Michael Koryta - Kiparisų namai

Ir grįžo vidun nesulaukęs jų atsakymo.

47

–Man tai nepatinka, – pasakė Rebeka vos tik jie susėdo į sunkvežimiuką. – Mane apėmė negera nuojauta, Arlenai. Ovenas ir Polas tame laive... o jeigu kas nors atsitiks? O jeigu tie vyrai pradės šaudyti?

– Kiek supratau iš jo pasakojimo, prieš veikdami jie palauks, kol bus iškrautos apelsinų dėžės, – pasakė jis. – Tada Ovenas su Polu jau turėtų būti grįžę į smuklę, ir mes visi laikysimės kartu, kuo toliau nuo pavojaus, kol viskas pasibaigs.

Ji papurtė galvą, neįtikinta. Maišelis su pinigais gulėjo ant sėdynės tarp jų. Penki tūkstančiai prakeiktų dolerių paprasčiausiai gulėjo ten. Arlenas pagalvojo, kiek jie iš tikrųjų reiškia tiems bevardžiams, beveidžiams žmonėms iš Naujojo Orleano, kurie viskam vadovavo. Jis žinojo, kiek jie reikštų daugeliui paprastų žmonių pasaulyje, bet tokiems? Net negalėjo įsivaizduoti.

– Paklausyk, – tarė jis, – man tai irgi nepatinka. Bet ką dar galėtume padaryti?

Ji patylėjo porą mylių, o tada tarė:

– Žinai, jis buvo teisus.

– Baretas? Dėl ko?

– Dėl mano tėvo, – pasakė ji. – Nekaltinu Bareto, kad jis taip galvoja apie Oveną ir mane. Tėvas būtų padaręs bet ką dėl atitinkamos sumos pinigų. Būtų padaręs beveik bet ką.

– Na, juk pasistengei, kad brolis netaptų toks pat, – tarė Arlenas. – Juk supranti? Tu jam papasakojai tiesą ir jis pasikeitė.

– Tikiuosi, – tarė ji.

Jie važiavo vakarų kryptimi, kai jis pastebėjo, koks keistas virš jų dangus: pietuose telkėsi tamsūs debesys, nuo giedresnio dangaus šiaurėje juos skyrė beveik visiškai tiesi linija. Atmosferos frontai čia dažnai susiformuodavo staiga, greitai atlėkdavo debesys, oras persimainydavo nespėjus susivokti – tokiam kalnų gyventojui kaip Arlenas buvo sunku juos sekti. Ant priekinio stiklo nukrito keletas atsitiktinių lietaus lašų, tačiau vėjas pūkšnojo leipiais gūsiais, o audros frontas šį kartą pasislinko į pietus aplenkdamas juos.

Bent jau taip atrodė, kol jiems liko mylia iki smuklės, tada vėjas netikėtai apsisuko ir ėmė varyti debesis virš jų, saulė vėl pasislėpė, o keliuką link „Kiparisų namų“ užklojo šešėliai. Šalikele krypavo šarvuotis, visai nekreipdamas dėmesio į sunkvežimį, vos neužbaigusį jo gyvenimo. Medžiai staiga baigėsi ir priešais išdygo smuklė. Už jos tyvuliuojanti jūra besikeičiančio debesų fronto buvo padalyta į dvi dalis – šviesią ir tamsią. Oveno kabrioletas stovėjo ten pat, kur ir prieš tai, jokių lankytojų nesimatė. Viskas atrodė ramu.

– Kiek dabar valandų? – paklausė Rebeka.

– Beveik vidurdienis.

– Laivas turėtų atplaukti sutemus. Ovenas sakė, kad maždaug apie devynias.

– Taip.

– Vadinasi, mums liko visa popietė, – pasakė ji, kai jie išlipo iš sunkvežimio ir atsigręžė į smuklę. – Oo, tai juk iš tikrųjų gali būti paskutinis kartas, kai esu čia.

Ji stovėjo ant kalvos ir žvelgė žemyn, į smuklę, o dangus vis temo ir vėjas pirmyn atgal ant girgždančių vyrių sūpavo „Kiparisų namų“ ženklą. Porelė kirų suklykė skrisdami virš stogo, o tada staigiai nėrė link paplūdimio, kur ištiško didelė banga, piktai pažerdama debesį purslų.

– Aš jos nepasiilgsiu, – pasakė ji. – Nė kiek.

– Tu dar pasieksi Meiną, – ištarė Arlenas. – Pažadu.

Ji silpnai šyptelėjo, paėmė jo delną ir suspaudė, jie kartu nusileido link smuklės. Užlipo priekiniais laipteliais, iškaba ir toliau ritmiškai girgždėjo, tarsi verandos sūpuoklės karštą vasaros popietę kokiame nors mieguistame laimingame miestelyje, o tada pro paradines duris jie įžengė į baro kambarį. Arlenas nešė pinigų maišą. Šviesos buvo išjungtos, todėl dėl netikėtos debesų sangrūdos viduje buvo tamsu. Įeidama Rebeka šūktelėjo:

– Ovenai? Polai?

Arlenas uždarė duris. Velkė trakštelėjusi užsidarė, o tada Rebeka sukliko.

Jis buvo nuleidęs akis, bet iš karto jas pakėlė. Pažvelgė per kambarį ir langus į galinę verandą. Pamatė Oveno Kadžio kūną, svyruojantį vėjyje, galva žemyn, su plačia, tamsia žaizda, išplėšta gerklės viduryje.

48

Aplink vaikino kulkšnis buvo apraizgyta virvė, kurios vienas galas laikė jo kojas suspaustas, o kitas buvo pritvirtintas kažkur ant stogo. Tikriausiai ant „Našlės stebyklos“. Jo plaukai karojo nudrikę žemyn, aptaškyti krauju. Kraujo dryžiai taip pat driekėsi jo skruostais, vagojo veidą. Arba žaizda buvo labai šviežia, kai jį taip pakabino, arba jie perpjovė jo gerklę jam jau esant tokioje padėtyje.

Rebeka vėl sukliko, šį kartą šaukdama brolio vardą nevilties kupinu kauksmu, ir pasileido į verandą. Arlenas pabandė sučiupti ją už rankos, bet nespėjo, todėl metė maišelį su pinigais ant žemės ir nubėgo jai iš paskos, kai ji išsiveržė pro galines duris. Vėjas pastūmėjo jos brolio kūną arčiau jos, tada jo svoris nunešė jį atgal, tarsi švelniai svyruojanti švytuoklė. Ji vėl ištarė: „Ovenai“, bet šį kartą nepaprastai tyliai, beveik negirdimai, ir suklupo ant verandos grindų.

Arlenas atsiklaupė šalia ir tylėdamas ją apkabino. Jo galvoje sukosi: „Polas, kur Polas?“, o negyvėlis sūpavosi pirmyn atgal, Oveno Kadžio kraujas džiūvo jo plaukuose, tik retkarčiais į grindlentes, ant kurių jau susikaupė nemaža balutė, tekštelėdavo vienas kitas lašas.

– Eik vidun, – pasakė jis, nusisukęs nuo lavono ir pažvelgęs į atvirą paplūdimį, pirmą kartą suvokęs, kokie pažeidžiami jie čia yra. – Eime.

Ji nereagavo, bet ir nekovojo su juo. Jis įtempė ją vidun, bet vos tik paleido, ji vėl susmuko ant grindų. Arlenas leido jai parkristi, apsidairė ir dabar jau pamatė, ko neišvydo anksčiau, kai visą jo dėmesį buvo užvaldęs kūnas – vieną parverstą kėdę, sudaužytą stiklinę, dvi plėštines duobutes priekinėje sienoje, neabejotinai paliktas kulkų.

Jo pistoletas vis dar buvo sunkvežimyje. Jis tarė: „Rebeka, palauk čia, prašau, palauk“, o tada perbėgo per kambarį, pro duris, link sunkvežimio. Kai ginklas jau buvo jo rankoje, uždarė dureles ir lėtai išsitiesė, tada ilgai ir iš lėto apsižvalgė. Visai kitokiu žvilgsniu, taip jis nežiūrėjo jau daugelį metų: tai buvo mūšio lauko apžvelgimas, nes dabar viskas buvo svarbu, o kiekviena smulkmena – potencialiai grėsminga. „Kiparisų namus“ gaubė tyla, išskyrus vėją, kirus ir girgždančią iškabą.

Arlenas šūktelėjo:

– Polai!

Tyla.

– Polai!

Tyla.

– Tegul jie prasmenga skradžiai, – pasakė jis šiek tiek drebančiu balsu. – Kad juos kur skradžiai.

Perėjo kiemu ir grįžo į smuklę. Rebeka užsidengusi veidą rankomis vis dar klūpėjo ant grindų. Kai prabilo, jos balsas buvo prislopintas.

– Ką? – paklausė Arlenas.

– Nukabink jį, – pasakė ji, ir šį kartą jis aiškiai išgirdo ją net per raudojimą. – Prašau, nukabink jį.

Jis uždėjo ranką jai ant nugaros.

– Rebeka, mes privalome išsi...

– Nukabink jį!

Arlenas išsitiesė.

– Gerai.

Logika jam rėkė, kad privalo nešdintis iš čia, tuoj pat, grįžti pas Baretą, kol tai padarę niekšai vėl čia nepasirodė, tačiau instinktas kuždėjo, kad jie išvažiavo ir kol kas nesiruošia grįžti. Bet kurgi Polas?

– Negalime jo čia taip palikti, – nenurimo Rebeka, vis dar nepakeldama galvos, nuo ašarų užkimusiu balsu. – Negalime.

– Einu jo, – pasakė Arlenas.

Jis išėjo į verandą ir dar kartą lėtai, atidžiai nužvelgė paplūdimį, tačiau nieko nepamatė, tik smėlį, kriaukles ir vandenį. Kaip visada. Paplūdimyje net nesimatė įspaudų, kur galėjo būti atplukdyta valtis. Bet kas, norėjęs pasiekti juos iš vandens pusės, būtų pasinaudojęs užutekiu.