Michael Koryta - Kiparisų namai

Jis greitai atvažiuos, – sakė Toliveris. Veidas pakeliui.

Arlenas apie tai pagalvojo ir apsisukęs nužvelgė tankiai suaugusius medžius aplink kelią, iš abiejų tiltelio pusių. Pastebėjo vieną šaką, kuri buvo pakankamai žemai pasvirusi ir pakankamai tvirta jo sumanymui. Tačiau teks paskubėti. Jis jau nusprendė, kad jeigu Makgratai taip ilgai išlaikė Polą gyvą, tai dar palaikys, kol atvyks Veidas, bet negalėjo leisti, kad jį kas nors pamatytų ant kelio.

Jis patraukė šerifo automobilį nuo tilto ir nuvairavo pakankamai toli nuo kelio, kad galėtų pravažiuoti kabrioletu. Pervažiavęs per tiltą kabrioletu pastatė jį už šerifo automobilio. Jam užteko dviejų mėginimų, kad permestų vieną tempimo grandinės galą per šaką, o tada nuleido ją taip, kad abu galai būtų ant kelio. Grandinė buvo pakankamai ilga. Jis nusiėmė vienus antrankius ir surakino jais Toliverio kulkšnis. Nutempė kūną link grandinės, pritvirtino ją prie antrankių, tada įstūmė Toliverio kūną į griovį, sugrįžo prie Oveno automobilio ir pritvirtino laisvą grandinės galą prie galinio buferio. Įlipęs į kabrioletą važiavo labai lėtai, colis po colio irdamasis į priekį. Grandinė įsitempė ir ėmė slysti medžio šaka, o tada Toliverio kojos pakilo į orą. Pasijuto trumpas trūktelėjimas, kai grandinė už kažko užsikabino, bet Arlenas stipriau spustelėjo akseleratorių įvarydamas automobilį į žolėmis apaugusį, provėžuotą griovį. Grandinė vėl pajudėjo, o Toliverio kūnas iškilo į orą.

Jis toliau varė automobilį į priekį, kol šerifas pakibo per keturias pėdas nuo žemės, žemyn galva, jo kūnas svyravo visai kaip Oveno Kadžio. Kraujas lašėjo nuo lavono į purviną kelią. Bet koks vairuotojas, pasukęs iš už kampo, neišvengiamai jį pamatys.

– Nagi, Veidai, – pasakė Arlenas tyliai lipdamas iš kabrioleto, o grįžęs prie šerifo automobilio įsitaisė prie vairo su šautuvu ant kelių. – Atvažiuok.

Prieš pajudėdamas metė žvilgsnį į galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė tamsų dangų ir vėjyje siūbuojantį kūną ir dūmus – tamsesnius, tirštesnius – savo akyse.

Teisėjas jau labai arti.

51

Už tilto kelias vis labiau leidosi, o žemė abipus jo darėsi vis labiau pelkėta, grioviai virto juodais duburiais, o susipynusios mangrovių šaknys driekėsi tolyn, kur upokšnis raitėsi savo vaga, per daug nenutoldamas nuo kelio. Jis nuvažiavo mažiausiai dar vieną mylią nieko nepastebėjęs, ir atstumas jį nuramino – nelabai tikėtina, kad Makgratai girdėjo susišaudymą prie tilto.

Galiausiai keliukas staigiai pasuko į dešinę ir dar labiau susiaurėjo, todėl jis išjungė variklį ir išlipo iš automobilio. Dar nematė jokio namo, tačiau jautė, kad turėtų būti arti. Akimirką priklaupė šalia automobilio ir klausėsi, stebėjo. Iš medžių sklido tik vėjo šiurenimas ir paukščių čirpavimai. Bangos švelniai plakėsi į krantą čia pat už miško, upelio vanduo buvo pakilęs aukštai po vakarykštės liūties. Dangus atrodė taip, tarsi gana greitai turėjo vėl prapliupti. Būtų gerai, jeigu pradėtų lyti – jam visai nepakenktų garsus slopinantis šydas. Tačiau kol kas debesys tik spietėsi į krūvą ir tamsėjo, bet neišspaudė nė lašo. Retkarčiais nugrumėdavo vienas kitas griaustinis, tačiau toli, toli pietuose.

Jis pasileido pirmyn pėstute. Buvo keista judėti abiejose rankose laikant po šautuvą, su už diržo užkištu revolveriu ir antrankiais, tačiau jam atrodė geriau turėti visus ginklus kokius įmanoma, jeigu vėl pakliūtų į susišaudymą. Ištuštinti vieną Springfield , mesti jį, pradėti šaudyti antru, ištuštinti jį, tada pereiti prie pistoleto. Jeigu atsitiks taip, kad ir šio būgnas ištuštės, jam tikriausiai jau nebebus prasmės iš naujo jį užtaisyti.

Kelias čia buvo taip apaugęs medžiais, kad jų paunksmėje atrodė visiškai sutemę. Medžiai spietėsi artyn iš abiejų pusių, o vėjas juos šiaušė taip, kad jie nuolat girgždėjo – garsas jį neramino, nes sklido iš velniškai arti. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kurie jam nepatiko šioje šalies dalyje: lapai buvo visai prie pat, o ne aukštai virš galvos. Lapų šnarėjimas penkiasdešimt pėdų virš galvos kėlė mažiau nerimo nei per dešimt colių į kairę nuo ausies.

Jis net nesusimąstė, kad reikėtų išsukti iš kelio ir skintis taką per tankmę. Tai jį tik sulėtintų ir keltų daugiau triukšmo. Net jeigu Makgratai – veikiausiai – negirdėjo šūvių garso, jie tikrai bus pasiruošę nemalonumams. Ši diena buvo kupina nemalonumų, ir jie dabar tai jau puikiai žinojo.

Miškas dešinėje praretėjo ir jis pastebėjo, kad toje vietoje upokšnis susilieja su mangrovėmis, sukurdamas pelkę tarp susiraizgiusių šaknų, primenančių šimtus sustingusių gyvačių. Arlenas priartėjo prie nedidelio skardžio, kur šunkelis vėl pakilo, ir iš karto pastebėjo pirmąjį pastatą.

Tai buvo stoginė ar daržinė, ant kurios sienos ištemptas džiūvo kažkieno kailis. Tamsiai pilki šeriai, tikriausiai šerno. Nuo pastato sklido dūmų kvapas, bet pačių dūmų nesimatė. Kad ir kokia ugnis ten degė anksčiau, dabar ji buvo užgesinta. Tolėliau pastebėjo kito pastato stogą, šį kartą tai buvo rąstų namelis, ilgas ir žemas. Arlenas iš karto nėrė į piktžoles, staigiai priklaupė jausdamas, kaip pro kelnes persismelkia drėgmė. Jis paguldė vieną Springfield tarp žolių, iškėlė kitą, prispaudė jį prie šlaunies.

Kažkur priekyje girdėjosi balsai, tačiau jie sklido ne iš rąstinio namelio. Iš pradžių jis pagalvojo, kad jie sklinda iš namo vidaus, bet tada labiau susivokė erdvėje ir suprato, kad garsai sklinda iš po jo, tos namo pusės, kurios jis nematė, bet kuri buvo arčiau upokšnio. Jis girdėjo batų dunksėjimą į lentas, vandens teškėjimą ir suvokė, jog ten tikriausiai yra prieplauka.

Kiek sūnų turėjo Teitas Makgratas? Tą naktį, kai visa šeima atvyko į „Kiparisų namus“, su juo buvo trys. Jeigu dabar už namo buvo visi, tai reiškė, kad jam reikia galvoti apie keturis priešus. Nebent buvo dar ir kitų. Kaimynų, pusbrolių, bendrininkų. Po galais, dabar čia jau galėjo būti ir vyrukai iš Naujojo Orleano, gal net patys kubiečiai. Jo tykoti galėjo kad ir tuzinas priešų.

Jis prasibrovė toliau nuo kelio, vanduo burbuliavo po kojomis, permerkdamas batus ir kelnes. Nukreipęs šautuvą į rąstų namelį, prisimerkęs pažvelgė išilgai vamzdžio ir jam patiko tai, ką išvydo. Jis greitai galėtų iššaudyti vyrus, jeigu jie paprasčiausiai iš ten išeitų ir stoviniuotų. Dar ne taip seniai jam teko greitai šaudyti iš Springfield , todėl visų įgūdžių neprarado.

Tačiau pirmiausia reikia juos iš ten išvilioti.

Jis palaukė dar keletą minučių klausydamasis tų duslių balsų, tačiau nieko nematė, o tada iššliaužė iš šlapio griovio ir sugrįžo link kelio pakraščio, eidamas atbulomis, aukštai iškėlęs ginklą. Antrąjį Springfield paliko žolėse. Žinojo, kur jį rasti prireikus.

Grįždamas keliuku atgal jis sutelkė dėmesį į šerifo automobilį. Ypač į priekinį stiklą. Norėjo žinoti, kaip arti reikia būti, kad aiškiai pamatytum kulkų padarytas skyles. Greitai suvokė, kad dėl medžių metamų šešėlių situacija geresnė nei tikėjosi. Net ir žinodamas, kad stiklas suvarpytas kulkų, norėdamas jas pamatyti turėjo prisiartinti maždaug per šimtą pėdų.

Šerifo automobilis buvo vienintelė priedanga, kurią jis turėjo, vienintelė galimybė juos sutrikdyti. Jis pagalvojo, kad turi du veikimo būdus: vienas buvo įsėlinti į sodybą ir pradėti šaudyti; antras rėmėsi šiokia tokia klasta. Jis žinojo, kad gali nušauti keletą vyrų pasirinkęs pirmąjį kelią, tačiau priešų pašalinimo jam neužteko. Jis privalėjo surasti Polą, o tam reikėjo sužinoti, kur vaikis laikomas. Kai prasidės šaudymas, savo noru tokios informacijos atskleisti niekas nenorės.