Michael Koryta - Kiparisų namai

Atsakymo nebuvo, tačiau jis jautė, kaip vėl pamažu slysta per tas neregimas duris. Jausmas buvo nepaprastai keistas, tarsi vienu metu ir kristų, ir tuo pat metu jį suspaustų sienos, tarsi įvirtus į gilų, siaurą šulinį. Pirmiausia išnyko jo periferinis matymas: iš pradžių pasaulio pakraščiai suvirpėjo, papilkėjo, ėmė blukti pelkė, kol jis galėjo matyti tik Makgrato veidą. Jo akys buvo piktos, rudos, net ir mirdamos išlaikė nuožmumą. Kairiąja ranka Arlenas tvirčiau suspaudė mangrovės šaknį, nenorėdamas, kad pasikartotų situacija, į kurią pateko susiekęs su Toliveriu.

– Privalai prabilti greitai, Teitai, – pasakė jis, ne tokiu tvirtu kaip anksčiau balsu. – Neduosiu tau daug galimybių, senuk. Paliksiu tave čia, o tada juos išžudysiu. Jeigu nori, pasiųsiu juos pas tave.

Nieko. Arleno galvą užliejo skausmas, gerklė išdžiūvo, o visas pasaulis papilkėjo ir atrodė apgaubtas miglos, išskyrus tas rudas akis. Delnu jautė šiurkščią mangrovės šaknies žievę, bandė sutelkti dėmesį į ją, tačiau negalėjo, todėl staigiai atitraukė dešinę ranką nuo Makgrato ir paleido negyvėlį laisvai plūduriuoti vandenyje. Lavonas lėtai nuplaukė toliau, kojos nugrimzdo, o torsas sukosi tol, kol veidas buvo nugręžtas nuo jo. Arlenas pagavo kūną ir prisitraukęs atgal sugrūdo į mangrovės šaknis, kad srovė nenuneštų tolyn. Tada paėmė Springfield ir pakėlė jį, priglaudęs pirštą prie gaiduko.

– Kaip sau nori, – pasakė Arlenas, jausdamas silpnumą. – Daviau tau galimybę, kalės vaike. Dabar pasiųsiu tavo berniukus pas tave.

Jis palinko link medžio šono, įkišo Springfield vamzdį tarp dviejų šaknų ir vėl pažvelgė į kelią. Šitos mangrovės buvo viena geriausių jo naudotų mūšio priedangų. Jam nepatiko stovėti taip giliai vandenyje, tačiau šaknų raizgynė buvo tokia tanki, kad jis žinojo, jog jo praktiškai neįmanoma pamatyti, o pats jis vis tiek visai gerai matė kelią. Kairėje galėjo įžvelgti daržinės stogą ir dalį už jos stovinčio rąstų namelio, tačiau nieko daugiau. Šerifo automobilio variklis vis dar gaudė, kaip jis jį ir paliko. Jie tikrai turės greitai ateiti. Privalės eiti ieškoti savo tėvo. Tokioje šeimynoje kaip Makgratai išaugę jaunuoliai galbūt net sugebėjo atpažinti, kad šūvius paleido Teitas. Galbūt jie pagalvojo, kad jis susidorojo su iškilusiais nesklandumais. Tačiau laikas bėgo, ir tėvui sugrįžus keliuku atgal, jie turėjo suprasti, kad jo užduotis nebuvo tokia lengva, todėl patys jo ieškos.

Belaukiant Arleno nuovargis išnyko, palengvėjo bandymo susisiekti su Makgrato vaiduokliu padariniai. Po galais, jis taip tikėjosi, kad tai suveiks. Taip, tai buvo beprotiška mintis, tačiau tokią dieną, kai viskas, ką jis laikė tiesa, buvo sutrupinta po tiesioginės patirties mortyra, net ir beprotiškos idėjos atrodė įmanomos. Tik todėl, kad gali mus pasiekti, nereiškia, kad mes privalome tau padėti, – pakuždėjo jam Toliverio vaiduoklis iš anapus, ir tai buvo tiesa. Bet Arlenas galvojo, tikėjosi, kad galbūt sugebės priversti suteikti tokią pagalbą.

Tačiau Makgratas neatsakė, nepaisė jo prašymo, ir net niekaip neparodė, kad apskritai išgirdo Arleną.

„Nagi, – pagalvojo jis, laukdamas ant kelio pasirodant Makgrato sūnų. – Nagi, po galais, judam, užbaigiam viską.“

Aplink jį zvimbė uodai, gėrė jo kraują, tačiau jis prisivertė niekaip į juos nereaguoti. Vaikinukai buvo kažkur ten, jie pažinojo šią pelkę daug geriau nei jis.

Pagaliau jis pamatė juos. Bent jau vieną iš jų. O pamatęs negalėjo nepajusti nuoširdaus susižavėjimo. Šitas vyras, šitas berniukas , judėjo miškais tyliai kaip gyvatė. Jis brido vandeniu prie pat nendrių juostos ir, nors judėjo nesustodamas, kažkaip sugebėjo likti Arleno nepastebėtas iki pat šios akimirkos, kai jau buvo nuėjęs pusę kelio. Rankose laikė šratinį šautuvą, visai virš vandens paviršiaus, retkarčiais pajudėdavo į šonus, norėdamas aplenkti kliūtis, kurių Arlenas net nematė. Jis beveik prisiartino prie vietos, kur prieš tai nendrėse slapstėsi Arlenas. Kažkaip sugebėjo tą vietą pamatyti, pasižiūrėjo iš toli ir pastebėjo kažkokius nedidelius pažeidimus, kurie jam bylojo, kad tai pavojinga vieta. Ne taip, kaip jo tėvas, jis daugiau nebepasitikėjo šerifo automobiliu, tik ne po tų šūvių.

Vanduo aplink Arleną susūkuriavo, o Teito Makgrato kūnas šiek tiek pajudėjo, jo kojos atsitrenkė į Arleno nugarą, vėl bandydamos nugrimzti, bet joms sutrukdė apačioje išsiraičiusios šaknys. Kol tėvo kūnas plūduriavo vandenyje, vaikinas judėjo pirmyn, judėjo tarsi pelkynų padaras, o juk jis ir buvo pelkynų padaras. Arlenas jį stebėjo ir galvojo, kad tas jaunuolis savotiškai panašus į Polą – talentingas, tikrai ir nepaprastai talentingas vienoje specifinėje srityje.

Beveik buvo gaila, kad jis turės mirti.

Arlenas nuleido skruostą ant Springfield buožės, nusitaikė, nukreipė vamzdžio žiotis vaikinui į krūtinę. Jis buvo pakankamai arti, kad būtų galima pataikyti ir į galvą, todėl Arlenas susimąstė, ar nebandžius taikytis į galvą, net jei tradicinis požiūris tam ir prieštarauja. Taip bent jau greičiau viską užbaigs.

Ne.

Jis suabejojo, ar tikrai išgirdo tą žodį. Šnabždesys jo galvoje, toks nežymus, toks silpnas, kad iš pradžių atrodė tarsi jo vaizduotės vaisius. Tada išgirdo jį dar kartą, ir šį kartą jis buvo aiškesnis, net skausmingas, tarsi to vieno žodžio perdavimas kažkam kainavo nepaprastai daug jėgų. Ne!

Arlenas atitraukė skruostą nuo Springfield buožės ir atsisuko į Teito Makgrato kūną. Jo kojos daužėsi į Arleną – tai buvo vienintelis sąlyčio taškas su lavonu – o vokai buvo beveik užsivėrę. Tačiau Teitas šaukėsi Arleno. Jis šaukėsi, maldaudamas antros galimybės.

Arlenas uždėjo ranką Makgratui ant krūtinės, šalia peilio padarytų žaizdų, ir sukuždėjo:

– Tai ką, persigalvojai?

Tik nešauk. Nešauk.

Arlenas be garso užlindo už medžio, norėdamas visiškai pasislėpti nuo kelio, ir tvirtai prispaudęs delną prie lavono vėl išvydo, kaip pasaulio pakraščiai suvirpa ir papilkėja.

– Juk sakiau tau, kad visus juos išžudysiu, – sušnabždėjo jis, prikišęs veidą prie pat numirėlio veido. – Aš nemelavau. Jeigu nenori, kad iššaučiau, būk pasiruošęs nuvesti mane pas Polą. Tai vienintelis dalykas, galintis juos išgelbėti.

Nuvesiu.

– Kiek jų ten yra?

Trys. Tik mano berniukai. Ir viskas. Jie mano sūnūs. Jie mano...

– Ovenas Kadis irgi buvo sūnus, – sušnabždėjo Arlenas.

Tu už jį jau suvedei sąskaitas. Aš jį nužudžiau, o tu atsilyginai man tuo pačiu.

– Ar Polas pas jus? Ar jis čia?

Taip, taip, jis čia.

– Kur? Rąstų namelyje?

Ne.

– Kur? – Jis kalbėjo tyliausiu įmanomu kuždesiu, bet net ir taip rizikavo. Transas gilėjo, traukė jį gilyn, stumdamas tikrąjį pasaulį į šalį, bet jis negalėjo sau leisti ilgam į jį nugrimzti. Dar keletą sekundžių, ne daugiau. Jeigu Teitas jam ir šį kartą nepadės, ar negalės padėti, paleis jį ir tada nužudys pirmąjį iš sūnų. Privalės.

Ne namelyje. Kitoje pusėje. Užutekyje. Po prieplauka.

– Po prieplauka? – atkartojo Arlenas vos girdimu balsu. – Ar jis negyvas? Tu jį irgi nužudei, tu...

Gyvas. Prirakintas grandinėmis. Laukėm Solomono. Jis greitai atvyks.

Kaip Toliveris ir žadėjo. Jis taip pat žadėjo, kad Arlenas gyvas per tą tiltą nebegrįš, o dūmai Arleno akyse liudijo, kad jis nemelavo. Tačiau Polas buvo gyvas. Tą ir norėjo sužinoti.