Michael Koryta - Kiparisų namai

Tu esi geras šaulys, – kuždėjo Toliverio vaiduoklis. – Tačiau Teitas – geresnis.

Dar pažiūrėsim, – tada pasakė Arlenas. Taip, tikrai sužinos.

Jis nenorėjo šauti. Norėjo – reikėjo – kad tai būtų tylus nužudymas.

Pasigirdo dar vienas žingsnis, dar ir dar vienas. Atrodė, kad dabar jie artėja greičiau, su didesniu pasitikėjimu, tarsi šerifo automobilio vaizdas nuramino tą, kuris artinosi. Arlenas dar nematė to vyro, bet beveik buvo tikras, kad ateina Teitas. Keliu judėjo tik vienas žmogus, o Teitas tikrai nebūtų pasiuntęs nė vieno iš savo sūnų kalbėtis su Toliveriu vienu du. Jis būtų atėjęs pats.

Kaip tik tada vieno žibinto skleidžiamo spindulio pakraštyje sušmėžavo šešėlis, ir Arlenas išvydo sunkius brezentinius batus bei purvu nutaškytas kelnes. Dar vienas žingsnis į priekį ir dabar jis jau visiškai galėjo matyti vyrą – Teitą Makgratą. Senis ėjo greitais, trumpais žingsniais, tačiau jo galva sukiojosi į visas puses, žvalgydamasi visur, tik ne į šerifo automobilį. Saugosi užpuolimo – labai protingas veiksmas, tačiau juo ilgiau jis žvalgysis į pelkėtus miškus, tuo ilgiau nepastebės poros kulkų skylių kaip tik virš vairo.

Teitas turėjo peilį makštyje prie diržo ir ilgavamzdį revolverį dešinėje rankoje, kurį laikė nuleistą prie šlaunies.

Teitas geresnis...

Jis tikrai galės greičiau prisitaikyti. Arlenui reikės judėti greitai, greičiau, nei jo kūnas judėjo daugelį metų, netgi greičiau, nei jis vis dar sugebėjo judėti. Ir kaip tik dabar Teito dėmesys vis labiau krypo į šerifo automobilį.

„Palauk, kol jis pamatys skyles“, – netikėtai pasakė sau Arlenas, ūmai pakeisdamas pradinį planą. Jis norėjo pajudėti prieš Teitui suvokiant, kad kažkas iššovė į šerifo automobilį, tačiau dabar instinktai kuždėjo, jog tą vieną suvokimo sekundę Teito dėmesys bus sutelktas į vieną tašką. Bent jau akimirką jis matys tik automobilį.

Teito batai trypė purvą ir nendres ne daugiau nei per penkias pėdas nuo Arleno, o tada praėjo pro šalį. Vandenyje Arlenas pajudino pirštus ant peilio rankenos. Žemė čia buvo minkšta, bus velniškai sunku greitai nuo jos atsispirti, todėl jis atsisakė minties visiškai iššokti iš griovio. Ne, jam pirmiausia reikės griebti Teito kojas, nusitempti jį žemyn ir greitai viską užbaigti. Jam reikės...

Makgrato pėda sustingo ore, trūktelėjo ir sujudėjo, tarsi jis būtų tamsoje ieškojęs vietos, kur ją pastatyti, o kai ji pagaliau nusileido ant žemės, Arlenas suvokė, kas ką tik atsitiko – senis pastebėjo kulkų paliktas skyles.

Arlenas staigiai pakilo iš vandens ir nendrių, o minkštas purvas kabinosi prie jo batų ir bandė jį susiurbti atgal, tarsi pati šių vietų žemė būtų Teito Makgrato sąjungininkė. Jeigu jis būtų bandęs pasiekti vyrą visu ūgiu, tikrai būtų buvęs nušautas, tačiau tas paskutinis sprendimas, pirmiausia pulti kojas, jį išgelbėjo. Jam pavyko kaire ranka apkabinti Makgrato kulkšnį ir stipriai trūktelėti, o Teitas apsisuko grakščiai ir lanksčiai tarsi jaunuolis futbolo aikštėje, tuo pačiu metu atsukdamas savo revolverį.

„Tik nešauk, – pagalvojo Arlenas, – nešauk, man reikia tylos, man reikia tylos!“

Teitas iššovė. Nuspaudė gaiduką jau krisdamas žemyn, ir kulka praskriejo toli nuo Arleno, įsirėžė į už jų susiraizgiusias mangroves, tačiau žala buvo padaryta: šį kartą nebuvo jokios abejonės, kad šūvį kas nors išgirdo.

Teitas Makgratas nukrito ant nugaros ant šunkelio, tačiau atrodė, kad beveik nepajuto smūgio, nes jau suko revolverio vamzdį Arlenui į veidą, bet Arlenas numušė jį kaire ranka ir smeigė dešine.

Kai Arlenas suvarė kišeninį peiliuką į Teito krūtinę, giliai, iki pat rankenos, nuaidėjo dar vienas šūvis. Arlenas visai išlipo iš griovio, prispaudė ginklą laikančią Teito ranką prie žemės, ištraukė savo peilį – jo kaklą aptaškė šilto kraujo fontanas – o tada vėl smeigė jį žemyn, šį kartą taikydamas aukščiau, į širdį. Į antrąjį dūrį sutelkė visas jėgas, pajuto, kaip ašmenys sminga gilyn, kol užstrigo rankena, o tada dar stipriau užspaudė jį visu kūnu, jausdamas, kaip net ir pati rankena sulenda į žaizdą, skleisdama siaubingą plyštančio kūno garsą. Teitas Makgratas prasižiojo, tarsi ketintų išleisti skausmingą kauksmą, bet nieko nepasigirdo.

„Jis gal ir geresnis šaulys, Toliveri, – pagalvojo Arlenas, – tačiau ne visada viskas baigiasi šaudymu.“

Jis žinojo, kad dabar, po tų dviejų šūvių, jie tikrai ateis, todėl nė kiek neužtruko ir iš karto pradėjo trauktis, slysdamas atgal į nendres, abiem rankomis apkabinęs Teito kulkšnis, nusitempdamas numirėlį į vandenį.

53

Žinoma, be lavono būtų judėjęs greičiau, tačiau Arlenui to kūno reikėjo. Jis paėmė Teito revolverį, iš žolių ištraukė Toliverio pistoletą ir abu užkišo už negyvėlio diržo. Tada paguldė Springfield skersai Teito krūtinės ir atbulomis nubrido vandeniu, tempdamas lavoną iš paskos.

Vėl sudundėjo griaustinis, jo grumėjimas tęsėsi ir tęsėsi, tarsi liūtis būtų rąžiusis prieš pradėdama tikrą darbą. Vis dar pietuose, bet šį kartą arčiau. Čia, apačioje, mangrovių sąžalynuose, buvo beveik visiškai sutemę, ir jis tuo tik džiaugėsi.

Dar nematė nieko artėjant, tačiau negalėjo ir nieko girdėti, o tai kėlė nerimą. Tyla reiškė, kad jie elgiasi atsargiai. Jeigu po šūvių garsų visi būtų atbėgę keliuku, jis labai greitai ir lengvai būtų galėjęs juos nušauti.

Tačiau jis jau suprato, kad rąstų namelyje buvę žmonės dabar nedarys neapgalvotų klaidų. O tai reiškė, kad numirėlis jo rankose taps siaubingai svarbiu.

Meilė pasilieka.

Dabar jis patikrins, ar taip ir yra.

Jis vėl nusibrovė į mangroves stengdamasis per daug neišsikišti, tempdamas vandens paviršiuje plūduriuojantį kūną. Dumblas po jo pėdomis buvo labai minkštas, buvo sunku per jį eiti, tačiau paini šių keistų, uraganams atsparių medžių šaknų sistema suteikė jam priedangą. Jis brido atbulas, kol surado šaknų raizgynę, išsiraičiusią po ir virš vandens, mažiausiai per tris pėdas aukštyn, o tada įsitaisė ant jų taip, kad jo nugara rėmėsi į priešingą nuo kelio kamieno pusę, o priešais plūduriavo Teitas Makgratas. Iš šios pozicijos jis nė velnio nematė, tačiau per daug dėl to nesijaudino: niekas negalėjo ir į jį iššauti, nebent būtų tiesiai priešais, o tam reikėtų perbristi velniškai didelį plotą atviro vandens. Dabar turėjo laiko, jam to ir tereikėjo. Laiko pasikalbėti.

Pasižiūrėjo į Makgrato kūną. Vyriškio burna buvo praverta, matėsi pageltonavę dantys, keleto jų trūko, o ilgi žili plaukai tarsi vėduoklė išsiskleidė pelkynų vandenyje. Arlenas nužvelgė viską vienu žvilgsniu, apimtas nuostabos dėl savo sugalvoto plano. Idėja buvo visiškai beprotiška, tačiau jis tikėjo, kad ji pavyks.

Meilė pasilieka, – pažadėjo jo tėvas. Jeigu tai tikrai tiesa, Arlenas netrukus sulauks numirėlio pagalbos.

Jis nukėlė Springfield nuo Makgrato krūtinės ir atrėmė į medį, o tada viena ranka įsikibo į mangrovės šaknis, tarsi ieškodamas inkaro realybėje, tik tada ištiesė dešinę ranką ir atstūmė Teito Makgrato vokus. Paskui pakišo tą pačią ranką po negyvėlio nugara, kad išlaikytų jį tiesiai ir pakreiptų į save jo veidą, ir prabilo tyliai, bet aiškiai:

– Aš juos visus nužudysiu. Supranti? Žinau, kad mane girdi. Visą dieną užmezginėjau ryšį su negyvėliais ir dabar noriu tą patį padaryti su tavimi. Štai ką pažadu, seni: jeigu man nepadėsi, nušluosiu tavo sūnus nuo žemės paviršiaus. Tavo sūnus ir visus, kas ten dar laukia. Žmoną, dukterį – man nusispjaut. Visus juos išžudysiu.