Michael Koryta - Kiparisų namai

– Artimiausiu metu būk budrus, – tarė. – Tikiuosi, kad niekas tavęs neieškos ir niekada nesusies su tuo, ką mes darysime. Bet egzistuoja tokia tikimybė, todėl geriau būk tam pasiruošęs. Važiuok kuo toliau nuo čia ir kurį laiką gyvenk tyliai. Laikyk kaklą ištempęs ir akis atvėręs. Jeigu jie ką nors pasiųs tavęs ieškoti, tau reikės pagalbos, ir greitai. Tačiau tikiuosi, kad neieškos.

Tariant tuos žodžius jo balsas truputį suvirpėjo, jis garsiai atsikrenkštė ir sumirksėjo, apakintas dar vieno žaibo blykstelėjimo.

– Ir noriu, kad žinotum, – tęsė jis, – jog aš neplanavau su ja prasidėti.

Polas atsisuko į jį visu kūnu ir įsmeigė akis, nieko nesakydamas.

– Nebuvo jokio sąmoningo sprendimo, – tęsė Arlenas. – Tačiau aš nusprendžiau, ką daryti, kad tu išvažiuotum, galbūt tai buvo klaidingas sprendimas. Bent jau ji taip visada manė. Aš tik galvojau... man reikėjo, kad tu išvyktum. Tačiau aš neplanavau jos suvedžioti. Aišku?

Tyla.

Arlenas linktelėjo, tarsi Polas būtų ką nors atsakęs, ir toliau vairavo tamsoje.

– Mes turime pinigų, – galiausiai pasakė Polas. – Galbūt tu palikai ten pusę, bet šiame krepšyje aš turiu penkis tūkstančius dolerių. Galėtume kartu sėsti į traukinį. Nėra jokios priežasties jį žudyti. Galėtume išvažiuoti kartu, kaip ir atvažiavome.

Visas šiurkštumas, kuriuo apsigaubęs sugrįžo Polas, išnyko. Jis ir vėl kalbėjo kaip tas berniukas, kurį Arlenas sutiko Flago kalne, vaikinas, kuris sumąstė betono lataką, sutaupiusį jiems velnias žino kiek pinigų ir laiko. Arleno sieloje tarsi kažkas atsipalaidavo, jam pasidarė šiek tiek geriau supratus, kad senasis Polas galutinai neprapuolė. Kaip kartais paprastas balso tono pasikeitimas gali paveikti. Velniškai galingas dalykas. Mintis, kad jis vis dar sutiktų išvykti iš čia lydimas Arleno, po visko, kas įvyko, akimirką užgniaužė Arlenui gerklę.

– Aš tau labai dėkingas už pasiūlymą, – galiausiai ištarė jis. Tai buvo keisti žodžiai. Nerangūs, per daug oficialūs.

– Bet tu jo nepriimsi.

– Kai iš čia išvažiuosiu, – tyliai atsakė Arlenas, – tai tik su ja. Išvažiuosiu tik su ja. Niekaip kitaip negaliu.

Polas nutilo. Arlenas vėl prisiminė naktį, kurią jie praleido ant sulaužytų valčių namelio grindinių lentų, kaip vaikis jam pasakė, kad negali jos čia palikti, ir pajuto visą kūną užliejančią karštą gėdos bangą.

„Nieko negaliu pakeisti, – norėjo pasakyti jis. – Juk turėtų mus suporuoti po vieną, tada susirasti porą būtų labai lengva. Tu iš karto suprastum, kad tai ji, vos ją išvydęs, o ji suprastų, kad tu esi jos vienintelis. Štai kaip lengva viskas būtų. Tačiau taip nėra. Taip nėra, ir man dėl to labai gaila.“

Pagaliau jie įvažiavo į miesto pakraštį ir lygiagrečiai kelio nusidriekė geležinkelio bėgiai. Priešakyje jau spingsojo stoties žibintai. Ten stovėjo garvežys, leisdamas skystus, lengvus dūmus. Šildė variklį, pasiruošęs traukti į šiaurę. Paskutinis vakaro traukinys.

Polas tarė:

– Rytoj nužudyti Solomono Veido tu negali.

– Tu tik nesirūpink dėl to, – pasakė Arlenas. – Padarysiu, kas turi būti padaryta. Tu tik rūpinkis savimi. Man labai gaila, kad viskas įvyko būtent taip, velniškai gaila dėl daugelio dalykų, bet...

– Ne, – nutraukė jį Polas, purtydamas galvą. – Negali jo nužudyti rytoj, Arlenai. Jeigu pabandysi tai padaryti, būsi uždarytas į kalėjimą. Vienaip ar kitaip, tikriausiai būsi uždarytas.

– Menkiausiai man rūpi įstatymo sergėtojai, – pasakė Arlenas. Jis jau suko sunkvežimį link stoties, lėtino greitį. – Gerasis Koridoriaus apygardos šerifas gal ir kelia man grėsmę, bet tikrai ne susijusią su įkalinimu.

– Tai nebus šerifas, – pasakė Polas. – Tai bus grupė finansų ministerijos agentų iš Majamio ir Tampos.

Arlenas staigiai sustabdė sunkvežimį ir išgirdo, kaip nuaidi traukinio švilpukas. Jis pasisuko į Polą ir įsmeigė į jį akis nieko nesakydamas. Vaikio veidas buvo išblyškęs.

– Pakrantę iš jūros saugos du laivai, daugiau nei tuzinas vyrų sausumoje stebės kiekvieną jūsų žingsnį, – tęsė Polas.

– Apie ką tu čia kalbi?

Polas pakėlė galvą ir sutiko Arleno žvilgsnį.

– Norėjau tave įskaudinti, – pasakė jis. – Ir ją. O, kaip aš norėjau ją įskaudinti...

– Ką tu čia, po velnių...

– Aš grįžau ne todėl, kad man daugiau nebuvo kur eiti, – tarė Polas. – Grįžau todėl, kad norėjau pamatyti, kaip jus sukiša už grotų.

_______________

12 „Hansome“ Harry Pierpont (1902–1934) – garsus „sausojo įstatymo“ laikų gangsteris, geras Dilindžerio, su kuriuo susitiko kalėjime, draugas ir mokytojas.

44

Kol jis viską pasakojo, traukinys išvažiavo. Jie abu stebėjo, kaip jis lėtai išpūškuoja iš stoties ir bilda į šiaurę, tačiau nieko nepasakė.

Jis nusigavo iki „CKK“ stovyklos Hilsboro apygardoje. Ta jo pasakojimo dalis buvo tiesa. Tačiau visa kita – melas: jeigu jis būtų troškęs pasilikti stovykloje, būtų galėjęs tai padaryti. Gal net ir būtų pasilikęs. Bet trečiąją jo buvimo ten dieną pasirodė pora nepažįstamų kostiumuotų vyrukų su lankytoju iš Koridoriaus apygardos: Tomu Baretu.

– Parduotuvės savininku? – pasitikslino Arlenas.

– Taip. Jis su jais dirba jau beveik metus.

– Dirba su kuo?

– Federaliniu narkotikų biuru, – pasakė Polas. – Bent jau jie taip man sakė. Spėju, kad jie kreipėsi į jį dėl to, kad jis nesutarė su Toliveriu.

Tai jau tikrai nesutarė – juk kovojo su juo dėl šerifo vietos. Arlenas prisiminė pasivažinėjimą į miško medžiagų sandėlį su Baretu, ir gana aiškiai tai įsivaizdavo. Jeigu jie norėjo į pagalbą pasitelkti kokį vietinį, Bareto pasirinkimas buvo netgi labai logiškas.

– Iš pradžių jie tenorėjo su manimi pasikalbėti, – tęsė Polas. – Sužinoti, ką mačiau ar girdėjau. Tačiau aš vis klausinėjau ir tvirtinau, kad nieko jiems nesakysiu, jeigu nežinosiu, kokia ten situacija, o kai jie man papasakojo...

– Išvydai galimybę mus įskaudinti. Taip, kaip mes įskaudinome tave.

Polas nieko nepasakė, bet linktelėjo.

– Po velnių, kodėl jie nenuėjo tiesiai pas Rebeką? – tarė Arlenas. – Ji būtų jiems padėjusi.

– Baretas ja nepasitiki. Sakė, kad jos tėvas buvo artimas Veido bendražygis, kaip ir jos brolis, o ji paprasčiausiai atvažiavo čia ir pasekė jų pėdomis.

Ji taip ir padarė. Bent jau žvelgiant iš šalies.

– Tai vis dėl jos brolio, – paaiškino Arlenas. – Velnias, jie praktiškai laikė jį įkaitu, nesvarbu, kad jis buvo kalėjime.

– Bet agentai viską matė ne taip, – tarė Polas. – Baretas ir kiti man papasakojo, kad ji tokia pat netikusi, kaip ir bet kuris kitas iš tos šutvės.

– Ir tu tuo patikėjai?

Polas nusisuko.

– Bent jau norėjau.

– Tai kas dabar mums bus? – paklausė Arlenas. – Ką tu padarei?

Išgirdęs šį klausimą, Polas krūptelėjo, o tada pasakė:

– Rytoj naktį jie stebės, ar atplaukia laivas. Baretas jau pasakė jiems, kad paties Veido ten nebus. Kad jis laikosi atokiai. Todėl jie suims visus kitus, uždarys juos į areštinę ir pateiks labai rimtus kaltinimus tikėdamiesi taip išgauti daugiau informacijos, gauti daugiau įrodymų.

– Tu taip pat turėjai ten būti, – pasakė Arlenas.

Polas linktelėjo.

– Ir būtum stebėjęs, kaip mus išveda surakintus antrankiais.

Polas nebegalėjo į jį žiūrėti, o Arlenas lėtai palingavo galvą ir nuleidęs langelį prisidegė cigaretę. Vis dar lijo, bet vėjas, galintis įpūsti lietaus lašus vidun, nurimo, o ir oras buvo vėsesnis.