Michael Koryta - Kiparisų namai

– Aš galiu padaryti ir kitokią išvadą.

– Nepadarysi, – atsakė Arlenas, o tada linktelėjo Rebekai. – Pasakok.

Ir ji papasakojo. Pradėjo nuo savo tėvo ir vyniojo įvykių giją per pastaruosius šešis mėnesius, apibūdindama grasinimus, kurių sulaukė dėl savo brolio. Jai pasiekus tą vakarą, kai Solomonas Veidas atvežė Sorensono rankas, Bareto veidas paniuro, ir jis tarė:

– Ir tu leidai jam taip pasielgti, bet niekam nepranešei? Paėmei įrodymus ir išmetei į jūrą? Tai tokį bendradarbiavimą tu nori mums parodyti?

– Bendradarbiavimą su kuo? – atkirto ji. – Ar turėjau išsikviesti Toliverį? Tu man tebuvai dar vienas vietinis gyventojas. Ir, bent jau aš maniau, draugas. Tada aš dar nežinojau, kad tu tik ir lauki, kada galėsi įkišti mane už grotų.

Jis susiraukė ir įsikišo į burną cigaretę, nors jos neužsidegė.

– Tęsk.

Ir ji tęsė. Iki pat Oveno sugrįžimo ir paskutinę minutę įvykusio Polo prisipažinimo. Tada ji parodė jam krepšį su penkiais tūkstančiais dolerių. Baretas paėmė pinigus taip pat atsargiai kaip Polas praėjusią naktį: tarsi staigesnis judesys priverstų juos išnykti. Jis apžiūrėjo banknotus, sudėjo juos atgal į krepšį ir grąžino jį Rebekai.

– Vogti iš Veido ne pati protingiausia mintis, – pasakė jis. – Buvai čia pakankamai ilgai, kad tai suprastum.

– Na, matai, – įsiterpė Arlenas, – aš ketinau jį nudobti. Šiandien.

Baretas tik spoksojo į jį.

– Taip, – tęsė Arlenas. – Patikėk. Nematėme kito kelio išsipainioti iš šios situacijos. Dabar mes tikimės, kad tu parodysi tą kitą kelią.

Baretas išsitraukė iš burnos neuždegtą cigaretę ir giliai iškvėpė, tada pasitrynė veidą ranka.

– Šiąnakt atvyksta penkiolika agentų, – pasakė jis. – Bus du laivai vandenyne, penki automobiliai keliuose. Mes viską paruošėme.

– Ir būtumėte sugavę, – tarė Arlenas, – tik Oveną už pinigų perdavimą ir Makgratus už narkotikų pristatymą. Galbūt dar būtumėte ką nors prikabinę Rebekai. Esu tikras, kad būtumėte. O jeigu tavo vaikinai būtų buvę labai atidūs, dar būtumėte suėmę mane už žmogžudystę.

Baretas vėl pažvelgė į jį tylėdamas.

– Galite šiąnakt ir toliau vykdyti savo operaciją, – tęsė Arlenas, – ir gauti tuos pačius dalykus. Tik nesitikėkit, kad aš dabar imsiu žudyti Veidą. Atrodytų mažumėlę neapdairu.

Tie žodžiai sukėlė šypseną, nors ir labai silpną.

– Mes vis dar galėtume sučiupti Makgratus, – pasakė Baretas. – Jeigu sugebėčiau įtikinti vyrukus iš Tampos jumis pasitikėti, vis dar galėtume juos prigriebti.

– Ar to pakaks? – paklausė Arlenas.

– Jie velniškai pavojingi žmonės. Ir labai svarbūs Veidui.

– Bet ar tau tai padės? Ar jie tau papasakos ką nors, ką galėtumėte panaudoti? Man kažkodėl neatrodo, kad Teitas Makgratas imtų ir įduotų jums Veidą.

Bareto tyla patvirtino, kad jam irgi taip neatrodo.

– Tačiau jūs galite padėti, – galiausiai pasakė jis. – Rebeka gali padėti. Tu irgi turi ką papasakoti. O ar tos Sorensono rankos vis dar kur nors yra?

– Taip, – pasakė Rebeka.

– Na, tai vis šis tas.

– Tikrai? – tarė Arlenas. – Man atrodo, kad jo advokatai lengvai jį išsuks. Turime du liudininkus, kurie tvirtina, kad jis jas atnešė. Jis ras mažiausiai vieną, pavyzdžiui, Makgratą, kuris paliudys, kad toje dėžutėje buvo tik šokoladiniai saldainiai, kai jis atvežė ją Rebekai.

– Aha, – tylutėliai tarstelėjo Baretas.

– Turi pričiupti jį su svarbiais įrodymais, – pasakė Arlenas. – Pagauti jį įkišusį savo rankutes į grietinėlės puodynę. O neatrodo, kad jis kaišiotų jas ten labai dažnai. Tik ne savo rankutes.

– Tai ką, siūlai nieko nesiimti? – tarė Baretas. – Tegul jie sau plukdo savo kvaišalus ir vežioja juos sunkvežimiais, o mes tylėsime? To jau nebus. Patikėk manimi. Agentai iš Tampos tikrai neleis, kad taip atsitiktų.

– Paklausyk, – tarė Arlenas, – viskas susiveda štai į ką: be mūsų šiąnakt nieko neįvyks. Jūs nieko nesugausite, na, gal išskyrus sumautus kubiečius. Galbūt. Bet garantuotai nieko nepagausite Koridoriaus apygardoje. Su mumis jūs galite pričiupti Makgratus. Tačiau Veidas tada lieka laisvėje, lieka ten velniškai gerai žinodamas, kas jį pakišo. Tai ką mums daryti? Paspausti jums rankas atsisveikinant ir keliauti sau, o tada jau laukti, kada jis perrėš mums gerkles?

Baretas atsiduso ir atsistojo atsargiai padėdamas cigaretę ant vienos padangos krašto.

– Leiskit man paskambinti į Tampą, – pasakė jis. – Neturiu įgaliojimų spręsti tokius dalykus.

Jis grįžo į parduotuvę ir jie girdėjo, kaip jis kažką tyliai sako žmonai. Tada viskas nutilo. Arlenas uždėjo ranką Rebekai ant peties. Ji trumpai palietė jo pirštus, bet akių nepakėlė.

Garaže su Baretu jie prabuvo gal kokią valandą, tačiau ryto saulę jau uždengė pilki debesys. Šiandien vėl lis. Baretas grįžo maždaug po dvidešimties minučių. Jis uždarė duris, atsirėmė į jas ir atidžiai juos nužvelgė.

– Tampa pasirengusi jums garantuoti neliečiamybę, – pasakė jis, – su sąlyga, jeigu šiąnakt jūs toliau vykdysite apsikeitimo operaciją. Jeigu ją sužlugdysite – jeigu bet kas ją sužlugdys – jie pateiks jums kaltinimus.

– Kaip velniškai teisinga, – tarė Arlenas. – Šiąnakt daugiau dalykų bus mums nepavaldūs, nei tokių, kuriuos galėtume kontroliuoti.

Baretas gūžtelėjo.

– Jiems jūsų pasakojimas įspūdžio nepadarė.

– Nepadarė įspūdžio? – pasipiktino Rebeka. – Jiems nepadarė įspūdžio mintis, kad šitas vyras, šitas teisėjas, nužudė mano tėvą, nužudė Volterį Sorensoną, grasino mano broliui, grasino man? Jiems nepadarė...

Arlenas vėl uždėjo ranką jai ant peties ir ji liovėsi kalbėjusi, papurtė galvą, iš pykčio kietai suspausdama lūpas.

– Paklausykit, – tarė Baretas, – man atrodo, kad tai doras sandėris. Jums tereikia užtikrinti, kad viskas vyktų kaip suplanuota. Tai labiau priklauso nuo tavo brolio nei nuo tavęs. Juk jis vadovaus šiam paradui?

Rebeka linktelėjo.

– Vadinasi, jums telieka užtikrinti, kad jis tinkamai jam vadovautų, – pasakė Baretas, – ir tada jums viskas bus gerai. Galėsite stebėti apimti šoko ir nustebę, kaip suima Makgratus.

– Tai bus siaubingai įtikinama, – tarė Arlenas, – kai jie bus suimti, o mes – ne.

– Tačiau juk ir jūs būsite suimti.

Rebeka nustebusi šūktelėjo: Ką? Tačiau Arlenas pradėjo suvokti, kas vyksta, ir linktelėjo.

– Štai kaip jūs pašalinsite mus iš Veido akiračio, – pasakė jis. – Jeigu įvyktų kas nors kita, jis kaipmat užuostų teisybę. Jeigu mus visus suims, jis nežinos, kas nutekino informaciją.

– Būtent. Jūs būsite įkalinti kitoje apygardoje. Ir jūs, ir Makgratai.

– Mes būsime įkalinti? – tarė Rebeka.

– Tik popieriuje, – patikslino Baretas. – Jeigu viskas bus gerai, mes išgabensime jus iš čia į saugią vietą. Bet atėjus laikui privalėsite prieš jį liudyti.

Ji pažvelgė į Arleną, o jis tik iškėlė rankas delnais į viršų.

– Man tai irgi nepatinka, – pasakė. – Bet kito kelio nematau.

Baretas tarė:

– Tavo vyriškis teisus. Kito kelio nėra. Tik ne dabar.

Egzistavo ir kitas kelias, ir tai buvo kelias, kuriuo Arlenas planavo eiti, kol Polas neatskleidė policijos planų. Jis vis dar nebuvo įsitikinęs, kad tai tikrai nebuvo geresnis kelias. Tokį žmogų kaip Veidas buvo lengviau užmušti nei nuteisti.

– Tai dabar mes galime keliauti namo? – paklausė Rebeka. – Toks planas?