Michael Koryta - Kiparisų namai

Vienintelį kartą jis matė sūnus tą dieną, kai jie atvyko į „Kiparisų namus“ atkeršyti už savo brolio mirtį, bet ir tada Teitas kalbėjo už visus. Būtent Teitas turėjo reikalų su Veidu, Teitas su Veidu keliavo. Tai jis darė sprendimus, jis buvo vadas. Arlenas tikėjosi, kad būtent jis išeis pažiūrėti, kodėl sugrįžo Toliveris.

O gal ir ne. Galbūt jie visi atslinks miškais atstatę ginklus. Jeigu jau taip atsitiks, antroji Arleno galimybė staigiai virs pirmąja, o tada jis privalės griebtis abiejų Springfield ir tikėtis, kad senieji instinktai dar gyvi. Tačiau jeigu Teitas Makgratas išeis vienas...

– Meilė pasilieka, – tyliai pasakė Arlenas, atidarydamas Koridoriaus apygardos šerifo automobilio dureles ir įsitaisydamas prie vairo. Tai buvo paskutiniai jo tėvo žodžiai, ir jis velniškai tikėjosi, kad jie teisingi. Ką ten Toliveris pasakė apie Teitą Makgratą? Kad vienintelės žmogiškosios būtybės, kurių gyvybes vertino Teitas – jo sūnūs. Arlenas ketino patikrinti, ar jo žodžiai teisingi. Jeigu pavyktų prie šio automobilio atsivilioti senį Teitą vieną, jis ketino padaryti kai ką, ko dar tikriausiai niekas nemėgino padaryti šiame pasaulyje – laikyti įkaitais gyvuosius, kad užsitikrintų numirėlio pagalbą.

52

Bevažiuojant ant priekinio stiklo užtiško keletas lietaus lašų, akimirką jis tikėjosi, kad pagaliau ateis viską dengianti liūtis, tačiau lietutis iš karto liovėsi. Springfield gulėjo jam ant kelių, pistoletas ant keleivio sėdynės. Po šlaunimis jautė šiltą drėgmę. Toliverio kraujas. Visas automobilio vidus juo atsidavė, viską persmelkė drėgnas vario kvapas, sustiprintas karščio.

Jis nuvairavo prie pat tos vietos, kur paliko savo antrąjį šautuvą. Ten, kur dar nesimatė pastatų. Niekas nesujudėjo, tačiau kažkas tikrai turėjo išgirsti artėjantį automobilį. Jam užgniaužė gerklę. Atėjo lemtinga akimirka. Pasiruošimai baigėsi; netrukus prasidės mūšis.

„Man teko išsigelbėti ir iš baisesnių vietų, – pagalvojo jis. – Aš buvau Belo miške. Gal ateis laikas, kai šioje šalyje jis nieko niekam nebereikš, tačiau tiems, kurie ten buvo, jis padarė vieną iš dviejų dalykų: arba nužudė, arba pakeitė baimės suvokimą. Ši vieta manęs negąsdina. Tik ne po to miško.“

Jis dirstelėjo į veidrodėlį, pasižiūrėjo, kaip dūmai sūkuriuoja akyse, ir pagalvojo: „Tačiau gyvam iš čia išsikapstyti man nepavyks. Vadinasi, turėčiau bijoti dar mažiau.“

Pabaiga buvo arti. Ta mintis teikė savotiškos ramybės. Liko tik keli nebaigti darbeliai.

Vieta buvo gera, arti mangrovių, kur upokšnis išsiliejo iš savo kraštų ir pavertė pelkynę negiliu tamsaus vandens tvenkiniu. Aukštos ir tankios nendrės bei kiti žolynai augo griovyje suteikdami puikią priedangą. Virš galvos kunkuliavo debesys, kai kurie jų sluoksniai buvo juodi kaip šviežiai išlietas degutas, kiti – vyno spalvos. Po jais driekėsi mangrovių medžiai, sustiprindami ir taip tamsios dienos šešėlius; tvyrojo prietema, tarsi jau būtų užslinkusios sutemos.

Jis įjungė priekinius žibintus ir jų spinduliai šovė keliu daug toliau, negu būtų galima paprastą dieną, aštrūs, balti ir, jis tikėjosi, trukdantys iš karto pastebėti kulkų padarytas skyles priekiniame stikle. Jie taip pat nukreips dėmesį nuo vandens, o plotas šalia automobilio atrodys dar tamsesnis.

Vos tik įsijungė šviesos, Arlenas pravėrė vairuotojo dureles ir įstūmė Springfield į sausiausią žolių kupstą, kokį pastebėjo. Kai per petį pažvelgė į keliuką, nieko nepamatė. Be jokios abejonės, Teitas Makgratas vietą savo sodybai pasirinko čia dėl to, kad iki jos buvo praktiškai neįmanoma nemačiomis prislinkti, tačiau dabar tai veikė prieš jį: būtų velniškai sunku nemačiomis išslinkti iš namelio. Arlenas juos išgirs vos prisiartinus.

Kai šautuvą paslėpė, Arlenas viena ranka suėmė Toliverio pistoletą, kita išsitraukė kišeninį peilį ir jį atlenkė. Peilis buvo nedidelis, bet geras. Turėjo stiprią, grublėtą rankeną, kurią buvo patogu sugriebti, ir keturių colių nerūdijančio plieno ašmenis, kuriuos Toliveris reguliariai galando. Tvirtai suspaudė jį kairėje rankoje ir išslydo pro duris, o tada vėl pasilenkė atgal į vidų ir pistoleto drūtgaliu trinktelėjo per garso signalą. Du trumpi pyptelėjimai, o tada vienas ilgas mykimas. Tikėjosi, kad tai nuskambėjo kaip sutartas ženklas. Dar tris kartus sublyksėjo šviesomis ir tada paliko automobilį.

Nusėlino į griovį, atsargiai pasinaudojo tarpu tarp nendrių, kad paskui save nepaliktų sutryptų ir sulaužytų stiebų. Vanduo kaipmat permerkė jo drabužius, atšaldė kūną. Vieną ranką sukišo į žemę, užgriebė saują tiršto, juodo purvo ir išsitepė juo veidą bei kaklą. Aplink jį zvimbė vabzdžiai, vienas uodas iš karto atsigėrė iš jo rankos, tačiau jis nemėgino jo nuvyti. Sustingo įsmeigęs žvilgsnį į kelią ir jį supančius medžius.

Nuslinkus nuo tarpo gilyn į vandenį, atsargiai, kad nepažeistų nendrių ir nebūtų taip lengva pastebėti, jį greitai paslėpė aukšti stiebai. Jis įsidėmėjo, kiek žingsnių buvo likę iki automobilio, kai pasimatė kulkų paliktos skylės priekiniame stikle, ir pasistengė nubristi tą patį atstumą. Geriausią vietą surado likus maždaug aštuoniasdešimt pėdų iki automobilio priekio. Jis judėjo kaip galėdamas greičiau, susigūžęs, jog net ir pečiai būtų panirę po vandeniu, iškišęs tik pistoletą, kad nesudrėktų.

Dabar jis brido iki kaklo vandeniu, tuo pačiu užutekiu, kuriame tik per kelias mylias nuo čia link žemupio tie patys vyrai paliko merginą iš Kasadagos, Gveną. Jis įsitaisė už nendrių guoto visai prie pat kelio. Padėjo pistoletą tarp jų stiebų, tada dar labiau pritūpė, kol vandens paviršių siekė jo smakras. Kelią iš čia galėjo matyti tik kaire akimi: visą kitą vaizdą užstojo nendrės. Priekiniai žibintai skleidė ilgus, tuščius šviesos spindulius į tamsą. Juose niekas nepasirodė.

Daugiausia vilčių jis dėjo į šerifo automobilį, jo planui jis buvo kritiškai reikšmingas. Toliveris jiems buvo draugas, ne priešas, tuo pačiu automobiliu išvažiavo iš čia mažiau nei prieš valandą. Jo sugrįžimas, nors ir netikėtas, neturėtų iš karto ir būtinai reikšti tikrų nemalonumų. Arlenas vylėsi, kad Teitas išgirs garso signalą, pamatys žibintų blykčiojimą ir pagalvos, kad tai koks nors sutartinis ženklas, kad Toliveris jo šaukiasi, nes kažkas pasikeitė. Galbūt šerifas pakeliui sutiko Veidą ir sulaukė naujų nurodymų; galbūt pamatė ką nors, kas jam nepatiko, o gal sumanė ką nors pasakyti. Galbūt šerifui ir buvo neįprasta sėdėti automobilyje neužeinant į vidų, tačiau tą dieną, kai į „Kiparisų namus“ atvežė Ovenui pinigus, jis sustojo ant kalvelės ir paspaudė garso signalą. Tada pylė lietus, bet dabar jis irgi galėjo greit prasidėti.

Kai pagaliau išgirdo pirmąjį žingsnį, kažkieno pėda užmynė ant šakelės, o tai reiškė, kad artėjantis žmogus eina šalikele, ne kelio viduriu. Automobilio garso signalas ir šviesos jį atviliojo, tačiau jis dar nepasitikėjo jais. Ne visiškai.

Gerai. Visai kaip planuota.

Ateinantysis judėjo kelio pakraščiu iš Arleno pusės. Irgi gerai, taip, kaip planuota. Kad ir kas ėjo, artėjo prie durelių iš vairuotojo pusės. Žingsniai vis garsėjo ir garsėjo, o Arlenas vis dar nieko nematė. Jis taip giliai pritūpė griovyje, kad net jo smakras paniro po vandeniu, galva buvo įkišta į nendrių tankmę, juodai nutepta purvu. Žingsniai buvo labai arti ir staiga visiškai nutilo, o dingus tam garsui, Arlenas pajuto, kaip sustingsta širdis.

„Pamatė? Ar aš buvau...“

Traškesys atsinaujino. Pėdos vėl pajudėjo, ir dabar jos buvo ne daugiau nei už dvidešimties žingsnių. Paniręs vandenyje, Arlenas kiečiau suspaudė pirštus aplink peilį. Matė pistoletą, gulintį nendrėse, ir žinojo, kad bet kada gali jį pačiupti, tačiau ar padarytų tai pakankamai greitai?