Michael Koryta - Kiparisų namai

– Pasakiau jam, kad netrukus turėsiu pinigų, – atsakė Polas. – Kad Ovenas parūpino man darbelį.

– Einu pagaminti ko nors valgyti, – nervingai pasakė Rebeka, susirūpinusi dėl ore tvyrančios įtampos. – Visi pasėdėsime čia, kur sausa, ir pavalgysime.

Arlenas ir Polas ilgokai žvelgė vienas į kitą, o tada Polas nusisuko ir numetė cigaretes Ovenui.

– Štai.

– Ačiū.

– Nėra už ką. Tai rytoj naktį mes vis dar turime darbą?

Ovenas sutrikęs pažvelgė į Arleną, bet linktelėjo:

– Aha. Dar turime darbą.

– Gerai, – tarė Polas. – Man pinigai praverstų. Nenoriu tavęs įžeisti, bet man šios vietos jau gana.

Arlenas nuėjo prie baro ir įsipylė išgerti, bet stiklinės prie lūpų nepakėlė. Jis stebėjo Polą ir prisiminė, koks jis buvo tą dieną, kai pataisė Arleno klaidą dėl stogo nuolydžio kampo Flago kalno stovykloje, jo nuoširdų ir gilų susidomėjimą, kuriuo apdovanodavo kiekvieną jungtį ir šarnyrą. Kaip išardė generatorių ir paskleidęs jo dalis per visą verandą be jokių dvejonių galvoje viską sudėjo atgal, užtikrintas, kaip viskas turi būti. Prisiminė tuos kartus ir vakarą, kai išplaukė laivu į vandenyną, o dabar žvelgė į šį liesą jaunuolį surauktu veidu ir galvojo: „Aš tai padariau. Aš tik mėginau jam padėti, bet aš tai padariau.“

– Į ką čia taip spoksai? – pasišiaušė Polas.

– Nieką, – tyliai tarė Arlenas. – Visiškai nieką.

Tada jis gurkštelėjo viskio, bet skonio nepajuto, todėl nustūmė stiklą nuo savęs ir pro sukamąsias duris nuėjo į virtuvę.

Rebeka ant viryklės padėtoje keptuvėje kepė griežinėlį kumpio. Atsisuko į jį tarsi norėdama kažką sakyti, tačiau vietoj to tiesiog žengė į priekį ir apsivijusi jį rankomis priglaudė veidą prie jo kaklo. Jis irgi apkabino ją, jie ilgai tylėdami laikė vienas kitą. Jos veidas prie jo kaklo buvo šiltas, jautė jos kvėpavimą ir kažkodėl norėjo užsimerkti, išlaikyti šią akimirką tamsoje.

– Atleisk man, – pasakė ji.

– Atleisti tau?

– Už viską. Tu neturėtum būti viso to dalimi. O, kad aš galėčiau...

– Liaukis, – švelniai pasakė jis. – Mes su viskuo susidorosime. Gerai? Liko mažiau nei viena diena, Rebeka. Rytoj, dar iki saulės nusileidimo šiuose vandenyse, tavęs čia jau nebebus. Tu keliausi į šiaurę, į Meiną, visai kaip norėjai. Aš pasirūpinsiu, kad taip įvyktų.

Jis atstūmė ją atgal, pakėlė jos smakrą ir pabučiavo į lūpas. Švelniai ir lėtai. Kai bučinys nutrūko, jis tarė:

– Ar dar yra traukinys, kuriuo galima būtų išvažiuoti šiandien?

Ji susiraukė.

– Dar vienas iki rytojaus ryto, bet stotis už valandos kelio. Kodėl klausi?

– Norėčiau atiduoti Polui jo dalį ir įsodinti į tą traukinį.

Ji žengė atgal ir pažvelgė į jį nustebusi.

– Jau dabar?

Jis linktelėjo.

– Rebeka, noriu, kad jo niekas su šiuo reikalu nesietų. Nebijok, aš ketinu viską padaryti, kaip mes planavome, bet noriu, kad jo čia nebūtų. Jis jau pasirengęs palikti šias vietas. Mes apkartinome jam turbūt, po galais, beveik viską. Negaliu to pakeisti. Bet galiu įdėti į jo kišenę pinigų ir įsodinęs į traukinį palinkėti visko, kas geriausia.

Ji uždėjo delnus jam ant pečių ir tarė:

– Aš tave myliu.

Jis sugebėjo išspausti tik varganą:

– Aha.

Tada jie abu nusijuokė, jis prisitraukė ją arčiau ir tarė:

– Aš irgi tave myliu. Ir man nusispjauti į tai, kas atsitiko nuo tada, kai čia atsidūriau, ar kas dar atsitiks – aš radau savo kelią link tavęs. Bet kokia kaina, kurią turiu sumokėti mainais už tai – maža.

Rebeka vėl jį pabučiavo, ir šį kartą jis pajuto, kaip jos skruostu nusirito ašara ir ištiško jam ant odos, tada ji nuėmė drobinį maišą su penkiais tūkstančiais dolerių nuo lentynos ir perdavė jam. Arlenas paliko ją virtuvėje ir nuėjo ieškoti Polo.

43

Polas gėrė kartu su Ovenu. Bandė jį įvelti į įprastas pasakėles, klausinėjo apie Dilindžerį ir Dailutį Harį Pjerpontą12, kurį pasodino į elektros kėdę Ohajuje, klausinėjo apie juos, tarsi būtų galvojęs, kad Ovenas važinėjo kartu su jais. Tačiau net ir Ovenas šį vakarą neturėjo tam ūpo. Jis atrodė nuvargęs ir pasakė tik tiek:

– Ai, tie vyrukai labai jau trumpai prabuvo Floridoje. Kartą praleido čia kelis mėnesius besislapstydami ir tiek.

Arlenas tarė:

– Polai?

Vaikis pasisuko ir pasižiūrėjo į Arleną su jau įprasta antipatija veide ir taure alkoholio rankoje.

– Ko?

– Gal gali man skirti minutėlę? Išeikime kartu į verandą.

– Nematai, kad kalbuosi?

Arlenas pakartojo: „Polai“, vieną kartą, nė kiek nepakeisdamas tono. Vaikis iškvėpė susierzinęs ir sunkiai trinktelėjo stiklinę ant stalo, bet vis tiek pakilo ir nusekė paskui jį į galinę verandą. Dar lijo, tačiau vėjas pakeitė kryptį ir susilpnėjo tiek, kad jau nebeįstengė apipurkšti jų lietaus lašais po verandos stogeliu ir permerkti. Sustojo prietemoje, o Polas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis į Arleną.

– Kad ir ką norėtum pasakyti, tai tikriausiai neverta sugaišto laiko. Neturiu jokio noro vėl visko aptarti. Nenoriu girdėti tavo pasakėlių ar perspėjimų, arba tavo...

– Atidaryk ir pažiūrėk į vidų, – pasakė Arlenas, perduodamas jam savo nešulį. Jis stebėjo, kaip Polas atsargiai paėmė maišelį, atidarė ir išsižiojo iš nuostabos. Tada lėtai įkišo vidun ranką, tarsi staigūs judesiai galėtų išgąsdinti pinigus ir jie išsilakstytų, ir nykščiu perbraukė per banknotų pakelio kraštą.

– Iš kur visa tai gavai?

– Iš to paties vyro, iš kurio tikėjaisi uždirbti pats.

Polas pakėlė akis.

– Solomono Veido?

– Būtent. Maišelyje yra penki tūkstančiai dolerių.

– Penki tūkstančiai ...

– Ir visi jie tavo, – tęsė Arlenas. – Bet tik su sąlyga, jeigu dabar pat susirinksi savo daiktus ir važiuosi su manimi į traukinių stotį. Iš ten gali vykti kur nori. Daugiau tau nieko neliepsiu, neduosiu nė vieno patarimo. Tu nieko nenori girdėti, o aš nenusipelniau nieko sakyti. Daugiau nebe. Bet nepaisant to, ką tu manai, ar kuo tiki, noriu, kad žinotum: geriau nešk kudašių iš šios valstijos ir kuo greičiau.

Polas vis dar spoksojo į maišelį.

– Ar mes sutarėme? – paklausė Arlenas.

– Kaip tu gavai juos?

– Nesuk dėl to galvos. Tai mano rūpestis. Tačiau pinigai – tavo. Jų užteks nuvažiuoti toli nuo čia ir kurį laiką pragyventi. Tačiau naudokis jais protingai. Pasinaudok jais įsikurti, kad... – Jis nutilo ir palingavo galva. – Velnias, juk sakiau, kad daugiau nebenurodinėsiu tau, ką daryti, bet ir vėl taip elgiuosi. Dabar jau užsičiaupsiu. Bet tu paimsi tuos pinigus, susikiši į savo krepšius ir važiuojam. Ar pasirengęs taip padaryti?

Polas linktelėjo. Išvydęs pinigus jis kone išbalo. Nurijo seiles, bet atrodė, kad net tam jam prireikė pastangų.

– Gerai, – pasakė. – Taip, aš pasirengęs.

Arlenas pasiliko apačioje ir sėdėjo su Ovenu, kol Polas rinkosi daiktus, judėdamas taip lėtai, tarsi staiga būtų nutirpusios galūnės. Rebeka išėjo iš virtuvės ir stebėjo, kaip jis ruošiasi.

– Nejaugi tikrai negalite likti bent vakarienės? – paklausė Arleno.

Jis papurtė galvą.

– Kuo greičiau judėsime, tuo geriau. Jeigu užtruksime, nebebus jokių traukinių.

– Ir iki stoties tolimas kelias, – sumurmėjo ji. Ji jau buvo nupasakojusi jam, kaip ten nusigauti. Kadangi Koridoriaus apygardoje nebeliko nė vienos stoties, reikėjo važiuoti į kitą. Per tokį lietų galėjo užtrukti ir daugiau nei valandą.