Michael Koryta: Kiparisų namai

Jis nubrido toliau nuo mangrovių, kad galėtų matyti kelią. Teito Makgrato sūnus stovėjo nendrėse, kaip tik toje vietoje, kur mirė jo tėvas, atsigręžęs jo pusėn ir iškėlęs šautuvą. Vos išvydęs Arleną iš karto šovė. Teitas sakė teisybę bent apie vieną dalyką: šratinio šautuvo siekis tikrai buvo nedidelis. Kulka atskėlė gabalėlį žievės nuo medžių netoliese, tačiau Arleno niekas nepalietė, kai jis iškėlė Springfield ir prisitaikė.

Jį vėl pasiekė neramus Teito kuždesys: Ne!

– Jau turėjai savo galimybę, – ištarė Arlenas garsiai, prispaudė skruostą prie buožės, numatė tikslą ir nuspaudė gaiduką.

Pokštelėjimas nepaprastai garsiai nuskambėjo vis dar tylioje pelkėje, o Makgrato berniukas šūktelėjo ir nukrito. Jis galėjo išleisti bet kokį garsą tik todėl, kad Arleno tikslas buvo pataikyti žemiau, o ne aukščiau, jis pasiuntė kulką į vieną iš vaikio kojų. Vaikis buvo išvestas iš rikiuotės, parkrito į vandenį ir nendres, tačiau vis dar gyvas. Jis dejavo ir rangėsi, tačiau daugiau neberėkė. Kol Arlenas stebėjo, vaikinas atsitraukė giliau į nendres ieškodamas priedangos. Tada ištiesė ranką bandydamas sugriebti savo šratinį šautuvą.

„Tai, – pagalvojo Arlenas, vėl jausdamas savotišką susižavėjimą, – velniškai puikus kareivis. Tikras kovotojas.“

Arlenas iššovė dar kartą, į nendres. Jis į nieką nepataikė, tačiau ranka atsitraukė ir šautuvas nugrimzdo į vandenį palikdamas vaikį beginklį.

Už Arleno nugaros Teito Makgrato kūnas plūduriavo niekieno neprilaikomas, jo kaklo šonas jau buvo išpampęs nuo nuodų. Arlenas ištiesė ranką, sugriebė lavoną už kojos ir prisitraukė arčiau. Vos tik jį palietė, jo smegenis sukrėtė toks siaubingas garsas, kokio dar niekada negirdėjo, – numirėlio kauksmas.

Užgriuvo jį tarsi iš niekur, iš ten pat, iš kur pasiekdavo Teito kuždesys, tačiau tai buvo riksmas, skausmingos nevilties kupinas klyksmas, ir Arlenas staigiai atitraukė ranką, tarsi Makgrato pėda jį būtų nutvilkiusi. Akimirką stovėjo vietoje, iki juosmens vandenyje, spausdamas Springfield ir žvalgydamasis po pelkę. Kai nieko neišvydo, vėl ištiesė ranką, tik šį kartą dvejodamas. Palietęs Makgrato blauzdą, tarė:

– Juk sakiau tau, šunsnuki. Viskas priklausė nuo tavęs. Vis dar priklauso. Dabar aš puikiai jį matau ir galiu bet kada nudobti. Tu jau žinai, kaip lengvai galiu jį nužudyti.

Vaikinas vis dar bandė stumdamasis alkūnėmis pasislėpti nendrėse, bet negalėjo, o Arlenas, stebėdamas, kaip jis rangosi ir dejuoja, pasakė:

– Man sakė, kad meilė pasilieka. Manyčiau, tu jos turi nepakankamai.

Nedaryk to, pasakė Makgrato vaiduoklis. Nežudyk jo. Nežudyk mano berniuko.

– Tu mane nuvedei į gyvačių lizdą. Dabar aš visus juos išžudysiu. Nužudysiu visus sūnus, kurie tau dar liko.

Ne. Aš jau pasakiau tau, kur yra vaikis. Gali jį rasti. Aš tave nuvesiu...

– Niekur tu manęs nebevesi, – atkirto Arlenas. Jis pasilenkė žemai, nes Makgratui kalbant jo regėjimas vėl aptemo, ir nors sužeistas vaikinas negalėjo jam pakenkti, tai galėjo padaryti jo broliai. Jis tam laiko neturėjo.

Aš tau patarsiu, kaip viską padaryti, sukuždėjo Makgratas. Privalai pasinaudoti Deiviu. Tai vienintelė tavo galimybė. Be jo tu niekada neištrūksi iš šios pelkės gyvas. Jie nužudys tave.

– Pasinaudoti juo?

Greitai nusigauk iki jo, bet palik gyvą. Jo broliai tavęs nenužudys, jeigu žinos, kad nuo tavęs priklauso jo gyvybė. Tai vienintelis...

Arlenas paleido lavoną ir nustūmė jį toliau nuo savęs, nes pasaulis tapo pernelyg pilkas, o gaudimas ausyse – per daug garsus. Makgratas sūpavosi vandenyje, sukiodamasis ir grimzdamas, pusė kaklo ir veido jau buvo groteskiškai ištinę nuo nuodų. Arlenas stebėjo, kaip srovė jį neša tolyn, o tada atsisuko į kelią ir suvokė, kad paskutinę akimirką Teitas Makgratas jam pasakė teisybę.

Laikyti tą sužeistą berniuką įkaitu buvo geriausia jo galimybė.

O taip, meilė pasilieka. Tik Teitui Makgratui prireikė šiek tiek įtikinėjimo, kad tai suprastų.

54

Makgrato vaikis, berniukas vardu Deivis, neišleisdamas nė garso gulėjo nendrėse. Arlenas neabejojo, kad vaikinas vis dar gyvas: Arlenas tikriausiai atėmė jam galimybę naudotis koja, o gal net ir pačią koją, jeigu vanduo buvo toks nešvarus kaip atrodė, tačiau jis šovė ne tam, kad nužudytų. Jeigu nendrėse būtų gulėjęs koks nors kitas žmogus, Arlenas gal ir būtų pagalvojęs, jog pašautasis toks tylus dėl to, kad nualpo nuo skausmo, tačiau dabar kažkodėl jam atrodė kitaip. Jis tikriausiai apsimetinėjo negyvu, neišleisdamas nė garso, ir stengėsi nustumti skausmą į šalį, slėpėsi ten tarsi į spąstus patekęs žvėris, bandydamas sugalvoti, kaip ištrūkti. O ištrūkti jis galėjo tik padedamas brolių. Jis tai žinojo, žinojo ir Arlenas. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad vaikinukas dar žinojo, kur yra jo broliai. Arlenas, kad juos kur, neturėjo nė menkiausio supratimo, todėl žinojo, kad turi veikti greitai.

Jis nubėgo tarp mangrovių taškydamas vandenį, nesirūpindamas dėl triukšmo, nes jau praėjo metas, kai buvo svarbu judėti tyliai. Su kiekvienu žingsniu jam atrodė, kad mato gyvates. Tačiau jeigu jų ir pasitaikė, nė viena nebandė jam kirsti. Kai pasigirdo pirmas šūvis, nuo nendrių jį skyrė vos dvidešimt pėdų.

Graižtvinis šautuvas, ne pats didžiausias. Galbūt dvidešimt antro kalibro, koks nors senas, kenkėjams naikinti skirtas ginklas. Jis išleido sausą, aštrų pliaukštelėjimą, tikrai ne tokį galingą garsą kaip Springfield . Tačiau kulka buvo pakankamai karšta ir gana skausmingai pataikė Arlenui į petį.

Ji prasikasė urvelį tarp jo kairiojo peties ir kaklo, o nuo skausmo jis veidu tėškėsi į vandenį, ir tai tikriausiai išgelbėjo jį nuo antrojo šūvio. Bėgdamas jis žiūrėjo į kairę, link pastatų, bet nieko nematė. Kad ir kas paleido tą šūvį, puikiai mokėjo naudotis šautuvu. Puikiai, bet turėjo per daug pasipūtimo – bandė pataikyti į galvą ir, po galais, jam beveik pavyko. Kelių colių skirtumas.

Parkritęs į vandenį Arlenas nenustojo darbuotis kojomis ir per maurus nusikasė iki artimiausios mangrovės šaknyno. Vienas po kito ėjo dar du šūviai, tačiau jie pataikė tik į šaknis.

Jis išniro spjaudydamas vandenį ir iš skausmo gaudydamas kvapą. Jautė karštą kraują ant kaklo ir krūtinės, tačiau į žaizdą nežiūrėjo, greitai apsisuko ir du kartus iššovė iš Springfield numanoma šaulio kryptimi. Šaudė aklai, beprasmiškai, skausmingai ir turėjo prisiversti nenuspausti gaiduko trečią kartą galiausiai suvokęs, kad šiame Springfield tai paskutinis šovinys. Antrasis šautuvas, tas, kuriuo jis nužudė Toliverį, gulėjo nendrynuose su trimis užtaisais, tačiau dar reikėjo jį pasiekti.

Jį slėpęs medis buvo arčiausiai kelio. Arlenas giliai įsispraudė tarp šaknų; daugiau niekas nebešaudė, todėl jis suprato, kad medis kol kas gerai jį dengia, o šaulys žino, kad dabar neverta švaistyti kulkų.

Jis pažvelgė į nendres ir akimis rado Deivį Makgratą, susigūžusį griovyje, keistai sulenkta dešine koja – raudono kraujo fone skausmingai aiškiai ir švariai atrodė išsikišęs kaulas. Springfield buvo sukurti daryti žalą. Žaizda neabejotinai buvo baisi, tačiau vaikino akyse dūmų nebuvo – tik įniršis.

Tai buvo vyriausias iš likusių sūnų. Tikriausiai kokių dvidešimties metų. Arlenas prisiminė jį iš tos nakties, kai jie buvo atvažiavę į „Kiparisų namus“. Dabar jis gulėjo ant šono, skruostu į purvą, kvėpavo greitai, negiliai, nenuleisdamas akių nuo Arleno. Taip nė karto ir nedirstelėjo į sužeistą koją.