Michael Koryta: Kiparisų namai

Jo galvoje iškilo mintis apie Rebeką. Ilgą laiką ją į šalį buvo nustūmę mūšio veiksmai, tačiau dabar Arlenas aiškiai įsivaizdavo, kaip ji važiuoja į šiaurę, viena, prieš akis vis dar matydama savo mirusį brolį, ir pajuto tokį aštrų praradimo jausmą, kokio dar gyvenime nejautė. Akimirką jo tvirtybė susvyravo, tačiau jis kietai užsimerkė ir prisivertė pasakyti mintyse Polo vardą. Jis privalėjo susikaupti. Privalėjo atlikti šią užduotį. Tai buvo paskutinė jo gyvenimo užduotis ir geriau jau būtų ją atlikti iki galo.

– Tu rodysi man kelią, – sušnabždėjo Arlenas Teitui Makgratui. – Žinau, kad gali tai padaryti; mane čia atvedė irgi numirėlis. Nuvesi mane pas Polą ir tie berniukai šiandien nemirs.

Taip, aš galiu parodyti tau kelią.

– Na, – pasakė Arlenas, – tai einam.

Tada jis paleido kūną. Nugara atsirėmė į mangrovės kamieną ir keletą kartų giliai įkvėpė, jausdamas, kaip pilkos miglos, susibūrusios jo akių pakraščiuose, išsisklaidė ir pasaulis vėl tapo aiškus. Kai atsargiai pasuko galvą ir pažvelgė pro kamieno šoną ieškodamas Makgrato sūnaus, išvydo jį beveik pasiekusį vietą, kur nužudė Teitą. Vaikinas judėjo daug lėčiau, atsargiai vertindamas visus ženklus priešakyje ir retkarčiais dirstelėdamas į automobilį. Dabar jis jau tikrai turėtų matyti kraują, kraują bei kulkų skyles priekiniame stikle ir bandyti nustatyti, kas čia atsitiko.

Jeigu Teitas ves Arleną taip, kaip vedė Ovenas Kadis, Arlenas negirdės jokio balso, bet veiks vedamas svetimos esybės diktuojamo instinkto, judės užtikrintai, tačiau pats negalvodamas. Bent jau sąmoningai negalvodamas.

Tačiau čia jis šiuo metodu nenorėjo pasitikėti. Pasąmonėje girdėjo kuždesį, kad tokiu žmogumi kaip Teitas Makgratas pasitikėti negalima, nesvarbu, gyvas jis ar miręs, ir nors senis tikrai troško, kad jo sūnūs išgyventų, mieliau tai pasiektų stebėdamas, kaip žūsta Arlenas.

Todėl jis vėl palietė Teitą, uždėjo delną ant vis dar kraujuojančios žaizdos krūtinėje ir tarė:

– Kur?

Paeik atgal. Privalai padidinti atstumą tarp savęs ir Deivio. Jis šiuos miškus pažįsta geriau nei tu, geriau nei bet kas kitas. Jis tave gana greitai išgirs, tačiau tas šratinis šautuvas jo rankoje toli nesiekia. Jeigu nesukelsi daug triukšmo, sugebėsi apsukti ratą ir apeiti namą iš kitos pusės. Kad pasiektum berniuką, turėsi perbristi upokšnį. Tai užtruks.

Giliau į pelkę. Kai kurie negyvėlio žodžiai buvo logiški, tačiau kai Arlenas pakėlė akis ir nužvelgė sūrokus vandenis, tyvuliuojančius tarp medžių ir išsiliejančius į pelkynus toliau, jam tas planas nelabai patiko.

Galėtų paprasčiausiai jį nušauti. Tarkim, pasiųstų velniop bandymą derėtis su negyvėliu, o geriau iš karto nušautų jo sūnų, nužudytų šitą, kurį jis vadino Deiviu, tada patrauktų tolyn ir pabandytų nukepti likusius. Kol kas jam sekėsi visai neblogai – du iš dviejų su Teitu ir Toliveriu.

Tačiau tai, ką sakė Teitas, irgi turėjo prasmės – jo sūnūs gerai pažinojo šiuos miškus, o Arlenas galiausiai tikrai dėl to paklius į bėdą.

Jis labai trumpai sudvejojo, o tada ėmė trauktis atbulomis, brisdamas vis giliau į pelkę, slinko taip lėtai, kad jo judėjimas buvo praktiškai begarsis, net su iš paskos plukdomu kūnu. Brido tiesia linija, kad didžioji mangrovė ir toliau užstotų jį nuo kelio.

Galbūt tai buvo kvaila: neįprastas papildomas svoris kiekvieną manevrą darė sunkesnį, tačiau jis taip pat nujautė, kad vos tik sūnūs rastų savo tėvo kūną, galvotų tik viena: žudyti. Kol Teito nerado, jie galėjo rinktis kitą taktiką. Mintis, kad kažkur buvo dar du tokie pat vaikėzai, kėlė nerimą. Pamatęs, kaip pirmas iš Makgrato sūnų vandeniu juda tyliai tarsi ungurys, jis visai nepasitikėjo savo sugebėjimais pastebėti kitus, kol tie visai nepriartėjo.

Judėjo atbulomis, kiekvieną žingsnį žengė atsargiai, dešinėje spausdamas Springfield , o kairėje – Teito Makgrato diržą. Retkarčiais vis dirstelėdavo per petį tikrindamas, kas jo laukia. Priešais jį tyvuliavo maždaug trisdešimties pėdų pločio vandens ruožas, už kurio augo daugiau medžių. Ten vanduo, regis, buvo daug seklesnis, mintis išbristi atrodė labai viliojanti, tačiau tada jo judesiai keltų daugiau triukšmo, o tempti Makgrato kūną būtų beveik neįmanoma. Jis ir vėl susimąstė, ar kartais neapsikvailino pasitikėdamas Teito nurodymais.

Vos tik ši mintis persmelkė jo smegenis, grįžo Teito balsas, kuždesys, sklindantis tarsi iš niekur, bet aiškiai girdimas Arleno galvoje.

Pasuk į kairę. Kitaip jis greitai galės mus matyti. Ar matai to medžio su perskilusiu kamienu pagrindą? Eik link jo. Prieik visai prie pat šaknų ir minutėlę palauk. Žiūrėk, ką jis darys.

Arlenas sustojo, lavonas atsimušė į jo diržą – Teito burna buvo atverta, suglebusi – o tada pažvelgė per petį. Rado medį, kurį nurodė Teitas, tačiau negalėjo įsivaizduoti, kaip jis galėtų jį apsaugoti nuo nepageidaujamo žvilgsnio. Tiesą pasakius, tikimybė, kad ten kaip tik patektų į sūnaus matymo lauką, atrodė didesnė.

Judėk, – sukuždėjo Teitas Makgratas , – ir kuo greičiau.

Jo balse nuskambėjo skubumas, todėl Arlenas nusprendė jo paklausyti. Jis pats sudarė tokį sandėrį, metas jį patikrinti. Nubrido link medžio papėdės, beeidamas pasisuko, kad geriau matytų, kur eina, todėl judėjo šonu tempdamas Teitą šalia. Daugiau nebegalėjo matyti Deivio nendrėse, bet vis dar regėjo šerifo automobilio stogą.

Eik, – pasakė Teitas, – dabar jau visai arti.

Kiekvieną kartą jam prabilus, pasaulis aplink Arleną susispausdavo, pakraščiai dar labiau papilkėdavo, o į ausis sugrįžo gaudimas. Jam tai visai nepatiko, norėjo, kad senas šunsnukis liautųsi bandęs komunikuoti. Arlenas ėjo tiesiai ten, kur ir turėjo eiti, nuo susiraičiusių dar vienos mangrovės šaknų jį skyrė vos keletas žingsnių...

Likus vos žingsniui, viena iš tų šaknų sujudėjo. Akimirką jis sustingo, o tada pastebėjo, kaip sujuda dar viena, šaknys ėmė slysti viena per kitą, ir jis suvokė, kad ten visai ne šaknys.

Ten buvo gyvatės.

Mažiausiai keturios, gal ir daugiau, visas vandeninių mokazinų lizdas, susiraitęs medžio papėdėje, medžio, link kurio jį taip gynė Teitas Makgratas. Jis pabandė žengti žingsnį atgal, tačiau buvo per arti ir pikti padarai pajuto grėsmę, tad pirma gyvatė nušliaužė nuo šaknų ir kirto.

Pataikė Teitui Makgratui į kaklą. Arlenas nežinojo, kokių pojūčių be regėjimo turi gyvatės, tačiau atrodė tarsi ši užuodė žmogaus kūną ir nusprendė, kad tai priešas, tik negalėjo atskirti mirusiojo nuo gyvojo. Jos iltys susmigo į Makgrato kaklo šoną, netoli jo mirusių akių ir vos per kelis colius virš Arleno rankos.

Pirmo nepataikymo užteko.

Arlenas negyvėlį pasuko vandenyje taip, kad lavonas atsidūrė tarp jo ir gyvačių, ir pamatė, kaip dar du mokazinai stulbinamu greičiu nušliaužė nuo šaknų ir kirto. Vienas pataikė lavonui į petį, kitas į ranką, o pirmoji gyvatė atsitraukė ir antrą kartą kirto į kaklą.

Arlenas ištraukė Toliverio pistoletą iš už Makgrato diržo melsdamas, kad vanduo nebūtų jo sugadinęs, nusitaikė ir iššovė.

Šovė iš labai arti. Ištaškė artimiausios gyvatės galvą, tos, kuri buvo įsikibusi į Makgrato ranką, tada pasisuko ir šovė į kitą, kuri, atsitraukusi nuo Makgrato peties, kaip tik taikėsi kąsti vėl, šį kartą į Arleną. Šūvis pataikė tiesiai į mėsingą kūną ir šis nukrito į vandenį vos per pėdą nuo Arleno, tačiau jos nasrai vis tiek bandė grybštelėti, todėl jis iššovė dar kartą, šį kartą visiškai perkirsdamas gyvatę per pusę. Kol jis atsisuko į pirmąją puolusią gyvatę, ji jau buvo dingusi. Arlenas pajuto šaltą, stingdančią baimę – „ji po vandeniu, ji plaukia tiesiai į mane, kiekvieną akimirką pajusiu jos iltis“ – tačiau tada pastebėjo raibuliavimą už dešimties pėdų, stebėjo, kaip gyvatė nuvinguriavo į pelkės gilumą. Ant šaknų nieko neliko, kitos gyvatės irgi dingo, o Arleno kūnas ėjo pagaugais įsivaizdavus, kaip jos juda visur aplinkui, po vandeniu.