Michael Koryta - Kiparisų namai

Arlenas išlipo neišjungdamas savo automobilio variklio ir per klampų purvą nubėgo link šerifo automobilio atstatęs šautuvą į priekį. Pakankamai prisiartinęs priklaupė ant vieno kelio, nutaikęs šautuvą į keleivio dureles, ir palaukė. Toliveris galėjo apsimesti, kad jį prisiviliotų, o tada pakilti su pistoletu rankoje kaip tik tą akimirką, kai Arlenas sieks durelių rankenos.

Tačiau jis nepakilo. Dvi trisdešimto kalibro kulkos iš Springfield pasiekė savo tikslą: priekiniame stikle buvo dvi skylės, vos per keletą colių viena nuo kitos, jas supo suskeldėjęs stiklas, kaip tik virš vairo. Arlenas palaukė dar keletą sekundžių klausydamas, kaip gaudžia motoras, o tada pastebėjo, kaip iš automobilio netoli durų rėmo apačios kažkas kapsi. Kraujas.

Išvydęs jį pakilo ir nuėjęs link keleivio durelių, atidarė jas, viena ranka prispaudęs Springfield prie šono, taip ir nenukėlęs piršto nuo gaiduko. Stambus Toliverio kūnas buvo įstrigęs tarp prietaisų skydelio ir keleivio sėdynės, tvirtai įsispaudęs pečiais. Kraujas sutekėjo ant grindų po juo, o kai durelės buvo atidarytos, plona jo srovelė išsiliejo Arlenui ant batų. Arlenas matė, kaip sudrebėjo dičkio nugara. Bando kvėpuoti. Dar nenusibaigęs.

Ant vairuotojo sėdynės gulėjo pistoletas, ginklas, kurį Toliveris laikė, kai jį užklupo kulkos. Arlenas palinko virš jo, paėmė pistoletą ir užsikišo už diržo. Tada sugriebė šerifą už marškinių ir ištempė jį iš automobilio į purvynę.

Nuo kelio neatsklido jokio garso. Tačiau Springfield paleisti šūviai sukėlė daug triukšmo, o Arlenas numanė, kad Makgratai panorėję gali per šiuos miškus judėti be garso. Nugara atsisukęs į automobilį, kad apsisaugotų, apvertė Toliverį. Tam prireikė padėti šautuvą: šerifas svėrė gerus du šimtus penkiasdešimt svarų. Kai jam pavyko tai padaryti, Arlenas išvydo dvi skyles šerifo kūne, vieną aukštai dešinėje pusėje, kur ji prasimušė per raktikaulį, o kitą žemiau, arčiau krūtinės vidurio. Toliveris lėtai sumirksėjo, iš po jo vokų sklido dūmai, pajudino lūpas tarsi vandens ieškanti žuvis ir mirė. Arlenas kaipmat suprato, kas atsitiko: praeityje matė ne vieną vyrą mirties akimirką.

Arlenas tarė:

– Bloga žinia, drauguži: negali taip lengvai nuo manęs pasislėpti.

Jis atrėmė šautuvą į automobilį, tada pasilenkė žemyn, suėmė Toliverio galvą abiem rankomis, pakėlė numirėlio veidą aukštyn ir pažvelgė į jo akis.

– Dabar pat grįžk atgal, – pasakė, – ir papasakok man, kiek jų ten yra.

Tu daugiau niekada neperžengsi šito tilto.

Balsas buvo visiškai kitoks nei Oveno. Taip, galima buvo atpažinti, kad tai Toliverio balsas, tačiau jis pasikeitė, tapo tamsesnis, iškraipytas. Kol Arlenas laikė rankose mirusio šerifo galvą, vyriškio oda tapo bespalvė, balta tarsi smėlis mėnesienoje, tarsi iš jo kūno buvo ištraukta paskutinė uncija kraujo. Arlenas pajuto kūnu nueinantį virpulį, vos nemetė Toliverio ir nežengė atgal. Tačiau liko vietoje, nurijo ir pasakė:

– Aš nieko neklausiau apie tilto perėjimą. Klausiau, kiek jų ten yra.

Tu visai nesupranti šito žaidimo, ką? – sušnabždėjo Toliverio vaiduoklis. – Drauguži, mes čia ne tam, kad tau padėtume. Tik todėl, kad gali mus pasiekti, nereiškia, jog privalome tau padėti.

Arlenas nieko nepasakė. Toliverio kraujas bėgo torsu žemyn, šiltomis srovelėmis tekėjo gerkle, glostydamas Arleno rankų šonus.

Tu esi geras šaulys, – tarė Toliveris. – Tačiau Teitas – geresnis.

– Dar pažiūrėsim, – pasakė Arlenas.

O taip, pažiūrėsim. Tas vyrukas – žudikas iš prigimties, kito tokio nemačiau. Labiau gimęs žudyti nei gyvatė barškuolė ar ryklys. Tu dar tokio nematei. Ir tas senis nevertina niekieno gyvybės, išskyrus savo sūnų. O, tu? Tu bendradarbiavai su žmonėmis, kurie nužudė vieną jo sūnų. Pavadinčiau tai garantuotu mirties nuosprendžiu.

Pasaulis aplink Arleną ėmė suktis. Jis stengėsi sutelkti dėmesį į Toliverio akis, tačiau aplink tą centrą visa kita judėjo, sukosi medžiai, dangus ir spalvos. Visai nepriminė pokalbio su Ovenu. Dabar jautėsi tarsi apimtas siaubingos karštinės.

– Ar Veidas su jais?

Dar ne. Bet jis greitai čia atvažiuos. Jis dar pamatys tave, nespėjus baigtis tavo žemiškai kelionei, o tada labai pasigailėsi, kad atvažiavai šiuo keliu.

Arleno ausyse gaudė šaižus, aštrus triukšmas, ėjo bangomis, tarsi pulsas, tad jis užmerkė akis ir susiraukė. Kai vėl atsimerkė, gausmas buvo stipresnis ir atrodė, kad pasaulį aptraukė rūkas. Jis galėjo matyti tik Toliverio veidą, negirdėjo nieko kito, tik tą gausmą, ir...

Paleisk jį.

Kalbėjo ne Toliveris. Pažįstamas balsas, bet ne Toliverio. Ar tai Ovenas Kadis? Ne, jis, regis, sklido iš daug tolimesnių laikų. Tačiau toks pažįstamas. Toks velniškai pažįstamas. Kieno tai balsas? Kaip jis galėjo...

Paleisk jį.

...pamiršti tokį balsą, tokį gilų ir stiprų, ir valdingą? Žinojo jo šaltinį, gerai žinojo, tačiau čia, rūke ir gaudesyje, viskas buvo neaišku. Jeigu tik jis galėtų prisiminti...

Paleisk jį, sūnau.

Izaokas? Ne, negali būti. Juk negali taip seniai miręs žmogus pasiekti Arleną dabar ir pasakyti jam...

Pagaliau jis įsisąmonino paliepimą. Privalėjo paleisti Toliverį. Jis nuleido rankas nuo šerifo galvos ir atsilošė į automobilį jausdamas veriančio skausmo ietį, pervėrusią krūtinę.

„Kulka, – pagalvojo jis. – Mane ką tik pašovė.“

Tačiau kulkos nebuvo ir skausmas greitai praėjo. Jis užmerkė akis, vėl jas atvėrė ir giliai įkvėpė, o pasaulis vėl buvo stabilus, išskyrus dilgčiojimą ant rankų, kur odą sutepė Toliverio kraujas. Nusišluostė jį į kelnes, žvelgdamas žemyn į negyvėlį ir suvokdamas, kas ką tik vos neatsitiko – Toliveris jį laikė čia. Taip, Arlenas gal ir atvėrė kelią bendravimui, tačiau Toliveris beveik uždarė jo kelią atgal, o ta transą primenanti būklė, kurią jis pasiekė su Ovenu, šį kartą galėjo baigtis mirtimi. Jis negalėjo nieko aplink save matyti, nieko negirdėjo, būtų visiškai nesugebėjęs apsiginti, jeigu nebūtų sugebėjęs paleisti kūno ir atsitraukti. Kuo ilgiau jis laikė Toliverį, kuo ilgiau bandė koridorių išlaikyti atvertą, tuo giliau grimzdo į transą. Galėjo likti čia, ant kelio, labai ilgai.

Atsipeikėti padėjo jo tėvo balsas. Arleanas buvo beveik visiškai tuo tikras, ir kažkodėl tai jį sukrėtė labiau nei bet kuris kitas dalykas.

Šis žaidimas pavojingas. Tai tikrai nėra paprastas pokalbis. Ne, daug daugiau nei paprastas pokalbis, o tai, ką pasakė Toliveris, irgi tiesa – mirusieji neprivalo jam padėti. Sugebėjimas juos pasiekti – nebūtinai geras dalykas.

Jis atsistojo ir peržengė kūną laikydamas rankose šautuvą, atidžiai nužvelgė kelią priešais, miškus ir upokšnį, stebėdamas ir klausydamasis, tvirtai uždėjęs pirštą ant gaiduko.

Nieko nematė, negirdėjo nė vieno žmogaus sukelto garso. Jis pasitraukė atgal prie automobilio priekio ir uždėjo delną ant antvožo. Variklis vis dar veikė ir skleidė karštį. Toliveris galbūt atvažiavo iš toliau nei Arlenas iš pradžių galvojo. Visai gali būti, kad Makgratai vis dar nežino, kad jis čia. O galėjo būti ir taip, kad šitas variklis visada kaito ir Arleno laikas pavojingai sutrumpėjo.

Jis greitai nužvelgė automobilio saloną ieškodamas ginklų. Nebuvo nė vieno, išskyrus pistoletą, kurį jis jau paėmė iš šerifo, tačiau rado dar ir dvi poras antrankių. Gale taip pat buvo ilgoka grandinė su pakabinama spyna. Arlenas pasikabino antrankius kitoje diržo pusėje nuo pistoleto, o tada atsitraukė atgal ir nužvelgė kūną. Stambūs Toliverio delnai gulėjo išskleisti purve ir Arlenas prisiminė, kaip šerifas jį talžė areštinėje, kol Solomonas Veidas stovėjo atsirėmęs į grotas ir viską stebėjo netardamas nė žodžio.