Michael Koryta - Kiparisų namai

Polas išsitiesė ir apsidairė, tarsi nežinodamas, ką daugiau sakyti ar daryti. Jis žinojo, kad čia vyksta jam nežinomi dalykai, bet galiausiai nusprendė nieko neklausti. Tik pasakė:

– Na, tai sudie, visiems.

Rebeka perėjo kambarį ir jį apkabino. Iš pradžių jis pasišiaušė, tarsi būtų norėjęs pasipriešinti, bet paskui irgi ją apkabino. Arlenas pastebėjo, kaip vaikis, tik akimirką, užmerkė akis visai kaip Arlenas neseniai virtuvėje.

– Sudie, – pakartojo Polas ir atsitraukė.

Jie išėjo į lauką, per šlapią kiemą nušlepsėjo link sunkvežimiuko ir sulipo vidun. Virš jų vėjas nešė naujus liūties debesis, ir netoliese taip garsiai trinktelėjo griaustinis, kad akimirką Arlenas net nesuprato, jog sunkvežimio variklis jau užsivedė. Įjungęs pavarą dar kartą per petį dirstelėjo į „Kiparisų namus“, kurių viršutinė dalis skendėjo tamsoje, apatinė buvo apšviesta, o lange juodavo juos stebinčios Rebekos siluetas. Pastebėjo, kaip ji kilsteli ranką, atsakydamas pakėlė savo, nors žinojo, kad ji negali jo matyti.

Kelias virto žvilgančio, sidabrinio lietaus vandens upe, o sunkvežimio ratai kartą prasisuko šlapiame purve ir jau grasinosi užklimpti prieš rasdami pakankamai tvirtą pagrindą, kad galėtų pasistūmėti į priekį. Tai buvo stipriausia liūtis po uragano, su kuriuo jie čia atvyko. Arlenui atrodė simboliška, kad išveža Polą tokiu pat oru.

Polas tylėjo, kol jie pasiekė asfaltuotą kelią. Tada tarė:

– Tai ketini tuos pinigus pavogti ar užsidirbti atlikdamas kokį suktą darbelį?

Arlenas nepasižiūrėjo į jį, neatsakė.

Polas tęsė:

– Arlenai, jeigu jau aš keliauju su šitais doleriais savo kišenėse, privalau žinoti, kaip jie buvo gauti.

– Pats velniškai gerai žinai. Jie priklauso Veidui. Manai, jam jie atiteko sąžiningu būdu?

– Bet kaip tu juos gavai?

– Nesuk dėl to sau galvos. Pasiimk juos ir keliauk. Ar jau sugalvojai kur galėtum patraukti?

– Ne visai.

– Galėtum pabandyti stoti į tą Karnegio mokyklą, apie kurią tiek kalbėjai, – pasakė Arlenas. – Nežinau, kiek tam reikėtų pinigų, bet įtariu, kad šitų pakaktų velniškai gerai pradžiai.

– Pakaktų. – Polo tonas pasikeitė, aštrūs tonai nusitrynė, kuo toliau jie važiavo į pelkėtus miškus. – Arlenai, ką tu ketini daryti?

Jis kurį laiką tylėjo svarstydamas, ar kiltų bėdų, jeigu vaikinas sužinotų jų planą. Jeigu jį pasivytų, Teitas Makgratas ar kas nors visiškai kitas, ar nežinojimas padėtų? Arlenui taip neatrodė. Tik ne dabar.

– Ketinu jį užmušti, – pasakė galiausiai. Jie ką tik prasilenkė su pirmu sutiktu automobiliu, kelias kaipmat vėl aptemo, vos tik to automobilio priekiniai žibintai liko tolumoje.

– Teisėją Veidą?

Arlenas linktelėjo.

– Ar visai išprotėjai? Kaip tai, ketini jį užmušti?

Rebeka minėjo, kad iki traukinių stoties maždaug valanda kelio. Pakankamai laiko viskam papasakoti. Arlenas nusprendė, kad galima taip ir padaryti.

– Ar prisimeni tą dieną, kai Makgratas puolė tave su kėdės koja?

– Žinoma.

– Prisimeni dėžutę, kurią Veidas atsivežė kitą dieną?

– Taip.

– Gerai, – pasakė Arlenas. – O dabar papasakosiu tau, kas buvo jos viduje. Geresnės vietos pradėti nesugalvosi.

Jie važiavo per tamsą ir lietų. Arlenas viską pasakojo pradėdamas nuo nakties, kai ištraukė iš jūros dėžutę su Volterio Sorensono rankomis. Paaiškino apie Rebekos ir Oveno tėvą, ir kokių grasinimų sulaukė Rebeka, kol jos brolis sėdėjo kalėjime.

– Yra daugybė įrodymų, kas atsitinka, kai kas nors bando pabėgti nuo Solomono Veido, – užbaigė Arlenas. – Daugiau nei pakankamai įrodymų man. Tikrai nepaliksiu jo gyvo užnugaryje, kad jis galėtų pradėti ją vytis. Negaliu.

– Kada tai padarysi?

– Rytoj.

– Rytoj?

– Būtent rytoj atvyksta kubiečiai, – pasakė Arlenas. – Turime tai padaryti rytoj, kitaip jis pasiges pinigų. Jų mums reikia, kad turėtume nors šiokią tokią galimybę pasprukti.

Polas staigiai nuleido akis į krepšį ant jo kelių.

– Kiek jų yra? Iš viso?

– Dešimt.

– Atidavei man pusę?

– Taip.

– Kodėl? Aš nieko nedarau. Tu man atiduodi pusę pinigų ir išsiunti dieną prieš viskam įvykstant?

– Po galais, taip, taip ir darau, – atkirto Arlenas. – Man nusišvilpti, tiki tu ar ne, tačiau tikrai žinau štai ką: jeigu ten liksi, mirsi nuo to vyro rankos. Visi tavo priešgyniavimai nepakeis šios tiesos.

Tačiau Polas neištarė nė žodžio. Tik tyliai pasakė:

– Rebeka man papasakojo apie tavo tėvą.

– Girdėjau.

Polas pakėlė galvą.

– Ar tai tiesa?

– Taip.

– Ji man papasakojo ir apie Prancūziją, – tęsė vaikis. – Ką tu teigei matęs...

„Teigei“ matęs. Vis dar netiki.

– Štai ką tau pasakysiu, – tarė Arlenas. – Blogiausia, ką ten mačiau, buvo tikrovė. Vyras su dūmų kupinomis akimis galėjo būti išgelbėtas – kartais. Tačiau kiti? Tie laukai, kuriais aš ėjau, nukloti lavonų? Tie vyrai neturėjo kitos išeities, Polai.

Polas nieko neatsakė. Arlenas žinojo, kad vaikinas juo netiki, bet tai nebuvo blogai. Jis jau seniai prarado viltį įtikinti žmones. Kai kurie patikėdavo bent kuriam laikui – Polas tai padarė vieną kartą, Rebeka, regis, vis dar juo tikėjo – bet dauguma negalėjo ar nenorėjo, ir jis susitaikė su mintimi, kad tegali bandyti padėti. Šiandiena niekuo nesiskyrė nuo tų kitų kartų.

Privalėsi patikėti.

Po daugelio metų jį vėl pasiekė tėvo žodžiai, prieš akis iškilo barzdotas veidas ir akys, kurios atrodė tokios ramios, tokios švelnios tą akimirką, kai jis ištarė paskutiniuosius žodžius savo sūnui.

„Jis tau taip pasakė, – pagalvojo Arlenas, – o tu šitiek laiko praleidai bandydamas įtikinti kitus patikėti tavimi, bet pats juo vis tiek negali patikėti. Štai ko nesupranta Rebeka: kodėl tu negali juo patikėti?“

Šis klausimas turėjo labai paprastą atsakymą, bet Arlenas metų metus kaip įmanydamas vengė to atsakymo ir toliau taip darys. Jeigu jo tėvas kalbėjo tiesą, tada dėl jo mirties – ten, siaučiant šaltam vėjui, kelio dulkėse – Arlenas buvo lygiai tiek pat kaltas kaip Edvinas Meinas. Tai reikštų, kad Arlenas pats prisišaukė mirtį į savo namus, pats ją susirado, išdavė savo šeimą ir...

„Jis buvo išprotėjęs, – pagalvojo Arlenas taip įnirtingai, kad vos neištarė garsiai. – Niekas neturėtų tikėti tuo, kuo tikėjo jis. Su mirusiaisiais kalbėtis neįmanoma. Tie, kurie mėgina tai padaryti, yra kvailiai, o tie, kurie tvirtina, kad kalba... na, jų sielos dar tamsesnės.“

Jie prisiartino prie kryžkelės, kurioje nebuvo jokių kelio ženklų, tačiau Rebeka ją apibūdino, todėl Arlenas žinojo, kad reikia sukti į kairę, šiaurėn. Nuo artimiausio miesto – ir artimiausios traukinių stoties – dabar juos skyrė maždaug dvidešimt minučių. Lietus silpo, tačiau žaibavimas vėl sustiprėjo, apšviesdamas kraštovaizdį pamėkliškais blyksniais.

– Galėtum keletą dolerių įdėti į voką ir nusiųsti savo motinai, – pasakė Arlenas. – Jeigu tau reikia jų visų – tiek to. Bet ji jau buvo įpratusi gauti tavo „CKK“ čekius. Nepamiršk savo šeimos, nesvarbu, ką apie juos manytum.

Polas neatsakė. Arlenas žinojo, kad jo įtakos dienos jaunuoliui jau praeityje, tačiau negalėjo susivaldyti, tik ne dabar, kai kelyje atsirado daugiau automobilių, o miškuose vis daugėjo proskynų su namais ir tapo aišku, kad jie netrukus priartės prie miesto. Daugiau jis vaikio nebematys, todėl negalėjo susilaikyti nedavęs patarimų, nors ir žinojo, kad nederėtų to daryti.