

– Dosnus pasiūlymas, bet, manyčiau, laikysimės traukinių.

– Tu mane skaudini, – pareiškė Sorensonas. – Pagalvok logiškai – jūsų laukia penkių mylių žygis atgal į stotį, o tada reikės iš gabaliukų sudurstyti visą dieną kelionių – ir ne pigių. Dar tau teks įtikinti vaikį pakeisti planus. Jam patinka mano automobilis, pone Viagneri. Spėju, kad jam visai patiktų jį pavairuoti.

Arlenas pakėlė į jį akis ir susiraukė.

– Kodėl čia dabar taip užsidegei? – nustebo. – Kokia tau iš to nauda, Sorensonai?

– Yra daug priežasčių. Viena jų, man tu atrodai labai įdomus vyras, toks visas kupinas blogų nuojautų, mirties regėtojas. Kita vertus, man visai ne pro šalį pakeleiviai. Šie greitkeliai įvaro vienatvę, pone Viagneri. O trečioji priežastis? Atsimeni mano būrėją iš Kasadagos, tą, kuri perspėjo mane dėl mirties lietuje? Šio apsilankymo metu jos patarimas man buvo labai trumpas: pasakė tik tiek, kad turiu atkreipti dėmesį į keliautojus, kuriems reikia pagalbos.

– Jei tikiesi, kad tavimi patikėsiu, esi beprotis.

– Priešingai, – pasakė Sorensonas, – jeigu bent kiek primeni vyrą, koks, įtariu, tu esi, žinau, kad patikėsi . Nes tai tiesa.

Arlenas kurį laiką žvelgė jam į akis, o tada nusisuko nieko netaręs.

– Gerai, – pasakė pagaliau. – Rytoj mes keliausime su tavimi.

5

Miegojo prastai. Gretimame kambaryje senutėlė lova liūdnai ir dusliai girgždėjo, iš pradžių nuo vieno kriūkiančio vyro pastangų, paskui nuo kito. Raudonplaukė moteris, prieš tai vilkėjusi žalią suknelę, neišleido nė garso. Arlenas gulėjo tamsoje, klausėsi ir svarstė, ar Polas taip pat nemiega. Jeigu vaikinas ir nemiegojo, jis nieko nesakė. Apie trečią Arleno gertuvė ištuštėjo – kaip ir kambarys greta: durys užsivėrė paskutinį kartą, o netrukus apačioje balsai visai nutilo.

Jis užsnūdo maždaug apie ketvirtą ryto, tačiau miegojo negiliai, vis prabusdamas. Kiekvieną kartą prabudęs girdėjo nesiliaujantį lietaus barbenimą. Ankštame, belangiame kambarėlyje buvo nepaprastai tvanku, todėl nakčiai bėgant Arleno prakaitas permerkė antklodę ir paklodę, kol galiausiai prisiartino aušra.