Michael Koryta - Kiparisų namai

Ketvirta dalis

Numirėlio reikalai

50

Debesys sutirštėjo visai paslėpdami saulę, tačiau taip ir nepradėjo lyti. Tarsi kažkas būtų neleidęs liūčiai įsisiautėti, todėl ji vis labiau niršo. Dangus grėsmingai pritvinko, niekaip negalėdamas išsilieti, tik užgulė apačioje esantį pasaulį šešėliais, prispausdamas karštį bei drėgmę prie žemės. Arlenas nuvažiavo iki pat asfaltuoto kelio, sustojo T formos kryžkelėje ir pagalvojo: „O kur dabar?“

Pasuko į kairę. Nebuvo jokio sąmoningo sprendimo, jokios aiškios priežasties sukti į kairę, o ne į dešinę, tiesiog pažvelgė į abi puses ir pajuto, kaip koja atleido stabdžio pedalą ir persikėlė ant akseleratoriaus, kai jo akys įsmigo į vėjo mosuojamas pilkas samanas, nukarusias nuo kiparisų, augančių šiaurės kryptimi.

„Jis mane veda, – pagalvojo. – Ovenas rodo man kelią.“

Nežinojo, kaip jis tai daro, tačiau tikėjo tuo, jautė keistą tikrumą, kad būtent šis kelias nuves jį pas Polą.

Važiuojant per kiparisų giraitę vėjas sustiprėjo, viena kedeninių tilandsijų atplaiša tingia arka atskriejo link automobilio ir nutūpė ant keleivio sėdynės šalia. Buvo dar tik po pirmos, tačiau atrodė taip, tarsi jau būtų užslinkusios sutemos. Kubiečių laivas turėjo atplaukti po gerų aštuonių valandų. Jeigu apskritai pasirodys. Arlenas nujautė, kad jis nebeatplauks, kad jiems kažkaip bus perduota žinia ir kad neįvyks nieko, ko taip laukė Baretas ir jo draugai.

Rebeka dabar važiavo tuo pačiu keliu, gerokai jį pralenkusi, toldama. Ji turėjo mažiausiai dar keletą valandų, kol prasidės jos sunkvežimio paieška.

„O tada aš ją pasivysiu“, – bandė galvoti jis, bet užteko vieno žvilgsnio į galinio vaizdo veidrodėlį, kad vėl pamatytų dūmus savo akyse.

Jis daugiau niekada jos nepamatys.

Mintis buvo skausmingai karti. Jis niekada nebijojo mirties. Keletą kartų gyvenime netgi ilgėjosi jos. Tačiau tos dienos buvo praeityje, dar prieš sutinkant Rebeką.

Bet buvo savotiškai teisinga patirti tokią netektį. Taip turėjo įvykti. Jis prisiminė, kaip uždėjo rankas Ovenui Kadžiui ant pečių ir pažvelgęs tiesiai numirėliui į akis labai aiškiai išgirdo jo balsą, kalbantį visišką tiesą, paskui prisiminė savo vaikystės žygį pas Fajeto apygardos šerifą, ir kaip jo tėvo kraujas patvino dulkėse, žinojo, kad viskas padaro ratą laike ir sugrįžta į tą pačią vietą. Visiems tenka sumokėti už savo nuodėmes. Šiandien jam teks sumokėti už savąsias.

Važiuodamas keliu tolyn, viena ranka pasiekė galinę sėdynę ir perkėlė vieną šautuvą į priekį, atrėmė į savo koją, nukreipęs vamzdį į grindis, kad buožė ir gaidukas būtų kuo arčiau rankos.

Automobilis važiavo nuostabiai; Solomonas Veidas tikrai turėjo gerą skonį mašinoms. Arlenas visą laiką spaudė beveik septyniasdešimties mylių per valandą greičiu. Du kartus aplenkė kitus automobilius, judančius puse to greičio, matė, kaip jų vairuotojai iškėlė rankas susierzinę ir nustebę, o jis tik pralėkė pro juos ir nurūko tolyn. Į šiaurę nuvažiavo mažiausiai penkias mylias, praktiškai nepristabdydamas kirto dvi kryžkeles, kažkodėl įsitikinęs, kad tie keliai neveda ten, kur jam reikia, kol pasiekė dar vieną keturių kelių sankryžą ir vėl pajuto, kaip suka į kairę visiškai nemąstydamas. Asfaltas greitai dingo ir jis nudardėjo šunkeliu. Praėjusios nakties lietaus vandenys čia dar nebuvo nutekėję, todėl jam teko taškytis per gilias balas, o ratai keletą kartų prasisuko minkštame purve. Pietuose sudundėjo griaustinis, tačiau žaibų nesimatė, o ir vėjas nurimo. Jis bandė išlaikyti greitį, tačiau kelias buvo toks duobėtas ir išvažinėtas, kad jis bijojo, jog jeigu ir toliau taip lėks, visi ratai nulakstys. Vienas lietaus lašas kažkaip sugebėjo pataikyti jam į kaktą, kai kelias susiaurėjo ir virto savotišku siauru žaliu tuneliu. Keisti, rojaus paukščius primenantys augalai susispaudė prie keliuko, jų platūs žali lapai kilo į dangų ieškodami saulės šviesos.

– Kur aš važiuoju? – garsiai ištarė jis, tikėdamasis atsakymo, tikėdamasis, kad Oveno balsas galės pasiekti jį ir čia. Tačiau jį pasitiko tik tyla. Kelias vingiavo vis tolyn ir tolyn, nesimatė nė ženklo, kad čia gyventų žmonės, jį supo tik žalios džiunglės.

Jis tikėjo kiekvienu judesiu, kurį padarydavo automobilyje, tikėjo, kad jį veda miręs žmogus, bet jeigu tai tik kvailas proto triukas ir jis tik tolsta nuo Polo? Abejonės augo keliui vis toliau vingiuojant į miškus, kuo labiau jis tolo nuo bet kokios pažįstamos vietos, kol pagaliau jis taip sumažino greitį, kad automobilis judėjo vėžlio žingsniu. Tada Arlenas pradėjo svarstyti, ar nepasukus atgal. Tačiau keliukas buvo toks siauras, kad tai būtų buvę praktiškai neįmanoma padaryti. Purve matėsi padangų vėžės ir kanopų paliktos žymės, tačiau ką tai įrodė? Tik tiek, kad kažkas čia pravažiavo: tai nebūtinai buvo Makgratas.

Tada tarp medžių pasirodė dumblino vandens rėžis, per miškus vingiuojantis upokšnis ar siauras užutekis. Arlenas jį nužvelgė, pastebėjo, kad nors ir siauras, jis buvo gilus, ir prisiminė užutekyje pasirodžiusią valtį tą dieną, kai jis taisė stogą kaip tik po uragano. Joje sėdėjo Teitas Makgratas. Be to, Ovenas sakė, kad Makgratas šiandien atplaukė užutekiu.

– Čia reikiama vieta, – garsiai ištarė jis. – Tu baigi mane atvesti ar ne?

Ir vėl, jokio atsakymo. Kaip jis troško, kad galėtų girdėti Oveną, ar bent jau jausti, žinoti, kad važiuoja ne vienas, tačiau patvirtinimo negavo. Viską turėjo daryti remdamasis tikėjimu, privalėjo patikėti, o išvydus vandenį, tai tapo lengviau.

Jis važiavo toliau, kol priešais pasirodė iškleręs medinis tiltelis. Jis buvo labai senas. Arlenas nebuvo tikras, ar apskritai sugebėtų išlaikyti automobilio svorį, tačiau tada jo akys nukrypo pirmyn ir tai, ką jis išvydo, privertė pamiršti šį rūpestį.

Link jo važiavo kitas automobilis. Jis ką tik išsuko iš posūkio ir lėtai artėjo link tilto. Arlenas visiškai nuspaudė stabdį ir liko vietoje, stebėdamas, kaip jis artėja. Kai automobilis išniro iš šešėlių ir buvo pakankamai aiškiai matomas, Arlenas jį atpažino – apygardos šerifo automobilis. Toliveris.

Jis pajuto, kaip sulėtėja kvėpavimas, pajuto, kaip atsipalaiduoja raumenys – taip kažkada atsitikdavo svetimos šalies laukuose toli nuo čia – Arlenas apkabino delnu Springfield riešutmedžio buožę ir laukė.

Šerifo automobilis dar labiau sulėtino greitį, kai vairuotojas pastebėjo Arleną, bet vis tiek artėjo, kol iki medinio tiltelio jam liko maždaug šimtas jardų, o tada sustojo. Dabar Arlenas jau aiškiai matė Toliverį, stambų vyrą, sėdintį prie vairo su viena žemyn nuleista ranka, kurios nesimatė. Neabejotinai uždėta ant ginklo, kaip ir Arleno. Tik tiek, kad Toliverio ginklas buvo pistoletas. Jis nebuvo labai galingas, todėl kol Toliveris nepervažiuos tilto, žalos nepadarys. O štai Springfield galios turėjo pakankamai.

„Jie išgirs šūvį, – pagalvojo Arlenas. – Jis nuvažiavo pakankamai toli, tačiau ne tiek, kad jie neišgirstų šūvio.“

Toliverio automobilis staiga šovė į priekį, iš purvynės link senojo tilto, ir Arlenas suvokė, kad jeigu leis jam važiuoti toliau, šūvio garsas bus mažiausias jo rūpestis.

Jis patraukė rankinį stabdį, atsistojo, o šerifo automobilis, ratais rausdamasis per purvą, artinosi prie tilto. Uždėjo vieną kelį ant sėdynės, užsitikrindamas atramą, ištraukė Springfield ir uždėjo jį ant priekinio lango rėmo. Šerifo automobilio variklis užriaumojo nuo staiga paspausto akseleratoriaus – Toliveris tikriausiai išvydo ginklą ir suvokė, kas gresia. Arlenas nuleido galvą žemyn ir prispaudęs skruostą prie glotnios šautuvo buožės pažvelgė išilgai vamzdžio. Šerifo automobilis važiavo greitai, tačiau vis dar viena linija: kol nepasieks tilto, Toliveris negalėjo jo pasukti nei į dešinę, nei į kairę. Arlenas palaukė, kol priekiniai ratai užkabins tilto lentas, tada lėtai, kantriai iškvėpė, nusitaikė į dešinę nuo priekinio automobilio stiklo vidurio ir nuspaudė gaiduką. Ginklas jo rankose švelniai trūktelėjo – senas, bet nepamirštas pojūtis – tada jis išmetė tūtą, užšovė spyną ir vėl iššovė. Springfield liko dar trys šoviniai, bet dabar jam jų nebereikėjo. Automobilis paskutinį kartą trūktelėjo į priekį, variklio riaumojimas nurimo ir automobilis lėtai nuriedėjęs nuo tilto sustojo purve. Variklis vis dar veikė, tik akseleratoriaus pedalo niekas nebemynė. Toliverio nesimatė. Jis parkrito šonu, ant keleivio sėdynės.