Michael Koryta - Kiparisų namai

– Žinai, turi įžūlumo taip kalbėti. Tik todėl, kad tam vyrui dirbau, nereiškia...

– Tu darei daugiau nei tik dirbai tam vyrui, – nukirto Arlenas. – Tu norėjai būti kaip jis. Norėjai važinėtis prabangiais automobiliais, prisisegęs prie diržo ginklą ir pilnomis kišenėmis pinigų, nešvarių pinigų, kruvinų pinigų, tik todėl, kad galėtum jaustis taip, tarsi turėtum valdžios. Kad jaustumeis dideliu šulu. Vos išėjęs iš Reifordo atvažiavai, pasipūtęs įžengei į smuklę ir net nepagalvojai apie savo seserį, ką jai teko patirti belaukiant tavo bevertės subinės. Ne, tu tik norėjai riesti pasakėles apie savo pažįstamus banditus ir nusikaltėlius. Tačiau tu jų net nepažįsti. Ar žinai, kad tai apgailėtina, vaikeli? Apsimesti, kad esi Solomonas Veidas? Štai ko tu nori iš savo gyvenimo. Būti toks, kaip vyras, įsakęs perpjauti tavo tėvui gerklę.

Oveno žandikaulis sustingo, jo rankos kietai suspaudė vairą.

– Buvau tokiose vietose, kur tokie žodžiai gali parašyti žmogui mirties nuosprendį, – pasakė jis.

– Sūneli, – tarė Arlenas, – tu dar niekur nebuvai. Tu net nenutuoki apie tikrąjį pasaulį. Tik dabar tau tenka paragauti, koks jis, ir tai pirmasis tavo patyrimas. Atmetus šitas „aš kietas vyrukas“ nesąmones, tai tik pirmasis tavo patyrimas, ir tu tai žinai.

Ovenas nieko neatsakė.

– Pažiūrėk man tiesiai į akis ir pasakyk, kad aš neteisus, – tarė Arlenas.

Tyla.

– Yra tik vienas dalykas, kurį dabar privalai padaryti, – pasakė Arlenas, – tu turi pasirūpinti savo seserimi. Pamėginti atsilyginti už klaidas, kurias padarėte judu su tėvu ir kurios jus įvėlė į šią kebeknę. Aš atliksiu tavo kruviną darbą. Tu paprasčiausiai, dėl įvairumo, būk vyru.

Tą naktį miegoti jis nėjo ilgai, sėdėjo su Rebeka galinėje verandoje ir abu klausėsi, kaip į krantą dūžta bangos, atsitraukia ir vėl puola pirmyn. Kurį laiką nė vienas nekalbėjo. Ovenas pakilo į antrą aukštą vos jiems grįžus ir užsidarė savo kambaryje. Daugiau tą vakarą nepasirodė. Jo galvoje sukosi daug minčių. Tegul pagalvoja, pabūna vienas, kad tik neleistų savo kvailam temperamentui vėl prasiveržti.

Polas sukiojosi baro kambaryje, kol ten žengė Arlenas, o tada atsistojo, praėjo pro jį netaręs nė žodžio ir taip pat užlipo laiptais į viršų. Arlenas leido jam eiti. Kaip jis norėjo, kad Polas niekada nebūtų grįžęs... Privalėjo pasirūpinti, kad vaikis greitai išvyktų, kad jo ir pėdos būtų ataušusios, kai įsisuks reikalai su Solomonu Veidu. Tačiau prieš tai reikėjo palaukti pinigų. Tada Arlenui liks tik maždaug dvidešimt keturios valandos, kad įtikintų Polą išvykti... o tarp vaikio ir Koridoriaus apygardos spės susidaryti tik maždaug dvidešimt keturių valandų nuotolis. Arlenas abejojo, ar kas nors ims rimtai persekioti vaikinuką, bet egzistavo ir tokia galimybė. Polui teks keliauti apgalvotai, keliauti su planu; prireiks su juo rimtai pasikalbėti. O juk dabar vaikinukas net nenori su juo sveikintis.

Rebeka palietė jo ranką; užteko vien pajusti jos odos prisilietimą, kad juodulys jo sieloje šiek tiek prašviesėtų. Jis užsimerkė, jausdamas šilumos taškelius ten, kur lietėsi jos pirštai, ir keletą sekundžių stengėsi sutelkti dėmesį tik į juos.

– Tu neturėtum to daryti, – ištarė ji tyliai. – Apskritai neturėtum į tai veltis.

– Liaukis, – pasakė jis.

– Bet tai tiesa. – Ji vieną kartą spustelėjo jo ranką, o tada atitraukė delną ir pridūrė: – Aš papasakojau Polui apie tavo tėvą.

Jis vėl atsimerkė:

– Ką?

– Arlenai, jis jaučia tau neapsakomą pyktį, o aš negalėjau daugiau to matyti. Bandžiau apie tai su juo pasikalbėti, bandžiau atsiprašyti dėl to, kas atsitiko ir kaip tai atsitiko, paaiškinti, ką mėginai padaryti. Kad tu labai giliai tikėjai, jog jam gresia pavojus, kad norėjai išginti jį iš šios vietos bet kokia kaina.

– Leisk spėti, – tarė Arlenas, – jis nepatikėjo.

– Nepatikėjo. Pasakiau jam, kad aš tavimi tikiu. Jam tai irgi nerūpėjo. Jis norėjo sužinoti, kaip aš apskritai galiu patikėti tavimi.

– Todėl tu jam papasakojai.

– Taip. Tikiuosi, nepyksti. Žinau, kad šiuo pasakojimu tu nesidaliji, bet, Arlenai... norėjau, kad jis žinotų.

Tikriausiai turėjo supykti. Tačiau kažkodėl nejautė pykčio. Paprasčiausiai negalėjo jo savyje pajusti, tik ne ant jos, tik ne dėl to.

– Nenoriu matyti, kaip miršta tas vaikis, – pasakė jis. – Neleisiu, kad taip atsitiktų. Ne ši vieta jam kelia grėsmę, o Veidas. Aš susidorosiu su Veidu.

– Mes galėtume tiesiog išvykti, – tarė ji. – Aš vis dar manau, kad mes galėtume paprasčiausiai...

– Ne, – pasakė jis. – Tu išvyksi. Tu, tavo brolis ir Polas. O aš tikiuosi pasivyti jus pakeliui. Aš tikrai pasivysiu, bet tik tada, kai Solomonas Veidas negalės sekti mums iš paskos.

41

Laiko buvo mažai ir bėgo jis labai greitai. Vakare Toliveris turėjo atvežti pinigus, o kitą naktį – atplaukti kubiečiai su apelsinų dėžių prikrautu laivu. Jeigu viskas eis be sutrikimų, jie plūduriuos Meksikos įlankos vandenyse laukdami šviesų, kurios niekada neužsižiebs, o tada apsisuks ir grįš į savo šalį vis dar su apelsinų dėžėmis. Polas tikriausiai bus traukinyje, Rebeka ir Ovenas – automobilyje, dumiančiame į šiaurę, o Solomonas Veidas – negyvas.

Visa tai reikėjo padaryti per mažiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas.

Kitą dieną Arlenas nusileido į valčių namelį ir visą rytą pjovė, obliavo lentas, kaip ir kiekvieną kitą dieną, nusprendęs, kad jeigu Makgratas ar Veidas netyčia pasirodytų, būtų geriausia, jeigu jie pamatytų, kad viskas vyksta kaip ir kiekvieną dieną, kad niekas nerodytų, jog planai pasikeitė.

Beveik visą rytą svarstė, ką pasakyti Polui. Norėjo paruošti jį tam, kas įvyks, bet nesitikėjo, kad vaikinas norės jį išklausyti. Reikės palaukti, kol Ovenui atgabens pinigus, dalį jų skirti Polui ir nuvežti jį į traukinių stotį. Jeigu Polas nenorės klausytis Arleno, paklausys pinigų. Jis juk ieško būdų, kaip iš čia pabėgti. Jie padovanos jam tą būdą.

Štai kas sukosi Arleno galvoje, kai visai prieš vidurdienį iš valčių namelio nužingsniavo į smuklę ir sužinojo, kad Polo nėra.

– Išėjo į miestą, – pasakė Rebeka Arlenui. – Ovenas pasisiūlė pavėžėti, bet jis atsisakė, nes norėjo pabūti vienas ir prasivaikščioti.

Arlenui tai nepatiko.

– Ko, po galais, jam prireikė mieste? Jis neturi užantyje nė skatiko. Ką jis ten veiks?

Rebeka skėstelėjo rankomis.

– Nežinau, Arlenai. Jis nesiruošė apie tai diskutuoti. Tiesiog išėjo.

Arlenas pagalvojo, kad gal reikėtų pasiskolinti Rebekos sunkvežimiuką ir važiuoti jo ieškoti, bet nusprendė to nedaryti. Tikriausiai būtent dėl Arleno Polas norėjo iš čia ištrūkti – nebūtų prasmės jį vaikytis.

Diena tempėsi lėtai, o Polas vis negrįžo. Karštis laikėsi jau visą savaitę, tačiau šiandien per saulę vis bėgo ploni, nuolat formą keičiantys debesys, ir Arlenas pagalvojo, kad ore tvyro lietaus pažadas. Jūra bangavo stipriau nei paprastai, Meksikos įlanka įgavo žalsvą atspalvį, kirai klykavo ir kovojo su vėjo srovėmis aukštai danguje. Tiek daug dalykų, kurie Arlenui jau tapo įprasti: sūraus brizo kvapas ir intensyvios, beveik tropinės saulės prisilietimas prie kaklo ir rankų, palmių lapų šnaresys. Tai galėjo būti graži vieta. Tai buvo graži vieta, jeigu ne čia įsiveržę vyrai. Gerai pagalvojus, ji priminė Arlenui Belo mišką. Ten irgi buvo dailus žemės lopinėlis, laukai ir miškas. Velniškai graži vietelė, kol neatėjo blogi žmonės, o tada ji virto kūnų, spygliuotos vielos ir sužeistųjų riksmų raizgyne.