Michael Koryta: Kiparisų namai

– Jeigu tu, Arlenai, norėtum ten keliauti, mes tikrai neprieštarautume, – pasakė verbavimo pareigūnas. – Tiesą pasakius, aš apsidžiaugčiau, jeigu tu nuspręstum taip pasielgti. Tose stovyklose mums reikia patikimų ir rimtų žmonių. Tačiau tikrai nesiruošiame ten siųsti jaunuolių.

Arlenas jau galvojo, kad toks sprendimas užčiaups Brikhilą, tačiau taip neatsitiko. Vaikinukas paprasčiausiai pareiškė, kad jeigu Arlenas sutiktų keliauti į pietus, jis tiesiog sektų iš paskos, o jau ten rastų būdą įkalbėti priimti jį į projektą. Kaip suprato Arlenas, prie tokių situacijų vaikis buvo įpratęs. Jis pasižymėjo nepaprastu į tikslą sutelktu ryžtingumu; toks retai sutinkamas, o kai jau sutinkamas, dažniausiai juo pasižymi žmonės, kurie padaro tai, kas būtina. Polas Brikhilas tikrai bus toks vyras.

– Galiu lažintis, kad vos ten atsidūrus, jų giesmelė pasikeis, – pažadėjo Polas. – Jiems reikia darbininkų. O jeigu man ir nepavyktų, galėsiu nuvykti į kokią nors kitą Floridos stovyklą ir pasirašyti naują sutartį.

– Gal ir taip, – atsakė Arlenas, – bet kad taip įvyktų, man irgi reikėtų ten keliauti, o aš tikrai neketinu niekur persikelti, sūneli. Mano stovykla čia.

– Kodėl?

Tiesą pasakius, todėl, kad jis sukinėjosi tose vietose, kai buvo pasamdytas. Labai paprasta. Jį vadino vietiniu patyrusiu vyru, bet tiesa buvo tokia, kad jis buvo ne daugiau vietinis nei berniukai, kuriuos jis prižiūrėjo. Patyręs – taip. Vietinis – ne. Nebuvo nė vienos vietos, kur Arlenas galėtų būti laikomas vietiniu.

– Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtum ten keliauti, – atsakė Polas. – Čia neturi jokios šeimos ar...

Jis nutilo, tarsi išsigandęs, kad bus pasakęs ką nors įžeidžiančio, bet Arlenas tik palingavo galva.

– Ne, aš čia tikrai neturiu šeimos.

Nei čia, nei kur kitur. Darbas Flago kalne artėjo prie pabaigos – juk vaikinukus į vakarus ketino perkelti ne be priežasties – ir gal būtų visai įdomu, kaip siūlė Brikhilas, padirbėti prie vandenyno tilto...

Štai kaip atsitiko, kad paskutinę 1935 m. rugpjūčio dieną Arlenas Viagneris atsidūrė tvankiame traukinio vagone, ant sėdynės šalia vaikinuko iš Naujojo Džersio.

Išvykus traukiniui jie kurį laiką tiesiog stovėjo apšviesti stoties perono šviesų, įsmeigę akis į tamsoje išnykstančius bėgius. Oras vangiai sujudėjo suvirpintas vieno ilgo, tingaus vėjo pūstelėjimo, kuris išstūmė miškuose įkalintą drėgną karštį tiesiai į jų veidus, ir Arlenas staigiai nuleido ranką norėdamas išsitraukti gertuvę, bet sustojo pastebėjęs, kaip jo judesį nusekė Polo akys. Jis nenorėjo, kad vaikis galvotų, jog viskas atsitiko dėl alkoholio. Vizijas sukeldavo tikrai ne gėrimas, gėrimas tik padėdavo lengviau jas pakelti.

– Na, gerai, – pagaliau ištarė Polas, – šiąnakt mes tame traukinyje nemirsime. Mes taip pat niekur juo nenuvažiuosime. Taigi, nebent tu ketini praleisti naktį čia...

– Palūkėk. Rasime ko paklausti.

Jie rado stoties tarnautoją, gunktelėjusį vyriškį, kurio veide, regis, amžiams buvo sustingęs šnairas žvilgsnis; į visus Arleno klausimus jis atsakė tuo pačiu sakiniu: „Nesuprantu, kodėl jūs nelipote atgal į savo traukinį?“

Galiausiai jis buvo priverstas pripažinti įvykusį faktą, net jeigu ir nesuprato, kodėl taip atsitiko, ir pranešė, kad už penkių mylių einant plentu yra nakvynės namai.

– Paklausykit, – pasakė jis, – kam keliauti penkias mylias nežinia kur, kad praleistumėt naktį, jeigu vis tiek neketinate ilgiau čia užtrukti? Kad jau išlipote iš savo traukinio, kur dabar keliausit?

Tai buvo velniškai sudėtingas klausimas. Polas pažvelgė į Arleną provokuojančiu žvilgsniu.

– Kitu traukiniu į Ki salas? – ištarė jis.

– Jei judu vis dar norite traukti į Ki salas, – nerimo patarnautojas, – kokių velnių nelikote savo prakeiktame traukinyje?

Arlenas persibraukė veidą delnu. Kitas traukinys į Ki salas galėjo būti saugus, bet galėjo būti ir nesaugus. Kaip tai paaiškinti vaikinui? Jis buvo tikras tik dėl vieno dalyko – visi tie vyrai, kurie ką tik išvažiavo traukiniu, keliavo tiesiai į mirtį. O jeigu jis dėl kokių nors priežasčių suklydo, tokiu atveju ne itin norėjo jų vytis ar įsikurti stovykloje, kur kiekvienas vyras žiūrės į Arleną ir kikens bei šnabždėsis.

– Sakėt, kad esate iš „CKK“? – pasitikslino stoties tarnautojas.

– Taip, – patvirtino Polas.

– Ką gi, Hilsboro apygardoje Tampos kryptimi yra viena jų stovykla, galėčiau jus įsodinti į traukinį, kuris rytoj po pietų važiuoja į tą pusę. Ten jau yra krūva jūsų berniukų. Sodina parką.

– Mes nevažiuojame į jokius parkus, – atkirto Polas. – Mes važiuojame statyti tiltą. Greitkelio tiltą. Į Ki salas.

– Hm, nežinau, ar iki rytojaus vakaro jums pavyks įsėsti į kokį kitą traukinį, vykstantį į salas. Jeigu jūs vis tiek keliaujate ten, tai kodėl...

Arlenas jį pertraukė ir nusitempė Polą į šoną.

– Man atrodo, turim problemą, – pasakė jis, apgraibomis išsitraukdamas cigaretę ir ją prisidegdamas. – Mūsų problema ne tai, kad reikia rasti kitą traukinį. Ki salose – ne jaunimo, o veteranų stovykla, ir tu tai puikiai žinai. Jie iš pat pradžių nenorėjo, kad ten vyktum. Dabar tie vyrukai pasirodys pirma mūsų ir papasakos visą istoriją, o tada, dar nespėję atvykti, mes jau turėsime tam tikrą reputaciją. Supranti?

Polas pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kuris tarsi bylojo: „Tai apie tave jie prisiklausys pasakojimų, ne mane“, tačiau neleido tam žvilgsniui virsti žodžiais.

– Ir atsitiks taip, kad tu būsi stovykloje, – tęsė Arlenas, – kurioje neturėtum būti, o jie pamatys tave atvykstantį ir galvos – na štai, nauja problema. Tai mano kaltė, ne tavo, tačiau tokie yra faktai, sūneli. Aš ir taip nebuvau tikras, kad galėsiu suveikti tau sutartį. Dabar tai bus beveik apskritai neįmanoma. Todėl gal pats metas pagalvoti apie kitą kelionės tikslą.

Visa tai skambėjo kaip meilikavimas net ir pačiam Arlenui, nuo tų žodžių Polo Brikhilo veidą permainė niūriai susiraukti antakiai. Tai buvo pirmas kartas per jų trumpą pažintį, kai Arlenas matė jo nepasitenkinimą.

– Juk viskas buvo suplanuota ir sutarta, – sumurmėjo Polas. – Suprantu, tu susinervinai traukinyje. Bet mums reikia pakliūti į kitą!

– Aš nežinau, – pasakė Arlenas. – Gal truputėlį palūkėkim, gerai? Nesu tikras, ką dabar reikėtų daryti.

O iš tiesų Arlenas dabar, kai jie jau buvo išlipę iš traukinio, norėjo patraukti priešinga kryptimi ir pamėginti pamiršti, kas atsitiko. Jis šitiek metų klajojo be tikslo ir tai buvo nenusakomai lengviau daryti vienam. Dabar su juo buvo Polas, ir kiekvienas iš berniuko lūpų išsprūstantis žodis tik stiprino jo norą keliauti vienam, taip, kaip buvo įpratęs.

– Nesi tikras? – pakartojo Polas negalėdamas patikėti. – Arlenai, po šimts, čia net klausimų nekyla! Mes privalome nuvykti į Ki salas ir geriau jau susiraskime kitą traukinį, vykstantį ten!

Tai suteikė Arlenui taip reikiamo įkvėpimo. Vaikis aistringai laikėsi taisyklių, buvo vienas iš tų, kurie purtydavosi ir sutrikdavo vien nuo minties nepaklusti įsakymui. Dabar jis ginčijosi tik todėl, kad Arlenas mėgino jį įtikinti, nekalbėjo iš viršesnio pozicijų, atsakingo asmens balsu.

– O dabar paklausyk, – tarė Arlenas, – nebus jokių debatų. Faktas toks, kad mes išlipome iš traukinio ir pakeitėme planus. Ar ko nors čia nesupranti? Berniuk, o gal esi per daug bukas, kad suprastum, jog tavo dailus planelis ką tik buvo pakoreguotas? Šiąnakt čia nieko nebus nuspręsta, nes daugiau pro šalį nevažiuoja joks traukinys. Todėl dabar keliausime į tuos pakelės namus ir praleisime ten naktį.