Michael Koryta - Kiparisų namai

– Manyčiau, kad jie užsimanys pasikalbėti ir su juo. Negali visko už jį padaryti.

– Ir nesiruošiu. Tačiau rytoj policininkai tikriausiai nebus vieninteliai stebėtojai. Jeigu mes abu nuvažiuosime į Bareto parduotuvę ir ten užsibūsime arba nuvažiuosime ten, kur jis nusiveš, mus gali pastebėti. O to visai nereikia. Tik ne visi iš karto. Solomonas Veidas pasitiki Ovenu, jis žino, kad aš nedarysiu nieko, kas užtrauktų mano broliui bėdą. Tad kol Ovenas liks čia, jie neturės dėl ko nerimauti.

Ovenas ištarė: „Ji teisi“, net Arlenas jau pritariamai lingavo galva.

– Gerai, – sutiko jis. – Bet aš važiuosiu drauge. Mes kartu susitiksime su Baretu. Iš pat ryto.

– Iš pat ryto, – atkartojo ji, o Ovenas pakėlė savo taurę ir išmaukė viskį iki dugno. Daugiau netarė nė žodžio, tačiau jo veidas buvo akmenų, kuriais buvo apmūrytas židinys už jo nugaros, spalvos.

45

Diena išaušo stulbinamu, kruvinai raudonu saulėtekiu. Nesimatė jokių naktinės liūties ženklų, tačiau raudonis rytiniame dangaus pakraštyje buvo perspėjantis ženklas. Jie tyliai papusryčiavo, kol saulė pakilo iki medžių viršūnių ir užliejo kiemą šilta šviesa, o tada Arlenas tarė:

– Ką gi, geriau būtų pradėti, kaip manote?

Rebeka linktelėjo.

– Judu abu liekate čia? – kreipėsi ji į Oveną ir Polą.

– Taip, – atsakė Ovenas. – Dar viena eilinė diena. – Bet tada jis atsikrenkštė ir nežiūrėdamas į seserį paklausė: – Kaip reikalai su ginklais?

Visi akimirką patylėjo. Tada ji tarė:

– Kam, dėl Dievo meilės...

– Geras klausimas, – įsiterpė Arlenas, – ir gera mintis. Palik jam vieną revolverį, mes pasiimsime kitą. Dar yra pora ilgavamzdžių laive.

Jai tai nelabai patiko, tačiau užlipo laiptais aukštyn ir grįžo nešina Smith & Wesson revolveriais. Ovenas paėmė vieną, Arlenas – kitą.

– Na ką, – tarė Arlenas. – Jūs čia nemiegokite, būkite budrūs, kol sugrįšime. Galime grįžti vieni, bet galime ir su keliais pareigūnais.

Ovenas burbtelėjo:

– Geriau jau be pareigūnų.

Arlenas susiraukė:

– Manyčiau, jiems atrodys kitaip.

– Gal ir taip, – atsakė Ovenas, – bet šiandien kiekvienas žmogus, įkėlęs koją į mūsų valdas, bus pastebėtas. Pasistenk, kad jie tai suvoktų.

Rebeka tarė:

– Turėtume pasiimti pinigus.

– Kam? – paklausė Arlenas.

– Kad parodytume Baretui gerą valią. Jis tikrai nepatikės mumis vien iš geros širdies. Privalome turėti įrodymų, kad mūsų pasakojimas tikras.

– O jeigu kas nors atvažiuos tų pinigų? – paklausė Ovenas. – Jeigu Solomonas užsimanys atsiųsti Toliverį ar Teitą manęs patikrinti? Ką, po velnių, tada man sakyti jiems?

Tai buvo visai neprastas argumentas. Arlenas pagalvojo ir tarė:

– Taip, paliksime pusę čia, lagamine, kurį atvežė Toliveris. Nelabai tikėtina, kad jie ims juos skaičiuoti. Jie tavimi pasitiki.

Jis tikėjosi, kad taip ir yra.

Daugiau nebuvo ką pasakyti, Arlenui ir Rebekai beliko leistis į kelią ir pradėti dienos darbus. Arlenas atsisuko į Polą, šis pakėlė akis ir sutiko jo žvilgsnį. Staiga Arlenas pajuto, tarsi turėtų kažką pasakyti, perspėti ar patarti, tačiau galva buvo visiškai tuščia, todėl jis tik linktelėjo atsisveikindamas, o Polas atsakė tuo pačiu. Juodu su Rebeka išėjo į kiemą – Arlenas užsikišo pistoletą už diržo ir prispaudė jį ranka, nes prisiminė, ką Ovenas minėjo apie stebėtojus – ir sulipo į sunkvežimiuką. Auksinės ryto saulės šviesos pagauti Rebekos plaukai sutvisko, kai ji sėdo prie vairo ir atsisuko į jį pavargusiu žvilgsniu.

– Tai padės? – tarė ji. – Juk taip?

– Taip, – atsakė jis. Tada ji užvedė variklį ir jie išvažiavo.

Važiuodami nesikalbėjo, bet kartą ji ištiesė ranką per kabiną ir įsikibo jam į ranką. Jos žandikaulis buvo sukąstas, veidas ramus. Jis žinojo, kad ji turi daug vidinės tvirtybės. Ji itin tvirtai laikėsi uragano akivaizdoje ir per susitikimą su Veidu, taip pat išvydusi tą prakeiktą cigarų dėžutę. Šiandien, kaip ir anksčiau, ta tvirtybė padės jai išsilaikyti. Dėl to jis nesijaudino.

Ovenas buvo labiau abejotinas. Neatrodė, kad jam labai patiktų planas, jis neabejotinai jautė buvusio kalinio nepasitikėjimą viskuo, kas susiję su bendradarbiavimu su įstatymu. Tačiau kol jis sėdės smuklėje ir niekas neatvyks jo ieškoti, bėdų kilti neturėtų. Arlenas apgailestavo, kad Polas taip ir neišvažiavo praėjusios nakties traukiniu, tačiau po visko, ką jis papasakojo prieš pat traukinio išvykimą, vargu ar tokia galimybė liko.

Keliai buvo tušti. Arlenas stebėjo galinio vaizdo veidrodėlius, ar niekas jų neseka, tačiau nematė jokio kito automobilio. Tačiau jis buvo linkęs sutikti su Ovenu: Makgratas ir jo sūnūs greičiausiai jau stebi, kas vyksta „Kiparisų namuose“.

Bareto degalinėje ir aptarnavimo stotyje garažo durys jau buvo pakeltos, vadinasi, jo diena jau prasidėjo. Rebeka pastatė automobilį priešais, o atidarę parduotuvės duris vėl išvydo už prekystalio tą pačią dailią indėnę. Parduotuvė kvepėjo tabaku ir melasa, jau buvo persmelkta drėgmės.

Bareto žmona pasisveikino su jais galvos linktelėjimu, bet Rebekai nespėjus tarti nė žodžio durys į garažą atsidarė ir pro jas įžengė Baretas. Parduotuvės savininkas įėjo taip, kad Arlenas suprato, jog jis matė juos atvažiuojant; akimirką kažkas šmėstelėjo prekeivio veide, greitas nerimo šešėlis. Bet jis iš karto pridengė jį viena iš savo šypsenų ir tarė:

– Labryt. Kas jus išginė tokioj ankstybėje?

– Ar kur nors galime pasikalbėti konfidencialiai? – paklausė Rebeka.

Jis suraukė antakius.

– Ar kas atsitiko?

– Jeigu užsuktų lankytojai, – tęsė ji, – labai abejoju, ar norėtum, kad kas nors išgirstų šį pokalbį.

Jis iš karto liovėsi apsimetinėjęs. Arlenas tikėjosi, kad Baretas šiek tiek temps laiką, bet jis tik linktelėjo, tarsi būtų to tikėjęsis, ir tarė:

– Vaikis prasitarė.

– Nes privalėjo, – pasakė Arlenas. – Baretai, taip jis tikriausiai išgelbėjo keletą gyvybių. Tu net neįsivaizduoji, kokią operaciją šiąnakt norėjai surengti.

– Tikrai? – Bareto žandikaulis judėjo, jo akyse blykčiojo pyktis, o tada jis tarė: – Puiku, eikite paskui mane.

Jis nužingsniavo medinėmis parduotuvės grindimis ir žengė atgal pro duris į garažą. Jo žmona jiems praeinant neištarė nė žodžio, bet akivaizdžiai atrodė įsitempusi, o akys buvo įsmeigtos į kelią, tarsi būtų tikėjusi, kad kažkas jau lipa jiems ant kulnų. Arlenas atsisuko į ją eidamas pro garažo duris ir pastebėjo, kad ant lentynėlės po kasos aparatu guli nedidelis revolveris.

Baretas nuleido garažo duris žemyn, uždarydamas juos drėgname ir suplėkusiame kambaryje. Priešais Rebeką pastatė taburetę, pats atsisėdo ant padangų krūvos prie tolimosios sienos. Arlenas liko stovėti.

– Galėčiau jus suimti dabar pat, – pareiškė Baretas. – O gal dar ir suimsiu. Bet pirmiausia išklausysiu.

– Tai jos pasakojimas, – tarė Arlenas, – todėl leisiu pasakoti jai. Tačiau iš pat pradžių šį tą išsiaiškinkime: tau reikia Veido. Ne Rebekos, ne Oveno, ne Makgrato. Tu nori sučiupti Veidą ir Toliverį.

– Aš tik noriu išvalyti šią apygardą nuo šiukšlių, o jei reikės, padarysiu tai po vieną vienu metu.

Arlenas tarė:

– Tikrai?

Baretas įdėmiai žvelgė į Arleną, bet galiausiai pripažino:

– Aš noriu Veido.

– Puiku, – tarė Arlenas. – Tokiu atveju, mes esame geriausia tavo galimybė jį prigriebti. Ir mes būtume daug mažiau naudingi už grotų nei likę laisvėje.