Michael Koryta - Kiparisų namai

– Mes tikriausiai labai apkartinome tau gyvenimą, jeigu ryžaisi padaryti tokį dalyką.

– Štai kodėl tau papasakojau, – tarstelėjo Polas tyliai, nuleidęs galvą.

– Labai nedaug trūko, kad leistum man įlėkti tiesiai į tą širšių lizdą, – tarė Arlenas. – Kodėl to nepadarei?

Polas pažvelgė į jį.

– Nes pasakei, kad negali jos čia palikti. Nepaisydamas beviltiškos situacijos, kurioje atsidūrėte. Tai padarė viską... Nežinau. Tai kažką reiškė, tik tiek. Tai kažką reiškė.

Arlenas linktelėjo, toliau rūkė galvodamas. Po kurio laiko tarė:

– Kai šiandien nuėjai keliu, ėjai raportuoti Baretui.

– Taip.

– Vadinasi, jie tiksliai žino apie planą. Jie žino ir stebės.

– Taip.

– Jeigu mes išvyktume, – svarstė Arlenas, – visi išvyktume šiąnakt, neliktų nieko, ką būtų galima areštuoti, išskyrus Makgratus ir kubiečius.

– Tikriausiai.

– Tačiau tai jiems daug neduotų. Nes kubiečiai neatplauks prie kranto be šviesos signalo, o Makgratas ir jo berniukai neturės nieko vertingo – nei pinigų, nei kvaišalų.

Polas neatsakė.

– O tada jie visi ims mūsų ieškoti, – tarė Arlenas. – Pirmiausia tie vyriausybės agentai, kurie tavimi pasitikėjo. Ir, žinoma, Solomonas Veidas. Iki to laiko jis jau tiksliai žinos, kas buvo sumąstyta, ir žinos, kas tai padarė.

– Tai ką mums daryti? – paklausė Polas.

Arlenas kilstelėjo antakius, išpūtė dūmą ir iškėlė rankas delnais į viršų.

– Rimtas klausimas, Brikhilai. Ir, po velnių, kad aš žinočiau atsakymą. Jeigu mes tęsime tai, ką suplanavome, visi atsidursime kalėjime. Galėtume keliauti pas Baretą ir pasakyti, kad norime padėti. Arba galėtume perspėti Veidą, kas prieš jį rezgama, įgyti jo pasitikėjimą ir atidėti kovą iki kitos dienos.

– Jie mano, kad Ovenas ir Veidas yra labai artimi, – pasakė Polas. – Štai kodėl taip ilgai mane užlaikė, kad negrįžčiau. Jie norėjo, kad Ovenas jau būtų čia. Norėjo, kad aš pabandyčiau su juo susidraugauti.

– Jie ir buvo artimi, – pasakė Arlenas, – kol Ovenas sužinojo, kad Veidas naudojosi juo prieš Rebeką. Kol sužinojo, kad tas kalės vaikas įsakė nužudyti jo tėvą.

– Tai ką mums dabar daryti? – pakartojo Polas.

Arlenas sutrynė cigaretės nuorūką į durelių rėmą ir išmetė likučius į gatvę, o tada vėl užvedė sunkvežimiuką.

– Mes grįšime, – nutarė jis. – Ir leisime visiems pasisakyti.

Tačiau tai buvo labiau panašu į leidimą visiems patylėti negu pasisakyti. Kai jis sugrįžo vis dar su Polu, Rebeka ir Ovenas buvo, švelniausiai tariant, nustebę. Kai jis leido vaikiui papasakoti, ką tas padėjo suorganizuoti, jie buvo priblokšti. Net ir Ovenas beveik nieko nesakė. Tik palingavo galva, tarsi būtų negalėjęs tuo patikėti, ir įsipylė viskio į stiklinę, nors jos ir nepalietė.

– Prisiekiu, – pareiškė jis, – kad man buvo lengviau Reiforde.

– Viską išklausius atrodo, – tarė Arlenas, – kad tavo sugrįžimą ten bus visai lengva suorganizuoti.

Rebeka pasiuntė jam aštrų žvilgsnį, o jis tik gūžtelėjo pečiais. Ji pakilo nuo kėdės, nuėjo prie lango ir pažvelgė į tamsą, tarsi agentai jau bandytų juos apsupti, jau stebėtų iš miškų. Po galais, gal jie jau ir stebi.

– Galėtume išvažiuoti dabar, – pasakė ji. – Turime pinigų. Galėtume išvykti dabar, o jie tegul sau narplioja savo raizgynes rytoj ir pamiršta, kad mes apskritai egzistavome.

– Nemanau, kad jie taip paprastai mus pamirš, – paprieštaravo Arlenas. – Nei vieni, nei kiti. Jie lips mums ant kulnų dar nespėjus nusileisti saulei. O tada būtų geriausia, jeigu pirmieji mus pasivytų įstatymo sergėtojai.

– Tada jūs važiuokite. Tu ir Polas. Jūs nieko blogo nepadarėte. Šitos bėdos tik Kadžių reikalas.

Arlenas nukirto:

– Ne.

Tyliai, bet tvirtai. Ji atsisuko į jį, Ovenas padarė tą patį, o tada kelis kartus pažiūrėjo nuo vieno link kito ir palingavo galva.

– Aišku, – numykė Ovenas. – Tai ką, po galais, tada siūlai?

Jis mąstė apie tai visą valandą trukusią tylią kelionę atgal iš traukinių stoties. Nė vienas variantas jam neatrodė patrauklus, tačiau tik vienas atrodė protingas.

– Mes važiuosime pas Baretą, – pasakė jis, – ir pasiūlysime savo pagalbą.

– Tačiau, anot Polo, būtent jis mus ketina suimti, – įsiterpė Rebeka.

– Galbūt taip yra dabar. Tačiau jis nėra visiškai bukas – juk labiausiai trokšta pričiupti Veidą. Jis mano, kad pašalinęs judu, jis galbūt galės pasiekti teisėją. Privalome jį įtikinti, kad tam visai nebūtina jūsų įkalinti. Tiesą pasakius, jūs būtumėte gerokai geresni pagalbininkai laisvėje nei uždaryti.

Rebeka neužtikrintai pažvelgė į Oveną.

– Aš jiems padėjau, – tarė ji. – Aš tvarkiau jo pinigus ir leidau, kad mano žemės bei namai būtų naudojami gausybei siaubingų dalykų, bet nesakiau nė žodžio.

– Nes baiminaisi dėl savo brolio, – pasakė Arlenas.

– Tu supranti, – atsiliepė ji. – Ar supras jie?

– Tikėtina, kad gali ir suprasti.

– Viskas baigsis tuo, kad mes dirbsime išvien su jais prieš jį.

– Taip.

Ji nutylėjo.

– Tu nemanai, kad jie sugebės mus apsaugoti? – tarė Arlenas.

– Jie nepakankamai geri, – įsiterpė Ovenas. Jis klausėsi jų iš tolo, paguldęs ranką netoli nepaliesto viskio taurės.

– Negali būti toks užtikrintas.

– Po velnių, dar ir kaip galiu. Ar žinai, kaip seniai Solomonas valdo šią valstijos dalį? Nejaugi manai, kad įstatymo sergėtojai nebandė jo nuversti jau anksčiau? Nebandė prigriebti italų, su kuriais jis susijęs Tampoje, ar vyrukų iš Naujojo Orleano? Šūdas, jie tai tik ir daro, bando prigriebti tokius žmones. Ir metai iš metų kai kurie iš jų nugrimzta į dugną. Tačiau Veidas? Solomonas Veidas tik stiprėja.

– Bet galbūt, – nepasidavė Arlenas, – šie metai yra jo nuopuolio metai.

Visi kurį laiką tylėjo. Lietus pagaliau visai liovėsi, vėjas nurimo, jie girdėjo, tik kaip tiksi didysis laikrodis ant židinio atbrailos ir labai tyliai į krantą teliūskuoja bangos.

– Jis išklausys, – pasakė Polas.

Jie visi atsisuko į jį.

– Baretas, – pridūrė jis. – Jis išklausys jus. Jis supras.

– Tu dar per mažai matęs, kad galėtum spėti, kuo galima pasitikėti, o kuo – ne, – atkirto Ovenas.

– Manau, kad mačiau pakankamai. Ir štai ką pasakysiu: Arlenas teisus. Baretas ir tie, kam jis dirba, nori Solomono Veido. Tu ir Rebeka jiems tesate priemonės jį pasiekti. Manau, kad jie padarytų praktiškai bet ką, kad tik jį suimtų. Kiek man pasakojo Baretas, Veido beveik neįmanoma pričiupti dėl to, kad jis nuo visko atsiriboja. Tiek gyvendamas tokioje vietoje, kur gyvena, tiek rasdamas tokių žmonių kaip... – Jis sudvejojo, bet užbaigė: – ...žmonių kaip jūs, kurie už jį atlieka visą juodą darbą.

– Tu žinai, kad tai tiesa, – pasakė Arlenas. – Štai kodėl jis vadovauja paradui, nė neabejoju. Ir jeigu jie bent tiek supranta, turėtų sugebėti patikėti ir tuo, ką mes turime pasakyti. Po galais, jie tikriausiai matė ir tokių dalykų.

Ovenas iškvėpė, nes kurį laiką sėdėjo sulaikęs kvėpavimą, pasilenkė ir pirmą kartą paėmęs viskio taurę gėrė tol, kol liko tik pusė.

– Gerai, – pasakė jis. – Pakurstykim šitą pragaro ugnelę.

Arlenas linktelėjo.

– Važiuosime pas jį ryte. Iš pat ryto.

– Pas Baretą?

Jis vėl linktelėjo.

Rebeka tarė:

– Ovenas turėtų palaukti čia. Aš važiuosiu viena.

Arlenas palenkė galvą į šoną ir susiraukė.