Michael Koryta: Kiparisų namai

Arlenas pasisuko, nukreipė į jį šautuvą ir tarė:

– Pakviesk savo brolius, berniuk. Pakviesk juos ir pasakyk, kad liautųsi šaudę.

Vaikis neatsakė. Jo šratinis šautuvas dingo, paskendo juos skiriančiame vandens plote. Arlenas pirmą kartą pamatė, kad vaikinas dešinėje rankoje spaudžia peilį. Bandė paslėpti jį nendrėse.

– Tas peilis gali mane nužudyti, jeigu aš prisiartinsiu, – pasakė Arlenas, – o štai šis šautuvas nužudys tave man nesivarginant niekur eiti. Ir žinai ką? Tu nebūsi paskutinis.

Vis dar jokio atsakymo. Tik tas greitas kvėpavimas ir tuščias žvilgsnis. Arlenas nuleido akis žemyn, pamatė, kaip jo paties krūtine teka kraujas, tada palingavo galva.

– Kraujuoja stipriai, – pasakė, – tačiau ne pakankamai greitai. Tu manęs nepergyvensi. O aš noriu tik vieno, tik dėl vieno dalyko čia atėjau: vaikino, kurį jūs laikote prirakintą po prieplauka. Štai kaip viskas paprasta.

Jis truputį palaukė, nors dabar jau suvokė, kad jokio atsako nesulauks, o tada garsiai sušuko. Nuo skausmo sušuko net garsiau nei tikėjosi. Jo balsas šaižiai nuaidėjo per pelkinius miškus.

– Ei, paklausykit, jūsų broliukas, tas Deivis, jis dar gyvas. Aš dabar žiūriu į jį su savo Springfield šautuvu rankose, uždėjęs pirštą ant gaiduko. Visai nenoriu jo žudyti. Tačiau jeigu jūs dabar pat neateisite šiuo keliuku, aš tikrai tai padarysiu.

Nesulaukė jokio atsakymo, tik sugrumėjo griaustinis. Arleno žaizda pradėjo pulsuoti, šautuvas rankose ūmai apsunko. Šitas reikalas turėjo pasibaigti, ir greitai.

– Turite trisdešimt sekundžių, – užkriokė jis. – O jeigu nemanote, kad jis gyvas, aš visai pasiruošęs priversti jį rėkti, kad tai įrodyčiau.

Vėjas sustiprėjo, keldamas raibulius vandens paviršiuje.

– Dvidešimt sekundžių, – sušuko Arlenas. Jo dilemą pagilino tai, kad prakeiktas vaikiūkštis nesiruošė kalbėti, nenorėjo šaukti savo brolių. Jie neturėjo jokio įrodymo, kad jis vis dar gyvas. Arlenas numanė, jog jiems prireiks tokio įrodymo, kitaip ginklų jie tikrai nesudės.

– Sūnau, – pasakė jis, žvelgdamas sužeistam vaikinui tiesiai į akis, kalbėdamas tyliai, – paskutinis tavo tėvo noras buvo, kad leisčiau jums gyventi. Pasakiau jam, kad ištesėsiu pažadą, jei tik galėsiu. Ir tu ketini tam sukliudyti? Nori, kad ir tavo broliai mirtų?

Deivis Makgratas pakėlė galvą ir spjovė į Arleną.

Arlenas linktelėjo.

– Aišku, supratau, – pasakė, o tada išsitraukė iš už diržo Toliverio pistoletą, nusitaikė ir iššovė.

Norėjo suvaryti kulką į vaikino šlaunį, į tą pačią sužeistą koją, bet aukščiau, tačiau išėjo net geriau, nei planavo. Jis šiek tiek prašovė, todėl kulka tik nusvilino kojos kraštą. Nepadarė daug žalos, tačiau sukėlė daug skausmo, tiek, kad užsispyręs mažasis šunsnukis nebegalėjo užgniaužti riksmo, kuris pakilo jo gerkle. Jis sušuko ir tada pabandė pasisukti, tarsi mėgindamas uždengti žaizdą delnu, tačiau taip padarius sujudėjo jo sumaitota apatinė kojos dalis, o tai sukėlė dar daugiau skausmo, ir kitas jo klyksmas buvo dar garsesnis.

Iš karto pasigirdo šūviai, šį kartą iš dviejų ginklų. Arlenas to ir tikėjosi. Net jeigu jie negalėjo matyti brolio, jo klyksmas privertė juos niekais paleisti keletą kulkų. Arlenas įsikniso tarp šaknų kaip galėdamas giliau ir klausėsi, kaip kulkos pliauška į už nugaros augantį medį, gręžiasi į vandenį priešais jį, o kelios pataikė daug arčiau, nei jis manė įmanoma. Jie buvo velniškai geri šauliai.

Tačiau ilgai netempė. Greitai suprato, kad negali į jį pataikyti ir kad daugybė nenaudingų šūvių nepadės jų broliui. Be to, egzistavo didesnė tikimybė, kad akla kulka pataikys į jį, o ne į Arleną.

– Jūs girdėjot jį! – užkriokė Arlenas, kai vėl sugrumėjo griaustinis ir nukrito keletas lietaus lašų. – Jis vis dar gyvas, o aš vis dar galiu šaudyti. Kita kulka, kurią aš iššausiu, bus paskutinė, paleista jo kryptimi! O dabar sudėkit ginklus ir išeikit į kelio vidurį. Jeigu norite, kad Deivis liktų gyvas, darykite tai dabar pat!

Šį kartą jie pakluso. Neatrodė, kad praleido daug laiko tai aptarinėdami. Kai išėjo į atvirą vietą, jų rankos buvo pakeltos ir tuščios, be šautuvų. Arlenas pakilo iš mangrovės šaknų taškydamas vandenį, purvą ir kraują, o tada nukreipė Springfield į juos.

– Sustokit, – sušuko. Jie sustojo. Iš toli juodu buvo tokie panašūs, kad atrodė tarsi jam būtų susidvejinę akyse. Tokio paties ūgio, sudėjimo, pozos. Arlenas pagalvojo, kad ši šeimynėlė tikrai kraugeriška, tačiau tuo pat metu – labai glaudžiai susijusi. Jie padarys viską, kad išgelbėtų brolį.

– Aš čia dėl vienos priežasties, – pasakė Arlenas. – Dėl Polo Brikhilo, berniuko, kurį laikote prirakintą po prieplauka.

Jeigu jie ir nustebo, kad jis žino, kur laikomas Polas, to neparodė. Nė vienas nekalbėjo ir nepajudėjo, tik laukė.

– Štai kaip dabar viskas bus, – tęsė Arlenas. – Vienas iš jūsų nueis ten ir atves jį čia. Kitas stovės ten, kur ir dabar. Aš palauksiu penkias minutes, o tada pradėsiu žudyti.

Jie susižvalgė šiek tiek dvejodami, tarsi be garso tardamiesi.

– Ir jums geriau būtų nepamiršti vieno dalyko, – ištarė Arlenas. – Polas Brikhilas nė vienam iš jūsų nieko nereiškia. Įtariu, kad vienas kitam jūs trys reiškiate pakankamai daug. Taigi paklauskite savęs, ar verta dėl to mirti.

Nė vienas neatsakė, bet kairėje stovėjęs vaikis pašoko ir nurūko keliuku link sodybos. Arlenas žinojo, kad tie yra jaunesnieji broliai – kai jis juos matė „Kiparisų namuose“, jie atrodė ne vyresni nei penkiolikos. Tiesą pasakius, nelabai skyrėsi nuo daugumos berniukų, su kuriais jam teko dirbti Flago kalne.

Berniukas užtruko ilgokai. Per ilgai. Su kiekviena praeinančia akimirka Arleno petys vis labiau skaudėjo, jam darėsi vis sunkiau nulaikyti Springfield iškeltą. Kaip, po galais, galėjo aštuoni svarai atrodyti tokie sunkūs? Akimis nuvedė nuo berniuko ant kelio iki to, kuris gulėjo nendrėse, bet nė vienas nesujudėjo. Sužeistasis gulėjo užmerkęs akis, išbalusiu veidu. Kentėjo. Arlenas pagalvojo apie jų tėvą, kuris negyvas plūduriavo kažkur pelkėje, ir staiga pajuto neišpasakytą neapykantą. Kas taip augina berniukus? Kas įbruka šautuvus į rankas, užkiša peilius už diržų ir išsiunčia į pasaulį tikrus žudikus? Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad atsikratė Teito. Tikriausiai jau pavėlavo išgelbėti jo sūnus nuo tokio kraugeriško gyvenimo, tačiau vis tiek džiaugėsi.

Kai berniukas pagaliau pasirodė, o šalia jo ėjo Polas Brikhilas, Arlenas vos neišmetė šautuvo iš rankų. Jis ir taip vos laikėsi jo nepaleidęs, tačiau Polo vaizdas iš jo atėmė daugiau jėgų nei kulka. Pajuto, kaip iš plaučių ištrūksta atodūsis, o su juo vos neišslydo ir Springfield.

– Atvesk jį čia, – paliepė Arlenas ir nubrido vandeniu, prasibrovė pro nendres, laikydamasis atokiau nuo Deivio Makgrato ir peilio jo rankoje, ir išlipo ant kelio.

Polas Brikhilas buvo išbalęs ir visas purvinas. Jo nosis buvo sulaužyta, ant veido matėsi sukrešėjęs kraujas, jis ėjo labai atsargiai, tarsi jam skaudėtų kojas, o gal ir šonkaulius, bet jis buvo gyvas. Jis buvo gyvas.

Arlenas tarė:

– Polai, ateik čia ir paimk šiuos antrankius.

Polas atšlubčiojo, atkreipęs į Arleną veidą, kuriame maišėsi nuostaba ir siaubas. Arlenas nujautė, kad kiekvienas jį dabar išvydęs būtų apimtas siaubo. Visas purvinas ir šlapias, laisvai iš kaklo ir žemyn krūtine besiliejančiu krauju, su rankose spaudžiamu graižtviniu šautuvu ir pistoletu, užkištu už diržo. Kol Polas ėmė antrankius, Arlenas laikė nutaikęs šautuvą į jaunuosius Makgratus. Makgratai visa tai stebėjo paniurę ir su neapykanta.