Michael Koryta - Kiparisų namai

Dar ne.

– Kur jis?

Su Makgratais.

– Kodėl jie jo dar nenužudė?

Jiems reikia sužinoti, su kuo jis kalbėjosi. Kas į tai įsivėlęs. Jie palauks Veido. Jis norės ten būti apklausos metu.

– Kas jiems pasakė? – paklausė Arlenas. – Ar tai buvo Baretas?

Nežinau.

Balsas tapo velniškai tylus, beveik visiškai negirdimas. Jis vėl suspaudė Oveno pečius ir suvokė, kad dabar visai pakibęs virš vaikino lavono. Prakaito lašas atsiskyrė nuo jo smakro ir nukrito mirusiam vaikinui ant veido.

– Pasakyk, ką man daryti, – tarė jis. – Ar dar galima jį išgelbėti?

Nežinau. Turi išvežti mano seserį iš čia. Dabar jie atvažiuos jos. Tavęs ir jos. Jie atvažiuos jūsų visų. Dabar jis nė vieno nepaliks gyvo. Tik ne po šito.

– Jos čia nebėra. Išsiunčiau ją. Ji važiuoja į šiaurę.

Arleno kvėpavimas pasidarė greitas ir trūksmingas. Jis nesitikėjo, kad bus taip sunku fiziškai, tačiau tai reikalavo nepaprastai daug jėgų, o jo kūnas reagavo taip, tarsi jis būtų ilgai ir įtemptai klampojęs pelkynais. Skaudėjo raumenis, galva tvinkčiojo, o šaltas prakaitas sunkėsi iš visų porų.

Gerai, pasakė Ovenas. Ji negali čia pasilikti. Ir tu negali.

– Bet Polas...

Nežinau. Galbūt. Vis dar yra laiko. Tačiau ir daugiau mirties. Daugiau nei manoji. Jeigu tu liksi, mirtis liks su tavimi. Aš tuo neabejoju. Sek paskui mano seserį. Važiuok su ja dabar, važiuok greitai.

Arlenas galvojo apie tai, o bangos plakėsi į krantą, vėjas gūsiais pūtė nuo Meksikos įlankos, sukurdamas šiugždančią plėvelę ant kraujo klano.

– Ar Polas su Makgratais? – pasitikslino.

Taip.

– Ir jis vis dar gyvas?

Kol kas. Tačiau aplink jį labai daug mirties.

– Ar gali mane pas juos nuvesti? – tarė Arlenas. – Ar gali man parodyti kelią?

Dabar jis kalbėjo praktiškai priglaudęs lūpas prie vaikino ausies, galėjo net užuosti varinį kraujo kvapą. Kiekvieną kartą Ovenui prabilus, jo balsas buvo vis tylesnis.

Galiu.

Galvos skausmas išsiliejo staigia, nepakeliama agonija, jam teko paleisti vaikiną ir atsilošti nuo lavono. Skausmas atlėgo, tačiau Arlenas buvo permerktas prakaito ir jautė, kaip iš nuovargio virpa visi raumenys. Viską vainikavo keistas svaigulys, tarsi jis per ilgai būtų prabuvęs be oro.

– Atleisk, – pasakė jis, pasilenkdamas į priekį ir dar kartą sugriebdamas vaikino pečius. – Man labai gaila.

Žinau. Kuždesys, veik negirdimas.

– Aš viską sutvarkysiu, – pažadėjo Arlenas. Vėjas vėl pakilo, plačiu gūsiu aptaškė verandą pavieniais lietaus lašais, ir staiga Arlenas pajuto, kad yra vienas, jis suvokė, pirmą kartą per keletą minučių, kad žvelgia į mirusio žmogaus akis. Šio veiksmo tikrovė kuriam laikui buvo išnykusi; tiesą pasakius, kurį laiką jis praktiškai nieko nematė, tik girdėjo. Tarsi būtų patekęs į transo būseną, tačiau dabar kažkas būtų iš jos ištraukęs, išstūmęs atgal į realybę.

– Tu nuo manęs tolsti, – pasakė.

Negaliu daugiau čia pats išsilaikyti, iš už laiko ir vietos ribų atsklido Oveno Kadžio kuždesys. Tu nežinai, kaip mane čia išlaikyti.

– Aš stengiuosi.

Taip. Bet dar negali to padaryti.

Labai tyliai. Beveik negirdimai. Arlenas tarė:

– Sudie. Kad ir kur keliautum, lengvos tau kelionės.

Ir viskas. Arlenas pajuto, kad Ovenas išėjo. Prakaitavimas liovėsi, drėgmė greitai nudžiūvo nuo jo odos, o tikrojo pasaulio garsai sugrįžo – kirų klyksmai, palmių lapų šiurenimas, medinio namo girgždėjimas.

Jo tėvas sugebėjo mirusiuosius išlaikyti ilgiau. Galėjo lengviau juos pašaukti. Kaip jam tai pavykdavo?

„Galėjai jo paklausti, – pagalvojo Arlenas, – bet to nepadarei. Tu atsisakei tikėti nors vienu jo pasakojimų žodžiu, o dabar jo patarimai, kuriuos galėjai gauti, tau nepasiekiami. Tau liko tik jo atsisveikinimo žodžiai – patarimas, kad privalai patikėti, ir pažadas, kad meilė pasilieka. Ir viskas. Pasistenk, kad tau to užtektų.“

Polas vis dar buvo gyvas. Bent jau kol kas. Jie jį paėmė, tačiau paėmė gyvą. Jis vis dar gali šiandien numirti. Tačiau jeigu Polo neliks, Arlenas pasirūpins, kad vaikis neišeitų vienas.

Jis atsitraukė nuo negyvo kūno, atsistojo. Nenorėjo palikti Oveno čia vieno, nenorėjo jo apleisti, tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Užėjo į smuklę galvodamas, kad bent jau paims antklodę ir jį pridengs. Gal ir nedidelis pagarbos gestas, tačiau vis šis tas. Jis buvo nuėjęs gal kokius dešimt žingsnių per tamsų kambarį, kai dirstelėjo į savo atspindį veidrodyje už baro ir sustingo.

Iš stiklo už baro į jį žvelgė skeletas. Arlenas spoksojo į jį nejudėdamas, o tada lėtai pakėlė ranką tikrindamas atvaizdą. Vyras veidrodyje irgi sujudėjo, kauliniai pirštai stikle sukrutėjo. Arlenas suvilgė netikėtai išdžiūvusias lūpas, o kai jis tai padarė, vyras veidrodyje iškišo juodą liežuvį ir apvedė juo plikus, niekuo nepridengtus dantis.

Jeigu tu liksi, mirtis liks su tavimi, – sakė Ovenas. – Aš tuo neabejoju.

Jis nusisuko nuo veidrodžio ir pažvelgė pro langą, į keliuką, kuriuo visai neseniai išvažiavo Rebeka.

Sek paskui mano seserį, – dar jam sakė Ovenas.

Bet jis taip pat sakė, kad Polas vis dar gyvas.

Arlenas nebežiūrėjo į veidrodžius, kai perėjo kambarį ir susirado raktus nuo kabrioleto. Nežiūrėjo į veidrodžius lipdamas į antrą aukštą, iš kur atsinešė antklodę. Nežiūrėjo į juos ir vėl eidamas per kambarį į galinę verandą. Atsiklaupė šalia Oveno, paskutinį kartą užvėrė jo vokus, tada užtiesė antklodę ant viršaus ir užkišo galus, kad vėjas jos nenuplėštų. Užbaigęs pakėlė abu šautuvus ir apžiūrėjo. „M1903“ modelio Springfield ilgavamzdžiai. Vienodi. Rebekos ir Oveno tėvas tikriausiai nusipirko šią porelę tuo pačiu metu, kai įsigijo pistoletus. Tai buvo geri ginklai. Tokie atėmė daugybę gyvybių per daugelį metų. Toks jau tų gerų ginklų standartas.

Jis atidarė spynas ir įsitikino, kad abu šautuvai užtaisyti penkiomis trisdešimto kalibro kulkomis. Šie ginklai galėjo pasiųsti kulkas iš šešių šimtų jardų atstumo ir per pėdą suvaryti į pušies kamieną. Paskutinį kartą, kai Arlenas tokį laikė, ant jo vamzdžio buvo pritvirtintas durtuvas.

Jis užtrenkė spynas ir sugniaužęs po šautuvą kiekvienoje rankoje paskutinį kartą pažvelgė į uždengtą lavoną po savo kojomis. Tada nusileido nuo verandos ir apėjęs aplink namą nužingsniavo link automobilio. Debesys virš jo galvos buvo tamsūs ir sunkūs, tačiau dar nelijo. Paguldė ginklus ant galinės sėdynės ir atsisėdęs prie vairo užvedė variklį. Variklis buvo galingas, automobilis važiuos greitai. Nežinojo, kur važiuos, bet Ovenas sakė, kad gali rodyti jam kelią, ir jis juo patikėjo. Nematė priežasčių, kodėl numirėlis turėtų meluoti.

Prieš įjungdamas pavarą, dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Apšvietimas dėl dangumi lekiančių tamsių debesų buvo keistas ir nepastovus, tačiau jo akys atrodė tarsi jas būtų padengusi ledo pluta. Iš kišenės jis išsitraukė degtukų dėžutę, uždegė vieną ir iškėlė jį visai priešais veidą, pasilenkė arčiau veidrodėlio.

Jo akys buvo pilnos baltų dūmų. Jie sklendė iš jo akiduobių, susipynė su nuo degtuko kylančiais dūmais ir sūkuriais kilo į dangų ir ten susispietusius audros debesis. Ilgai žvelgė sau į akis, o tada užpūtė degtuką, įjungė pavarą ir tvirtai nuspaudė akseleratoriaus pedalą.