Michael Koryta - Kiparisų namai

Здесь есть возможность читать онлайн «Michael Koryta - Kiparisų namai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Obuolys - MEDIA INCOGNITO, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kiparisų namai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kiparisų namai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Arlenui Viagneriui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, teko regėti dūmus žmonių akyse ir anksčiau. Tai būdavo neišvengiamos mirties ženklas. Jis niekada neklysdavo. Kai vieną troškų vakarą nubudęs traukinyje pamato mirties ženklus bendrakeleivių akyse, beviltiškai bando juos atkalbėti tęsti kelionę į Floridos Ki salas. Tik devyniolikametis Polas Brikhilas juo patiki ir abu lieka naktį nuošalioje stotyje, tikėdamiesi išsisukti nuo neišvengiamos mirties. Bičiuliai patraukia į pietus pėsti ir netrukus pasijunta įkalinti „Kiparisų namuose“ – atokioje Meksikos įlankos užeigoje, kuri priklauso mįslingai gražuolei Rebekai, – tiesiog artėjančio uragano kelyje. Tačiau tas pragaištingas 1935 m. uraganas – ne vienintelis jiems gresiantis pavojus. Meksikos įlankos gyventojus valdo kur kas šiurpesnė jėga, todėl šilto ir šalto matęs Arlenas nori kuo greičiau iš ten nešdintis. Bet Polas atsisako palikti Rebeką vieną, net ir išgirdęs draugo perspėjimą, jog užgaišę gali niekada iš ten neištrūkti. Nuo šiurpios pradžios iki stingdančios pabaigos Kiparisų namai yra neprilygstamas „geriausio iš geriausių“ detektyvas su fantastikos prieskoniu, sulaukęs liaupsių iš rašytojų Stepheno Kingo, Peterio Straubo, Deano Koontzo ir Rono Rasho. Michaelis Koryta (g. 1982 m.) jau gimė žinodamas, kuo nori būti, ir negaišo laiko veltui. Aštuonerių pradėjo susirašinėti su mylimais autoriais, o 16-os nutarė pasišvęsti detektyvo žanrui. Su tuo tikslu baigė kriminalistiką Indianos universitete, dirbo privačiu sekliu. Pirmasis Michaelio Korytos romanas Šįvakar aš pasakiau sudie, nominuotas Edgar apdovanojimui, pasirodė tuomet, kai jam buvo dvidešimt vieneri. Vėlesni detektyvai Širdgėlos giesmė, Svetingas kapas, Pavydėk nakčiai, Šaltoji upė taip pat buvo įvertinti kritikų ir skaitytojų visame pasaulyje – jie išversti į dvidešimt kalbų. Kiparisų namai – septintasis 29-erių metų rašytojo romanas. Meistriškai plakdamas įvairius žanrus M. Koryta atkuria slogią JAV ketvirtojo dešimtmečio atmosferą, Didžiąją depresiją, bemaž leidžia užuosti smėlį, viskį, jūros druskos išėstą medieną, pajusti nežinomybės įtampą ir neįvardintą grėsmę, kuri nepaleidžia iki paskutinių romano eilučių. * "Įtaigumu šis romanas prilygsta geriausiems STEPHENO KINGO ir PETERIO STRAUBO darbams."* Dennis Lehane, KUŽDESIŲ SALOS autorius

Kiparisų namai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kiparisų namai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Arlenas išlipo neišjungdamas savo automobilio variklio ir per klampų purvą nubėgo link šerifo automobilio atstatęs šautuvą į priekį. Pakankamai prisiartinęs priklaupė ant vieno kelio, nutaikęs šautuvą į keleivio dureles, ir palaukė. Toliveris galėjo apsimesti, kad jį prisiviliotų, o tada pakilti su pistoletu rankoje kaip tik tą akimirką, kai Arlenas sieks durelių rankenos.

Tačiau jis nepakilo. Dvi trisdešimto kalibro kulkos iš Springfield pasiekė savo tikslą: priekiniame stikle buvo dvi skylės, vos per keletą colių viena nuo kitos, jas supo suskeldėjęs stiklas, kaip tik virš vairo. Arlenas palaukė dar keletą sekundžių klausydamas, kaip gaudžia motoras, o tada pastebėjo, kaip iš automobilio netoli durų rėmo apačios kažkas kapsi. Kraujas.

Išvydęs jį pakilo ir nuėjęs link keleivio durelių, atidarė jas, viena ranka prispaudęs Springfield prie šono, taip ir nenukėlęs piršto nuo gaiduko. Stambus Toliverio kūnas buvo įstrigęs tarp prietaisų skydelio ir keleivio sėdynės, tvirtai įsispaudęs pečiais. Kraujas sutekėjo ant grindų po juo, o kai durelės buvo atidarytos, plona jo srovelė išsiliejo Arlenui ant batų. Arlenas matė, kaip sudrebėjo dičkio nugara. Bando kvėpuoti. Dar nenusibaigęs.

Ant vairuotojo sėdynės gulėjo pistoletas, ginklas, kurį Toliveris laikė, kai jį užklupo kulkos. Arlenas palinko virš jo, paėmė pistoletą ir užsikišo už diržo. Tada sugriebė šerifą už marškinių ir ištempė jį iš automobilio į purvynę.

Nuo kelio neatsklido jokio garso. Tačiau Springfield paleisti šūviai sukėlė daug triukšmo, o Arlenas numanė, kad Makgratai panorėję gali per šiuos miškus judėti be garso. Nugara atsisukęs į automobilį, kad apsisaugotų, apvertė Toliverį. Tam prireikė padėti šautuvą: šerifas svėrė gerus du šimtus penkiasdešimt svarų. Kai jam pavyko tai padaryti, Arlenas išvydo dvi skyles šerifo kūne, vieną aukštai dešinėje pusėje, kur ji prasimušė per raktikaulį, o kitą žemiau, arčiau krūtinės vidurio. Toliveris lėtai sumirksėjo, iš po jo vokų sklido dūmai, pajudino lūpas tarsi vandens ieškanti žuvis ir mirė. Arlenas kaipmat suprato, kas atsitiko: praeityje matė ne vieną vyrą mirties akimirką.

Arlenas tarė:

– Bloga žinia, drauguži: negali taip lengvai nuo manęs pasislėpti.

Jis atrėmė šautuvą į automobilį, tada pasilenkė žemyn, suėmė Toliverio galvą abiem rankomis, pakėlė numirėlio veidą aukštyn ir pažvelgė į jo akis.

– Dabar pat grįžk atgal, – pasakė, – ir papasakok man, kiek jų ten yra.

Tu daugiau niekada neperžengsi šito tilto.

Balsas buvo visiškai kitoks nei Oveno. Taip, galima buvo atpažinti, kad tai Toliverio balsas, tačiau jis pasikeitė, tapo tamsesnis, iškraipytas. Kol Arlenas laikė rankose mirusio šerifo galvą, vyriškio oda tapo bespalvė, balta tarsi smėlis mėnesienoje, tarsi iš jo kūno buvo ištraukta paskutinė uncija kraujo. Arlenas pajuto kūnu nueinantį virpulį, vos nemetė Toliverio ir nežengė atgal. Tačiau liko vietoje, nurijo ir pasakė:

– Aš nieko neklausiau apie tilto perėjimą. Klausiau, kiek jų ten yra.

Tu visai nesupranti šito žaidimo, ką? – sušnabždėjo Toliverio vaiduoklis. – Drauguži, mes čia ne tam, kad tau padėtume. Tik todėl, kad gali mus pasiekti, nereiškia, jog privalome tau padėti.

Arlenas nieko nepasakė. Toliverio kraujas bėgo torsu žemyn, šiltomis srovelėmis tekėjo gerkle, glostydamas Arleno rankų šonus.

Tu esi geras šaulys, – tarė Toliveris. – Tačiau Teitas – geresnis.

– Dar pažiūrėsim, – pasakė Arlenas.

O taip, pažiūrėsim. Tas vyrukas – žudikas iš prigimties, kito tokio nemačiau. Labiau gimęs žudyti nei gyvatė barškuolė ar ryklys. Tu dar tokio nematei. Ir tas senis nevertina niekieno gyvybės, išskyrus savo sūnų. O, tu? Tu bendradarbiavai su žmonėmis, kurie nužudė vieną jo sūnų. Pavadinčiau tai garantuotu mirties nuosprendžiu.

Pasaulis aplink Arleną ėmė suktis. Jis stengėsi sutelkti dėmesį į Toliverio akis, tačiau aplink tą centrą visa kita judėjo, sukosi medžiai, dangus ir spalvos. Visai nepriminė pokalbio su Ovenu. Dabar jautėsi tarsi apimtas siaubingos karštinės.

– Ar Veidas su jais?

Dar ne. Bet jis greitai čia atvažiuos. Jis dar pamatys tave, nespėjus baigtis tavo žemiškai kelionei, o tada labai pasigailėsi, kad atvažiavai šiuo keliu.

Arleno ausyse gaudė šaižus, aštrus triukšmas, ėjo bangomis, tarsi pulsas, tad jis užmerkė akis ir susiraukė. Kai vėl atsimerkė, gausmas buvo stipresnis ir atrodė, kad pasaulį aptraukė rūkas. Jis galėjo matyti tik Toliverio veidą, negirdėjo nieko kito, tik tą gausmą, ir...

Paleisk jį.

Kalbėjo ne Toliveris. Pažįstamas balsas, bet ne Toliverio. Ar tai Ovenas Kadis? Ne, jis, regis, sklido iš daug tolimesnių laikų. Tačiau toks pažįstamas. Toks velniškai pažįstamas. Kieno tai balsas? Kaip jis galėjo...

Paleisk jį.

...pamiršti tokį balsą, tokį gilų ir stiprų, ir valdingą? Žinojo jo šaltinį, gerai žinojo, tačiau čia, rūke ir gaudesyje, viskas buvo neaišku. Jeigu tik jis galėtų prisiminti...

Paleisk jį, sūnau.

Izaokas? Ne, negali būti. Juk negali taip seniai miręs žmogus pasiekti Arleną dabar ir pasakyti jam...

Pagaliau jis įsisąmonino paliepimą. Privalėjo paleisti Toliverį. Jis nuleido rankas nuo šerifo galvos ir atsilošė į automobilį jausdamas veriančio skausmo ietį, pervėrusią krūtinę.

„Kulka, – pagalvojo jis. – Mane ką tik pašovė.“

Tačiau kulkos nebuvo ir skausmas greitai praėjo. Jis užmerkė akis, vėl jas atvėrė ir giliai įkvėpė, o pasaulis vėl buvo stabilus, išskyrus dilgčiojimą ant rankų, kur odą sutepė Toliverio kraujas. Nusišluostė jį į kelnes, žvelgdamas žemyn į negyvėlį ir suvokdamas, kas ką tik vos neatsitiko – Toliveris jį laikė čia. Taip, Arlenas gal ir atvėrė kelią bendravimui, tačiau Toliveris beveik uždarė jo kelią atgal, o ta transą primenanti būklė, kurią jis pasiekė su Ovenu, šį kartą galėjo baigtis mirtimi. Jis negalėjo nieko aplink save matyti, nieko negirdėjo, būtų visiškai nesugebėjęs apsiginti, jeigu nebūtų sugebėjęs paleisti kūno ir atsitraukti. Kuo ilgiau jis laikė Toliverį, kuo ilgiau bandė koridorių išlaikyti atvertą, tuo giliau grimzdo į transą. Galėjo likti čia, ant kelio, labai ilgai.

Atsipeikėti padėjo jo tėvo balsas. Arleanas buvo beveik visiškai tuo tikras, ir kažkodėl tai jį sukrėtė labiau nei bet kuris kitas dalykas.

Šis žaidimas pavojingas. Tai tikrai nėra paprastas pokalbis. Ne, daug daugiau nei paprastas pokalbis, o tai, ką pasakė Toliveris, irgi tiesa – mirusieji neprivalo jam padėti. Sugebėjimas juos pasiekti – nebūtinai geras dalykas.

Jis atsistojo ir peržengė kūną laikydamas rankose šautuvą, atidžiai nužvelgė kelią priešais, miškus ir upokšnį, stebėdamas ir klausydamasis, tvirtai uždėjęs pirštą ant gaiduko.

Nieko nematė, negirdėjo nė vieno žmogaus sukelto garso. Jis pasitraukė atgal prie automobilio priekio ir uždėjo delną ant antvožo. Variklis vis dar veikė ir skleidė karštį. Toliveris galbūt atvažiavo iš toliau nei Arlenas iš pradžių galvojo. Visai gali būti, kad Makgratai vis dar nežino, kad jis čia. O galėjo būti ir taip, kad šitas variklis visada kaito ir Arleno laikas pavojingai sutrumpėjo.

Jis greitai nužvelgė automobilio saloną ieškodamas ginklų. Nebuvo nė vieno, išskyrus pistoletą, kurį jis jau paėmė iš šerifo, tačiau rado dar ir dvi poras antrankių. Gale taip pat buvo ilgoka grandinė su pakabinama spyna. Arlenas pasikabino antrankius kitoje diržo pusėje nuo pistoleto, o tada atsitraukė atgal ir nužvelgė kūną. Stambūs Toliverio delnai gulėjo išskleisti purve ir Arlenas prisiminė, kaip šerifas jį talžė areštinėje, kol Solomonas Veidas stovėjo atsirėmęs į grotas ir viską stebėjo netardamas nė žodžio.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kiparisų namai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kiparisų namai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kiparisų namai»

Обсуждение, отзывы о книге «Kiparisų namai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x