Michael Koryta - Kiparisų namai

Jis atidarė sunkvežimio dureles ir padėjo jai įlipti vidun. Ji nesakė nė žodžio, tik darė, ką jis vertė ją daryti, bet kai atsidūrė prie vairo, atsisuko į jį ir pažvelgė klausiančiomis akimis, tarsi nieko nesuprasdama.

– Aš privalau jo ieškoti, – paaiškino Arlenas. – Privalau surasti Polą. Negaliu jo čia palikti.

– Neversk manęs važiuoti vienos, – pasakė ji, ir akimirką jo pasiryžimas beveik išgaravo. Jis atsigręžė į namą, į tamsius debesis, plaukiančius nuo jūros, pagalvojo apie Polą Brikhilą ir papurtė galvą.

– Negaliu jo palikti.

– Tada aš liksiu su tavimi.

– Ne. – Jis palinko į sunkvežimio vidų ir padėjo maišelį jai ant kelių. Tada švelniai suėmė jos veidą abiem rankomis ir privertė pažvelgti jam į akis. – Turi čia penkis tūkstančius dolerių. Lengvai gali nuvažiuoti į Meiną. Tačiau važiuok greitai ir nestodama. Privalai kuo toliau iš čia išvažiuoti.

– Ką? Aš negaliu...

– Kas tau čia liko? – paklausė jis. – Rebeka, jį nužudė. Tavo brolio nebėra. Dabar jie ateis tavęs.

Ji sėdėjo tylėdama, pravėrusi lūpas, miglotomis akimis.

– Ar Meine buvo koks miestas? – paklausė jis.

– Ką?

– Kur tu norėjai važiuoti. Ar buvo konkretus miestas?

Ji sumirksėjo, tarsi nebepažindama jo veido, o tada pasakė:

– Kamdenas. Aš norėjau važiuoti į Kamdeną.

– Tai ir važiuok, – pasakė jis. – Susirask kelią. Vairuok atsargiai ir laikyk pistoletą po ranka. Jeigu kas nors mėgins tave sustabdyti – šauk.

– Negaliu. Neišsiųsk manęs vienos. Negaliu važiuoti viena.

– Dar ne viskas baigta, – ištarė jis. – Kai viską užbaigsiu, aš tave susirasiu. Bet, Rebeka, negaliu bėgti palikęs tą vaikį. Jis dabar su jais. Su vyrais, nužudžiusiais Oveną.

Išgirdusi brolio vardą ji krūptelėjo.

– Tada važiuosiu pas Baretą, – tarė ji.

– Būtent todėl, kad važiavome pas Baretą, – pasakė Arlenas, – ir susiklostė ši situacija. Galbūt ne tiesiogiai dėl jo, tačiau tikrai per tuos vyrus, su kuriais jis dirba. Negali pas jį važiuoti. Privalai išvykti, ir privalai išvykti dabar.

Ji neatsakė.

– Važiuok į šiaurę, – tarė Arlenas, o tada atsitraukė. – Aš tave rasiu. Aš tave visai greitai pavysiu.

– Arlenai, ne.

Bet jis uždarė dureles, pažvelgė pro langą tiesiai jai į akis ir pasakė:

– Rebeka, privalai išvažiuoti.

Ji sėdėjo tylėdama, spoksodama į jį pro stiklą. Jis tarė:

– Aš suvesiu visas jo sąskaitas. Tu jau manimi patikėk. Viską užbaigsiu. Visus juos pribaigsiu. O tada rasiu tave.

Rebeka užvedė variklį. Arlenas paleido dureles, žengė atgal ir atsisveikindamas iškėlė ranką. Tada apsisuko ir nužingsniavo link namo, prie jos brolio kūno, kad įvykdytų savo pažadą.

49

Kol tolumoje nutilo variklio ūžimas, jis jau stovėjo palinkęs virš lavono, o gaivus jūros brizas stūmė link jo sūrų kvapą ir šiugždeno tuos šviesius Oveno plaukus, kurių nesulipino sukrešėjęs kraujas.

– Na, gerai, – pasakė Arlenas pakuždomis, užgniaužta nuo įtampos gerkle. – Pabandykim.

Tą pirmą kartą jam užteko paliesti Oveno kojas. Galėjo pabandyti bent tiek.

Jis atsiklaupė ant verandos šalia kūno ir ištiesęs dešinę ranką prisilietė prie Oveno Kadžio kulkšnies. Per kelnių klešnę nepajuto jokios šilumos. Tik sustingusį, nejudrų kūną.

„Leisk man tave vėl išgirsti, – pagalvojo jis. – Prabilk ir vėl. Pažiūrėkim, ar aš iš tikrųjų galiu tave girdėti.“

Nieko neišgirdo, nieko nepajuto.

Na, gerai, tada pabandykime kalbėti garsiai. Jis suvilgė lūpas ir labai tyliai pasakė:

– Ovenai?

Nieko. Tikra beprotybės viršūnė, taip velniškai kvaila, kad...

Tau teks pasistengti labiau.

Tai ir vėl buvo Oveno balsas, palietė Arleną taip, tarsi ant jo sprando būtų švelniai uždėtas ledo gabaliukas. Arlenas sėdėjo ant verandos, priglaudęs ranką prie vaikino kojos, negalėdamas nei pajudėti, nei prabilti.

– Kaip suprasti, pasistengti labiau? – ištarė pagaliau. Jo balsas buvo negarsesnis už šnabždesį.

Aš dabar nuo tavęs toliau.

Arlenas atitraukė ranką ir atsisėdęs ant kulnų keletą kartų perbraukė delnu kaktą. Delnas kaipmat pasidarė slidus nuo šalto prakaito. Jam kilo mintis. Arba, tiksliau, iškilo prisiminimas. Jis pasilenkė į priekį, uždėjo rankas Ovenui ant pečių ir pažvelgė jam į veidą. Pilkas, kraujo išvagotas kūnas nieko nerodė. Arlenas akimirką sudvejojo, o tada ištiesė rankas ir labai švelniai nykščiais pakėlė Oveno vokus. Jie pakilo tik truputį, tiek, kad būtų matoma šiek tiek rainelės mėlynumo; nuo to vaizdo Arleno krūtinė susispaudė taip, kad tapo sunku net paprasčiausiai kvėpuoti. Jis prisivertė pažvelgti į mirusiojo akis, o tada vėl prabilo, nuleidęs rankas Ovenui ant pečių. Šį kartą truputį garsiau, šiek tiek tvirčiau. Tarsi būtų įtikėjęs.

– Na, gerai, – pasakė. – Aš stengiuosi. Sugrįžk pas mane, po galais. Sugrįžk.

Aš čia.

Balsas buvo daugiau negu klaikus. Arlenas niekada negirdėjo nieko panašaus, net įsivaizduoti to negalėjo. Tas balsas sklandė jo paties galvoje, bet buvo nepaprastai aiškus ir visiškai atpažįstamas. Gerklė išdžiūvo, o žodžiai nuskambėjo kaip kvarkimas. Jis atsikrenkštė ir pabandė dar kartą.

– Papasakok man, – pasakė jis, o nuo pažįstamos, seniai girdėtos frazės oda nubėgo šiurpulys. – Papasakok man, kas atsitiko.

Jie žinojo.

– Ką žinojo? – paklausė jis. – Kad mes ketiname juos pakišti?

Taip.

Vėjo gūsiai keistai atvėsę sustiprėjo, o į krantą garsiai atsimušė didelė banga. Arlenas nieko kito taip netroško, kaip atitraukti rankas nuo lavono ir išsinešdinti iš šios verandos, pasivyti Rebeką ir važiuoti, važiuoti tol, kol bus labai toli nuo šios siaubingos vietos. Prireikė minutėlės, kad užgniaužtų šį troškimą, o tada uždavė kitą klausimą.

– Kas tai padarė? Kas tavęs atėjo?

Nesulaukė jokio atsako. Atrodė, tarsi jo smegenimis būtų nuslydęs kuždesys, tačiau labai greitai ir tyliai, tada jis išvydo, kad Oveno vokai užsivėrė, todėl vėl ištiesė rankas ir juos atvėrė. Šį kartą atitraukė toliau, pamatė daugiau mėlynumo, o nuo to vaizdo jo skrandžiu pasklido šleikštus šaltukas.

– Kas tavęs atėjo? – paklausė dar kartą.

Makgratai. Teitas ir vienas iš jo sūnų. Jie atplaukė įlankėle valtimi, o Toliveris atvažiavo automobiliu. Aš išėjau pasikalbėti su Toliveriu. Kol su juo kalbėjau, Makgratai atsėlino per miškelį. Išgirdau, kaip sušuko Polas.

Balsas nutilo, o Arlenas suspaudė vaikino pečius ir tarė:

– Pasakok man. Nesustok.

Išsitraukiau pistoletą ir nubėgau atgal. Toliveris išsitraukė savo, bet nešovė, jis tik vijosi mane, o aš grįžau vidun, pamačiau, kad jie laiko Polą, ir du kartus iššoviau, tačiau į nieką nepataikiau. Buvau nusitaikęs į Teitą, ruošiausi jį nušauti, bet Toliveris mane pasiekė pirmas. Pargriovė. Tada ant manęs užšoko Teitas. Manau, kad Toliveris norėjo paimti mane gyvą, tačiau aš iššoviau į Teitą, todėl kai jis mane puolė, puolė jau išsitraukęs peilį.

Balsas blėso, tarsi vis silpnėjantis radijo signalas, o Arlenas pasilenkė arčiau negyvo vaikino veido ir suspaudė jo pečius.

– Kas atsitiko Polui? – paklausė jis. – Prašau, papasakok.

Jį pasiėmė.

– Ar jis negyvas? – Arleno balsas buvo garsesnis, bet jis negalėjo susivaldyti. Jautėsi lyg apimtas karštinės sukelto sapno. Ūmai jo kaukolę užliejo siaubingas skausmas, o veidu žliaugė šaltas prakaitas. Pasaulis aplink jį mirguliavo. Buvo sunku išlaikyti koridorių atvertą. Velniškai sunku.