Michael Koryta - Kiparisų namai

– Dar ne dabar, – atsakė Baretas. – Pirmiausia sulauksime žmonių iš Tampos. Atvyksta keletas vyrukų, jie nori su jumis susitikti. Manau, kad jie atveš kažkokių dokumentų pasirašyti.

– Ir kas juose bus sakoma?

– Kad jūs apsaugoti, – tarė Baretas, – žinoma, jeigu šios nakties žaidimo partija bus sužaista taip, kaip turėtų būti.

46

Jie sėdėjo garaže, į vidų vis labiau skverbėsi kaitra, o oras darėsi vis labiau dusinantis, tačiau Baretas nesiliovė jų klausinėjęs. Kuo ilgiau jis tai darė, tuo labiau Arlenas įsitikino, kad jis tikriausiai būtų velniškai geras įstatymų sergėtojas. Jis žaidė teisingai. Kuo kietesnis darydavosi jo balso tonas, tuo labiau jis blefavo; kuo kasdieniškiau skambėdavo jo balsas, tuo labiau sutelktas buvo dėmesys. Rebeka atsakė į visus jo užduotus klausimus. Smulkiai papasakojo apie savo gyvenimą „Kiparisų namuose“ – iki paskutinės uncijos morfino. Ji nieko neslėpė.

– Baretai, ar galiu kai ko paklausti? – maždaug po valandos pasiteiravo Arlenas. – Tu net nesumirksėjai, kai Rebeka pasakė, kad gavo Volto Sorensono rankas cigarų dėžutėje.

– Manęs tai tikrai nenustebino. Solomono Veido vyrukai yra padarę ir baisesnių dalykų.

– Nė neabejoju. Tačiau atrodė, kad tu netikėjai, jog Auburn žuvo Sorensonas.

Baretas neatsakė.

– Tačiau automobilyje buvo kūnas, – tarė Arlenas. – Kieno kūnas ten buvo?

Baretas keletą akimirkų žvelgė į jį, o tada pasakė:

– Džordžo Makgrato. Vyriausiojo Teito sūnaus.

Arlenas pažvelgė į Rebeką ir jos veide išvydo blankų atpažinimą.

– Tu jį pažinojai? – paklausė jos.

– Esu jį mačiusi. Atvažiuodavo su Teitu. Tiesą pasakius, beveik visą laiką būdavo kartu su juo. Bet pastaruoju metu Teitas atvykdavo vienas. Išskyrus tą naktį, kai...

– Atsivežė visą šeimą, – pasakė Arlenas, galvodamas apie merginą iš Kasadagos, laukusią Toliverio automobilyje su antrankiais ant riešų. – Štai kodėl jie visi atvažiavo, net ir jauniausieji. Tai buvo šeimos reikalas.

Jis pasisuko į Baretą.

– Kas nužudė Džordžą Makgratą? Sorensonas ar Deividas Franklinas?

– Iš kur man žinoti, Viagneri?

– Paistalai.

Baretas atsiduso.

– Klausyk, aš tikrai nežinau. Džordžas Makgratas, kaip ir jo tėtušis, buvo Solomono Veido parankinis. Jo banditas, galvažudys. Kai kas ką nors pavagia iš Veido, Makgratai pasirūpina, kad jie atsakytų. Voltas Sorensonas ilgą laiką vogė iš Veido. Nusukdavo pinigų. Mes tai žinojome . Visa kita... mes daugmaž įtariame, kas atsitiko.

– Veidas pasiuntė Makgrato vaikį, – pasakė Arlenas, – bet Sorensonas buvo už jį greitesnis. Štai kaip jums atrodo.

– Aš taip spėju. Džordžas Makgratas dingo visa diena anksčiau už Sorensoną. Sorensono automobilyje sudegė kūnas, bet jis nebuvo Sorensono.

– Vadinasi, Franklinas atvežė tą kūną, – pasakė Arlenas. – O Rebeka, Polas ir aš turėjome papasakoti jiems, kad automobilyje žuvo Sorensonas. Štai koks buvo jo pabėgimo planas. Priversti juos patikėti, kad jis negyvas, nežinant, kas atsitiko Makgrato vaikiui.

– Mes irgi taip pagalvojome. Vienintelė problema buvo ta, kad jie žinojo, jog nužudyti pasiuntė Džordžą. Štai kodėl jie negalėjo patikėti, kad automobilyje buvo Sorensonas. O Sorensonas... – Bareto veidas paniuro. – Jam buvo būtina, kad jie patikėtų, jog automobilyje buvo jis.

Arlenas minutėlę pasėdėjo tylėdamas, bandydamas viską sudėlioti į vietas.

– Tai jis važinėjosi po Floridą jau nužudęs vaikį? – paklausė. – Kodėl jis, po galais, taip darė? Kodėl jis ir toliau vykdė savo užduotis?

– Dėl pinigų, – pasakė Baretas paprastai. – Jis žinojo, kad kai jie pradės jo ieškoti, jam reikės pabėgti nepaprastai toli. O tam reikėjo pinigų. Paskutinio apvažiavimo metu surinkti pinigai turėjo keliauti tiesiai jam į kišenes. Jo ir Franklino.

– Tu visa tai žinai, – pasakė Arlenas, – tačiau niekas nebuvo suimtas. Niekas nebuvo...

– Yra siaubingai didelis skirtumas tarp to, ką mes žinome ir ką mes galime įrodyti! – pratrūko Baretas. – Koridoriaus apygardoje pilna kuždesių, bet mažai liudininkų.

– Štai kokią situaciją tu turėjai pagerinti, – įsiterpė Rebeka. – Ar ne taip? Jiems reikėjo vietinio žmogaus pagalbos.

Baretas linktelėjo.

– Jie kreipėsi į mane maždaug prieš metus. Aš baisiai džiaugiausi, kad galiu padėti. Kažkas juk turėjo tai padaryti.

– Daugelis žmonių padėtų, – pasakė Rebeka, – jeigu nebijotų pasekmių. Ir nežinau, ar jie pasirinko tinkamą žmogų šiam darbui – tu pasakei jiems, kad aš dirbu su Veidu, kad darau tai savo noru, patenkinta. Atsirado, mat, žmonių charakterių žinovas.

– Apie tave žinau nedaug, – sutiko jis, – bet nemažai žinojau apie tavo tėtušį, Rebeka, o kiekvienas to vyro kaulelis buvo suktas.

Ji žvelgė į jį įniršusi, bet tylėjo. Arlenas stebėjo jos akis ir galvojo: „Jis teisus, ir ji tai žino. Tai jos senis juos į visa tai įtraukė, ir darė tai šypsodamasis, kol išvydo, kaip suimamas jo sūnus. Bet tada jau buvo per vėlu.“

– Tai nėra, – ištarė ji, – įgimtas šeimos bruožas.

– Tikiuosi, kad esi teisi, – pasakė Baretas.

Suskambo telefonas, po akimirkos Bareto žmona pašaukė jį prie ragelio. Jis pakilo ir nuėjo vidun atsiliepti. Užtruko neilgai.

– Skambino iš Tampos, – pasakė grįžęs. – Buvo nuspręsta, kad jūs turite grįžti.

– Grįžti? – atkartojo Rebeka. – Maniau, kad jie nori su mumis susitikti.

– Taip jie ir sakė. Bet viskam vadovauja toks vyrukas iš Majamio, Kuperis. Jis sako, kad neverta rizikuoti operacija: prieš viskam prasidedant kas nors gali pastebėti nepažįstamus žmones. Jis mano, kad kuo ilgiau jūs užtruksite išvažiavę iš smuklės, tuo labiau nerimaus Veidas, o tada gali viską atšaukti. Kuperis nenori, kad viskas būtų atšaukta.

Apdairu ir protinga, tačiau grupelė iš „Kiparisų namų“ dabar turėjo veikti remdamasi tik neliečiamybės pažadu, duotu parduotuvės savininko, kuris, pasirodo, buvo dar ir slaptasis agentas. Baretas atrodė geras vyras ir nuovokus darbuotojas, tačiau jo įtaka agentūroje, kuri jį užverbavo, buvo geriausiu atveju minimali. Arlenas tarė:

– O kaipgi dokumentai, Baretai? Neliečiamybė?

– Turėsite pasikliauti mano žodžiu.

Arlenas papurtė galvą.

– Man labiau patiktų koks nors raštelis. Tik neįsižeisk.

Baretas tarė:

– Nebus jokio raštelio, Viagneri. Todėl turi pats priimti sprendimą. Pasikliauti mano žodžiu arba ne.

Arlenas pažvelgė į Rebeką, kuri linktelėjo, pasikliaudama jo sprendimu. Jam ši situacija visai nepatiko, bet jis nežinojo, ką dar galima padaryti.

– Tikiuosi, kad jis šio to vertas, – pasakė jis. – Tas tavo žodis.

– Visada buvo ir visada bus.

Arlenas linktelėjo ir atsistojo, Rebeka pasekė jo pavyzdžiu. Jie išėjo iš parduotuvės tiesiai į stiprų brizą, net tirštą nuo artėjančio lietaus kvapo.

– Tik pasirūpinkit, kad viskas eitų pagal planą, – šūktelėjo Baretas. – Jums tereikia pasirūpinti, kad...

Jo balsas nutrūko, o kai Arlenas pakėlė galvą, pamatė, kad Baretas spokso į kelią. Iš šiaurės artėjo šerifo Toliverio automobilis. Jis pravažiavo lėtai, Baretas kilstelėjo ranką ir draugiškai pamojavo. Atsako nesulaukė. Automobilis nuvažiavo keliu, o tada pasuko į kairę. Į kitą pusę nuo kalėjimo. Link Solomono Veido namų.

– Tik pasirūpinkit, kad viskas vyktų kaip suplanuota, – vėl pasakė Baretas, tačiau jau tyliau. – Saugokit savo kailius, supratot?