Michael Koryta: Kiparisų namai

Jis spėjo nubėgti du.

Automobilis prašovė pro Arleną, išsitiesusį po turėklais, nepataikydamas gal per pėdą. Gal ir per mažiau. Tačiau jis pataikė į Solomoną Veidą.

Kai antvožas trenkėsi į jį, teisėjas bandė nerti kairėn. Smūgis išmetė jį į orą, o šerifo automobilis cypdamas stabdžiais sustojo, priekiniais ratais jau ant kelio, galiniais vis dar ant tilto. Solomono Veido galva šonu trenkėsi į priekinio stiklo viršų, smūgis jį pasuko šonu, ir jis nudribo ant tilto šalia Arleno.

Durelės atsidarė ir rankoje spausdamas pistoletą iš automobilio iššoko Polas. Pirmiausia jis puolė prie Arleno, bet Arlenas jį sustabdė. Kai jis prabilo, jo burna buvo pilna kraujo, tačiau dar sugebėjo ištarti:

– Nušauk jį.

Polas pasisuko ir pažvelgė į žmogų, kurį ką tik partrenkė. Solomono Veido kaklas atrodė taip, tarsi rodytų į dvi puses vienu metu, o jo veido šonas buvo suskaldytas, virtęs kruvina koše.

– Jis negyvas, – pasakė Polas.

– Nušauk jį, – pakartojo Arlenas, o kraujas dryko jam nuo lūpų.

Ir Polas šovė. Vieną kartą, į galvą. Kūnas sutrūkčiojo ir nurimo. Polas sugrįžo prie Arleno, suklupo ant tilto. Jis pasižiūrėjo į žaizdą ir nusitraukęs savo marškinius prispaudė prie Arleno šonkaulių. Jo veidas buvo labai išblyškęs.

– Tu išsikapstysi, – pasakė Polas, bet jo balsas drebėjo. – Tau pataikė po šonkauliais. Tai gerai, juk taip? Tau viskas bus gerai. Tu išsi...

Jis kalbėjo per daug, klausėsi per mažai. Arlenas mėgino kalbėti, iš visų jėgų stengėsi kalbėti, tačiau buvo siaubingai sunku. Galiausiai vaikinukas išgirdo jo pastangas. Jis pasilenkė arčiau.

– Ką?

– Kamdenas, – pasakė Arlenas.

– Kamdenas? – pakartojo Polas, jo veide nieko neatsispindėjo, o tada jis ir vėl nusuko akis nuo Arleno veido, sužiuro į žaizdą, jo lūpos persikreipė ir susispaudė, kai pradėjo darbuotis pirštais. Jis daugiau nekreipė dėmesio į Arleną, bet tai buvo nesvarbu.

Jis išgirdo pavadinimą.

Kamdenas.

Jis išgirdo jį. Arlenas buvo tuo tikras. Jie ras vienas kitą.

Penkta dalis

Fajeto apygarda

56

Baretas sėdėjo savo garaže su penkiais agentais iš Tampos skaičiuodamas valandas iki „Kiparisų namų“ puolimo akimirkos, nieko nenutuokdamas apie kruvinas pjautynes, kurios nusiautė per apygardą, kai Solomono Veido Fordu atvažiavo Polas Brikhilas su nualpusiu Arlenu ant galinės sėdynės.

Vienas iš narkotikų skyriaus agentų, užsigrūdinęs veteranas pavarde Mileris, Prancūzijoje tarnavo karo lauko mediku. Jam užteko vieno žvilgsnio į Arleną ir jis liepė Baretui bei kitiems užsičiaupti ir leisti jam susikaupti.

Jie užsičiaupė.

Kai Arleną nugabeno į Tampą, jis vis dar buvo gyvas. Tai nustebino visus, išskyrus Milerį, tvirtai pasitikėjusį savo sugebėjimais. Paskutinis dalykas, kurį jis pasakė jiems leidžiantis į kelią, buvo:

– Viskas gerai. Tik reikia kraujo.

Tai buvo tiksli diagnozė. Vidiniai sužeidimai buvo minimalūs, o štai kraujo netekimas – milžiniškas. Prireikė dar vienos dienos, kad jis atgautų sąmonę. Tada jis jau buvo Tampoje, ligoninėje, su sargybiniais už palatos durų.

Iki to laiko jie lyg ir sugebėjo išsiaiškinti, kas nutekino informaciją. Tai nebuvo Kuperis, žmogus, atsakingas už Koridoriaus apygardoje planuotą policijos reidą, bet vienas iš jo agentų, pasprukęs vos tik juos pasiekė žinia apie operacijos žlugimą, palikęs stebėtinai pilną banko sąskaitą. Jo medžioklė baigėsi po penkių dienų, kai viename Luizianos užutekyje rado jo kūną, tik be abiejų rankų.

Visi trys jaunieji Makgratai buvo suimti namie. Jie nė kiek nesipriešino. Kai policija ten nuvyko, vyriausiasis gulėjo apsivyniojęs sužeistą koją krauju permirkusiomis antklodėmis, o verandoje gulėjo Teito Makgrato kūnas, išsipūtęs nuo nuodų.

Visa tai Arlenui papasakojo tarp nesibaigiančių klausimų, bet jam niekas nerūpėjo. To, kas jam rūpėjo, niekas negalėjo rasti. Jie klausinėjo apie ją šimtus kartų, nuolat keisdami taktiką, nuo švelnaus raginimo iki pasipiktinusio šūkavimo, tačiau jis nieko jiems nesakė. Jį visą laiką palaikė vienas žodis, žodis, jau tapęs jam talismanu, malda: Kamdenas.

Arleno pasakojimas apie grumtynes pelkėse abejotinas pasirodė tik Baretui. Jis niekada juo nesuabejojo kitų akivaizdoje, tačiau vieną kartą, sustojęs lovos kojūgalyje, paklausė Arleno, ar tas nenorėtų jam papasakoti, kas iš tikrųjų ten atsitiko.

Arlenas ilgai į jį žvelgė, o tada pasakė:

– Baretai, tai buvo nepaprastai keista kelionė. Ir nemanau, kad tau patiktų išgirsti jos detales. Ar kad patikėtum, net jei išgirstum.

Baretas neatrodė labai patenkintas, bet linktelėjo.

– Štai ką tau pasakysiu, – tarė jis. – Aš tikiu, kad tai tokie klausimai, kuriems nereikia atsakymų.

– Tu visiškai teisus, – pasakė Arlenas, o tada pasiteiravo apie apdovanojimą. Baretas pareiškė, kad jis išprotėjo. Arlenas taip nemanė. Koridoriaus apygardoje buvo išlieta labai daug kraujo, ir tik dėl federalinės policijos agentūros neišmanymo bei aplaidumo. Arlenas galėtų apie tai pasišnekučiuoti su spauda, bet gal ir ne. Dar neapsisprendė. O štai tam tikras apdovanojimas, kokia nors skatinamoji premija, galėtų labai paveikti jo sprendimą.

Praėjo vos pora dienų ir užsukęs Polas papasakojo jam neįtikėtinas naujienas. Kai viskas bus baigta, jie išsiųs jį į Pensilvaniją. Į Karnegio inžinierių mokyklą. Kažkas tai suorganizavo iš dėkingumo. Arlenas iš visų jėgų pasistengė atrodyti nustebęs.

Arlenas buvo praleidęs ligoninėje dešimt dienų, kai į Tampą vėl atvažiavo Tomas Baretas ir atvežė voką. Numetė jį ant Arleno lovos.

– Tai buvo atsiųsta tiesiai man. Kitame voke. Tame voke buvo raštelis, kad ji vieną kartą manimi pasitikėjo, ir visi žino, kas iš to išėjo, bet vis dėlto pabandys dar kartą. Ji paprašė, kad pristatyčiau tau šį voką neatplėštą.

Vokas buvo neatplėštas. Arlenui užgniaužė gerklę, bet jis nenuleido akių nuo Bareto.

– Turėčiau jį atplėšti, – pasakė Baretas. – Pats tai žinai. Yra daugybė žmonių, kurie norėtų su ja pasikalbėti, o ir turi tam teisę.

– Nė neabejoju.

Baretas linktelėjo.

– Kai su ja kalbėsies, – tarė, – pasakyk, kad aš labai apgailestauju.

Jis apsisuko ant kulno ir išėjo iš kambario. Arlenas palaukė, kol nebesigirdėjo jo žingsnių, o tada atplėšė voką. Viduje buvo tik kortelė su telefono numeriu.

Kai jis paskambino, Rebeka pati neatsakė. Arlenas, regis, pataikė į pensioną, o į skambutį atsiliepusi moteris iš karto neramiai sukluso, kai Arlenas paprašė ją pakviesti.

– Pasakykite jai, kad skambina Arlenas Viagneris, – pasakė jis, ir nepažįstamos moters balse kažkas iš karto pasikeitė. Ji kuriam laikui pasitraukė nuo telefono, o tada ragelį pakėlė Rebeka. Išgirdęs jos balsą, Arlenas užsimerkė.

– Tau viskas gerai? – pasiteiravo ji.

– Aha.

– Iš pradžių naujienos iš karto atsidūrė laikraščiuose, bet paskui dingo. Norėjau sugrįžti, bet tu liepei man to nedaryti, todėl aš...

– Ir gerai padarei. Tau būtų geriau daugiau niekada čia negrįžti. Baretas voko neatplėšė. Niekas jo nematė, tik aš.

Jis kalbėjo tyliai, nes netoliese vaikščiojo žmonės, tačiau niekas juo nesusidomėjo.

– Polas saugus? – paklausė ji.

– Jis saugus, o Solomonas Veidas negyvas. Toliveris taip pat. Ir Teitas Makgratas.

Tik dabar, kai išreiškė tai žodžiais, jį užgriuvo tikroji įvykių reikšmė. Taip nė karto nepasijuto vėl ir vėl iš naujo aiškindamas viską policijai. Užplūdo prisiminimai apie tai, kaip rankose krūpčiojo Springfield , purvo pojūtis ant veido, tvankus pelkės karštis ir mirusiųjų kuždesiai galvoje...